Nauda ar puošmena? Paroda „Banga: žmonių balsų kanalas“ Kauno paveikslų galerijoje

Garsus bendruomeninio meno kūrėjas ir tyrėjas François Matarasso knygoje „Nauda ar puošmena?“ (angl. Use or Ornament: The Social Impact of Participation in Arts, 1997) ne tik nagrinėjo socialinę meno ir dalyvavimo kuriant meną naudą žmogaus raidai ir sveikatai, bet ir kėlė intriguojančius klausimus. Kas nustato, apibrėžia bendruomeninio meno kokybę? Bendruomeninis, dalyvavimu grįstas menas – nauda ar puošmena? Visi šie klausimai kyla ir susidūrus su M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Kauno paveikslų galerijoje, esančia bendruomenių platforma „Mažosios istorijos“. 2017 m. susikūrusi platforma šią vasarą pristatė jau penktąją Kauno pramonės atmintį tiriančią parodą „Banga: žmonių balsų kanalas“ apie žymiąją Kauno radijo gamyklą. Anksčiau parodų cikle „Didžioji pramonė“ buvo pristatyti Kauno tekstilės fabrikai „Drobė“, „Kaspinas“ (paroda „Didžioji pramonė“, 2017), Juliaus Janonio popieriaus fabrikas (paroda „Atminties popierius“, 2019), bei gumos gaminių fabrikas „Inkaras“ (paroda „Didžioji pramonė: „Inkaras“, 2020).

Taigi, kas nustato, apibrėžia bendruomeninio meno ar projekto vertę? Kaip teigia F. Matarasso, įprastai bendruomeniniai projektai skirti spręsti konkrečią bendruomenės problemą, todėl vienu svarbiausiu tokių projektų vertinimo kriterijų yra jų siekiama ar pasiekta nauda. Pasak platformos įkūrėjos, menininkės ir kuratorės Auksės Petrulienės, „Mažosios istorijos“ siekia įgarsinti mažas ir nutylėtas kasdienybės istorijas, padėti buvusiems Kauno pramonės darbuotojams tapti matomais ir būti išgirstais. Šį siekį A. Petrulienė įgyvendina parodas kuruodama kartu su fabrikų bendruomenėmis. Pavyzdžiui, pristatant ir įgarsinant kol kas stambiausio pramonės organizmo – Kauno radijo gamyklos „Banga“ (klestėjimo laikotarpiu čia dirbo 17 tūkst. žmonių) istoriją buvo bendradarbiaujama su klubu „Bangos senjorai“ bei buvusiais gamyklos darbuotojais, o didžiąją parodos kuravimo dalį sudarė ryšių mezgimas, bendravimas, susitikimai su bendruomene bei jos atminties aktyvinimas.

„Mažųjų istorijų“ parodos įprasmina ir bendruomeninio meno kontekste svarbią meno, kultūros demokratizavimo idėją, kuri skelbia, kad kultūrą žmonės gali ne tik pasyviai vartoti, bet ir ją kurti, tokiu būdu steigiant esminį pokytį kultūros ir visuomenės galios santykiuose. Nors parodoje „Banga: žmonių balsų kanalas“ buvę gamyklos darbuotojai patys ir nekuria naujų meno kūrinių, tačiau būtent jų autentiški balsai tampa šios parodos pagrindu – net 90 proc. parodos tekstų yra darbuotojų pasakojimai, o likusi dalis – informacija iš mašinraščio „Kauno radijo gamyklos metraštis“. Svarbu paminėti, kad parodos tekstai kuriami tiesiogine kalba, atsisakant apibendrinančio ir šalto pasakotojo. Tai galime laikyti viešu pareiškimu, kad ne eksponatai, o žmonės ir jų istorijos yra didžiausios muziejinės vertybės, kad muziejus pamažu perjungia savo kanalus iš elitiškų į kur kas demokratiškesnius. Demokratiškesnį kultūros suvokimą įprasmina ir parodos anotacijoje, šmaikščiai parašytoje kaip parodos lankymo instrukcija, pateiktas atviras kvietimas prisijungti prie parodos – pridėti savo pasakojimą ar fotografiją, susisiekus el. paštu ar pačioje parodoje.

Lietuvos motorlaivių sporto federacijos prizas Kauno „Bangos” komandai, Lietuvos sporto muziejaus nuosavybė. Paroda „Banga: žmonių balsų kanalas“ Kauno paveikslų galerijoje. Auksės Petrulienės nuotr.

Dar viena „Mažųjų istorijų“ parodų nauda – gyvosios, kolektyvinės Kauno pramonės atminties rinkimas bei saugojimas, kurį, pasak A. Petrulienės, tam tikra prasme galime prilyginti ir liaudies meno rinkimui prieškariu. Taigi, tokios parodos kaip „Banga: žmonių balsų kanalas“ yra ir postūmis, paraginimas, ir kartu įrodymas, kad sparčiai nykstantis sovietmečio fabrikų paveldas yra svarbi miesto tapatumo dalis, kurią reikia rinkti, kolekcionuoti bei tirti, kol ji dar nėra galutinai išnykusi. Nykstančią legendinės gamyklos „Banga“ istoriją parodoje liudija ne tik bendruomenės pasakojimai, pateikta išsami gamyklos struktūra, cechų išsidėstymas, bet ir eksponuojami daiktai, tai yra gamyklos produkcija: kanalų perjungikliai, žymieji „Šileliai“ su atvirais savo viduriais, radiola „Daina“ bei magnetolos „Neringa“, „Minija“. Įdomiu Kauno radijo gamyklos istoriją pasakojančiu objektu tampa ir rodomas Paminklinės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios maketas, juk būtent šioje bažnyčioje pagal 1952 m. Stalino įsakymą ir buvo įrengta gamykla. Pasak buvusio gamyklos darbuotojo, Kazimiero Abrasonio, šį bažnyčios maketą, už kurį pasak legendų po karo buvo siūloma mainais net pati Volga, jis galiausiai rado Katedroj, trečio aukšto sandėliuke už statybinių atliekų, lentų ir plytų. Rastą unikalų maketą restauravo gamyklos maketinis eksperimentinis cechas, kuris įprastai gamindavo „Šilelių“ maketus. Kaip teigiama, į restauruotą maketą žmonės ateidavo pasižiūrėti kaip į stebuklą, panašiai, kaip ir šiandien parodoje.

Tarp oficialiosios istorijos liudininkų rikiuojasi ir „mažosios istorijos“: parodoje galime sužinoti, kaip prie gamyklos veiklos prisidėjo Pravieniškių kaliniai, ar apie geidžiamiausią gamyklos valgyklos patiekalą – „Kijevo“ kotletą, kaip gamyklose orą filtruodavo „chlorofitų šileliais“ ar apie chemikalų išgraužiamas skylutes kojinėse. Taigi, ši paroda nėra tik istorinių, sausų faktų ir datų derinys, bet ir galimybė į radijo gamyklą pažvelgti kitaip – iš vidaus, susipažinti ne tik su pačiais išradimais, bet ir jų sukūrimo užkulisiais. Alternatyvus pasakojimas, mažosios šios gamyklos istorijos ne tik praplečia minėtą fabriko istoriją, bet ir kvestionuoja Didžiuosius naratyvus, dominuojantį diskursą, o taip pat ir kelia bendruosius klausimus apie atmintį, kaip ir ką mes prisimename. Atminties klausimai siejasi ir su kita „Didžiosios pramonės“ ciklo parodose svarbia tema – sovietmečio atmintimi ir jos prieštaringumu. Kadangi fabrikas įkūnija sovietinės ideologijos aparatą, parodoje „Banga: žmonių balsų kanalas“ nevengiama pabrėžti ir dalintis istorijomis apie kolūkius, darbo vagystes, gamyklos profilaktoriumą, kolektyvinius sodus, pasiklausymo aparatus, deficitą, slaptus sovietinius užsakymus ar privalomąją kultūrinę veiklą. Visa tai parodoje pateikiama su humoru, ironija, atsisakant griežto vertinimo, o juntamą romantišką fabriko palyginimą su darnia bendruomene, o ne kolektyvizmo pavyzdžiu, galime suvokti ir kaip provokaciją, siūlomą diskusiją apie atminties selektyvumą – buvusių gamyklos darbuotojų, pačios kuratorės ar bendrai visuomenės.

Paminklinės Prisikėlimo bažnyčios maketas, Kauno miesto muziejaus nuosavybė. Paroda „Banga: žmonių balsų kanalas“ Kauno paveikslų galerijoje. Auksės Petrulienės nuotr.

Romantiškas žvilgsnis į pristatomos bendruomenės istoriją atsispindi ir kitoje šioms parodoms būdingoje temoje apie fabriką kaip patriotišką lietuvybės užtaisą. Pavyzdžiui, praėjusioje parodoje „Didžioji pramonė: „Inkaras“ buvo galima išgirsti apie „Inkaro“ fabrike pagamintus ir į rinką paleistus trispalvius inkariukus ar fabriką kaip grįžusių tremtinių salą-darbo vietą, o „Banga: žmonių balsų kanalas“ tarp tokių pasakojimų yra ne tik kituose kontekstuose girdėta televizoriaus „Šilelio“ pavadinimo istorija (pavadinimą galime sieti ne tik su tuo, kad televizorius buvo pagamintas kelionėms grybauti, į sodo namelį ar mišką, bet ir A. Baranausko „Anykščių šileliu“, kurį gamyklos darbuotojai rusų kalba deklamavo pačiai Maskvos komisijai), bet ir mažiau girdėti faktai. Parodoje pasakojama apie 2020 m. gamyklos griuvėsiuose, tarp statybinio laužo rastą lagaminą su Kauno „Dailės“ kombinate pagamintais tautiniais drabužiais ir mįslingu įrašu: „… asyte, laikyk aklinai uždarytą mažą kambarėlį. Jei ateis gaisrininkai sakyk, kad neturi rakto bet neįleisk.“. Taip pat pateikiama ir istorija apie ištrintą ir grąžintą į radijo skalę Kauną, kuomet gamyklos Konstravimo biuras, nepaisydamas propagandinių nurodymų, „Neringos“ radijo skalėje ne tik pažymėjo Kauną, bet ir jį išdailino stumbro ženkliuku. Vėliau, kaip teigiama, pastebėjus šį įvykį, maištinga „Neringos“ versija buvo išimta iš prekybos, tačiau tokių patriotiškų magnetolų buvo pagaminta apie 2 tūkstančius, o spėta parduoti net 1 tūkst.

Parodoje svarbus ir bendruomenės atminties aktualizavimas ir kontekstualizavimas. Tai kuratorė Auksė Petrulienė įgyvendina ne tik pritaikydama kūrinius iš muziejaus kolekcijų, bet ir bendradarbiaudama su šiuolaikiniais menininkais. Šįkart parodoje „Banga: žmonių balsų kanalas“ gamyklos istorija atgimsta garso menininko Antano Dombrovskij kūrinyje „Fontanas“. Garso instaliacijoje, kuri simboliškai sujungia gamyklos teritorijoje buvusį ir visai neseniai nugriautą fontaną su neveikiančiu Kauno paveikslų galerijos fontanu, kuriame ir transliuojamas šis kūrinys, maišosi įvairių, daugiausiai Vilniaus miesto fontanų garsai su buvusių gamyklos darbuotojų balsais. „Fontanas“ tarsi krioklio šniokštimas primena ne tik apie kadaise abiejuose fontanuose egzistavusią gyvybę, bet ir dabartinį visuomenėje paplitusį triukšmą per kurį dažnai sunku išgirsti alternatyvias, Kito istorijas. Kitas istorijas Auksė Petrulienė kviečia išgirsti ir už parodos erdvių – radijo stotyje „Tau“ planuojama transliuoti įrašytus pokalbius su gamyklos „Banga“ bendruomene. Laidų transliavimo erdvė simboliška, stotį „Tau“ 1993 m. įkūrė buvęs gamyklos darbuotojas Algirdas Kepežinskas. Stotis iki šių dienų veikia buvusios „Bangos” gamyklos pastate Draugystės gatvėje.

Antano Dombrovskij kūrinys „Fontanas“, 2021. Auksės Petrulienės nuotr.

Nors didžiąją parodos „Banga: žmonių balsų kanalas“ dalį sudaro gamyklos bendruomenės pasakojimai, tačiau į patį „meno kūrinio“, tai yra parodos architektūros, dizaino, tekstų atrankos ar koncepcijos kūrimą buvę darbuotojai nebuvo įtraukti. Taigi, bendruomenę tam tikra prasme galime pavadinti parodos turiniu ar medžiaga jai, o ne lygiaverčiu partneriu, o tai sieti su kitu F. Matarasso knygos pavadinime minimu žodžiu „puošmena“. Kaip ir kitos „Didžiosios pramonės“ ciklo parodos, taip ir ši išsiskiria A. Petrulienei labai svarbia estetika – unikaliu grafiniu dizainu, ryškiomis geltonomis etiketėmis, kiekvieną kartą stebinančia architektūra, įdomia produkcijos, meno kūrinių ir tekstų darna. Išdidintos gamyklos reklamos kuria įdomų santykį su įvairiaspalviais „Šileliais“ ir magnetolomis, o šaltiems aparatams gyvybės suteikia iš Kauno Valdorfo mokyklos koridorių pasiskolinti augalai, atkartojantys gamykloje buvusį „chlorofitų šilelį“, valiusį orą nuo chemikalų.

Paminklinės Prisikėlimo bažnyčios maketas, Kauno miesto muziejaus nuosavybė. Paroda „Banga: žmonių balsų kanalas“ Kauno paveikslų galerijoje. Auksės Petrulienės nuotr.

Parodos „puošmena“ tampa ir Auksės Petrulienės gebėjimas jautriai išgirsti ir iš išgirstų istorijų megzti pasakojimus, o šįkart dar ir mistiškus. Mistinį parodos naratyvą pradeda vienas pirmųjų gamyklos darbuotojų – kūrikas Vasilijus Pinčiukas, velnišką istoriją tęsia darbuotojų pasakojimai apie juodą it pragaras kampą šalia altoriaus, atsivėrusi vos išmontavus gamyklą. Istoriją papildo ir pagaliau tapusios laisva bažnyčios verksmas – vandens kondensato, susidariusio nuo susirinkusių žmonių šilumos ir alsavimo, simboliškas lašėjimas sienomis bei užbaigia apokaliptiniai neva pasvirusio bažnyčios kryžiaus geodeziniai matavimai. Auksė Petrulienė, būdama menininkė, į parodą žvelgia kaip į savo asmeninį kūrinį, o jos darbą su bendruomenėmis galime palyginti su meno lauke būdingomis menininko tyrinėtojo, menininko istoriko tendencijomis, kurios taip pat nesvetimos ir tarp Lietuvos menininkų, kurių darbuose bendruomenė veikia tik kaip tyrimo objektas, o jų atsiminimai, daiktai būna panaudojami autorinio darbo kūrimui.

Tam tikrą „menininkės parašą“ įkūnija ir visame parodų cikle matoma panaši, atsikartojanti dramaturgija. Ją sudaro anksčiau aptartas lietuvybės motyvas, griaunantis fabriko tik kaip sovietinės ideologijos įrankio mitą, tam tikras abejojimas istorine atmintimi ir žaidimas su žiūrovu, kultūrinių (parodoje pristatoma gamykloje veikusi kino studija „Banga“ ir jos filmas) ir sportinių fabrikų pasiekimų pabrėžimas (parodoje rodomas daugkartinių čempionų Kauno „Bangos“ komandos iš Lietuvos motorlaivių sporto federacijos gautas prizas). Tačiau Auksės Petrulienės santykis su bendruomene nėra tik darbinis, meninis – bendruomenes aktyvinančiu projektu galime laikyti patį parodų kuravimo procesą (bendrus susitikimus), o taip pat ir parodų atidarymus, kuriuose ilgamečiai fabrikų darbuotojai gyva atmintimi dalinasi ne tik tarpusavyje, bet ir su parodos lankytojais.

Taigi, „Didžiosios pramonės“ ciklas ir „Mažosios istorijos“ yra tiek puošmena, išsiskirianti bendrame Lietuvos muziejų kontekste, tiek ir nauda, padedanti Kauno pramonės bendruomenėms tapti matomomis ir būti išgirstomis įvairiuose kanaluose. O kuratorė Auksė Petrulienė – ne tik autonomiška menininkė, bet ir megafonas, kuris bendruomenės balsus transliuoja garsiau ir stipriau[1], ar kanalų perjungiklis, kuris iš aplinkos atrenka reikiamus signalus ir juos konvertuoja į tinkamus naudoti. Mano nuomone, lygiavertis bendruomenės įtraukimas būtų dar vienas svarbus šios platformos žingsnis ir įdomus eksperimentas, tačiau galime tik spėti, ar bendrakuratorystės būdu fabrikų darbuotojų balsai pasiektų tiek, kiek pasiekia perleisti per kūrybišką, jautrų ir rūpestingą Auksės Petrulienės kanalų perjungiklį – televizoriaus širdį, kuris kiekvieną, net ir mažą, silpną signalą paverčia didele, o kartais mistiška, romantiška ar patriotiška, bet visa jėga per muziejaus sienas skrodžiančia banga.

[1] https://artnews.lt/megafonas-bendruomeniu-balsams-pokalbis-su-menininke-kuratore-aukse-petruliene-58598.

Paminklinės Prisikėlimo bažnyčios maketas, Kauno miesto muziejaus nuosavybė

Filmo „Černobylis” rekvizitas iš Kauno radijo gamyklos pastato Žemaičių g., Drabužių muziejaus nuosavybė

Radinys iš buvusio Kauno radijo gamyklos kiemo, 2020 m., UAB Citius nuosavybė

Kauno radijo gamyklos interjeras, 2020, foto: Darius Petrulis

Paroda „Banga: žmonių balsų kanalas“ Kauno paveikslų galerijoje. Auksės Petrulienės nuotr.

Parodos „Banga: žmonių balsų kanalas“ Kauno paveikslų galerijoje atidarymas. Dariaus Petrulio nuotraukos