Mūsų kartos tribūna. Pokalbis apie meno kritiką su Neringa Černiauskaite 

Justina Zubaitė-Bundzė (J. Z.-B.): Susitikus su tavimi pokalbiui apie meno kritiką, turbūt neišvengiama jį pradėti nuo Artnews.lt ištakų. Nors skirtas vietos auditorijoms, šis skaitmeninis žurnalas reikšmingai užpildė ir tarptautinių diskursų apie šiuolaikinio meno procesus nišą – jame publikuoti pokalbiai su Lietuvos bei užsienio menininkais, kuratoriais, kritikais, taip pat šūsnys puikių originalių esė ar anksčiau kitomis kalbomis spausdintų tekstų vertimų. Gal ne per drąsu teigti, jog Artnews.lt 1-ojo deš. pabaigoje paspartino tam tikrą rašymo apie meną kanono reviziją, ieškojo naujų kalbos įrankių bei būdų. Koks buvo (yra) žurnalo santykis su Lietuvos kultūrine spauda, jos istorija? 

Neringa Černiauskaitė (N. Č.): Net jeigu šiandien gali skambėti juokingai, tačiau Artnews.lt įkūrimas 2008 m. buvo ir tam tikras kartos pareiškimas. Kai Boris Symulevič kreipėsi į mane su idėja jungtis prie portalo kūrimo, buvo akivaizdu jog pagrindinė kultūrinė spauda nepakankamai išnaudoja esamas internetines galimybes. Buvo juntamas ir dėmesio jauniausiajai kūrėjų kartai trūkumas, pastebimas menkas dėmesys mažesnėms, menkiau matomoms, eksperimentinėms projektų erdvėms. Nors ir buvo suteikiama galimybė jaunai kritikai pasisakyti, tačiau balsų įvairovės stoka buvo akivaizdi. 

Mums tuomet rūpėjo išnaudoti medijos teikiamas galimybes, taip pat – kurti įvairų, ne tik specializuotą, nišinį turinį. Svarbų vaidmenį teikėme ir vizualinei raiškai – pirmieji Lietuvoje pradėjome publikuoti foto bei video reportažus, keliavome į parodų atidarymus kalbinti autorius ir dalyvius, publikavome menininkų bei teoretikų audio ar video esė – „Artcast“. Beje, ir naujienlaiškiai kadaise buvo naujiena. Taigi, buvo įvairių eksperimentų. Norėjosi pritraukti jauniausios kartos rašytojus, nors pradžioje teko pačiai labai daug rašyti, nes tiesiog nebuvo pinigų. Būtent iš jaunųjų menininkų ir menininkių ilgainiui susiformavo Artnews.lt  bendruomenė – skaitytojai, visų pirma todėl, kad apie juos rašėme. 

Natūralu, jog pradžioje į mus žvelgta kiek skeptiškai – galbūt manyta, jog tai tėra laikinas projektas, blogas. Kita vertus, šiandien turbūt taip pat yra manančių, jog jeigu ko nėra popieriuje, tai tiesiog nėra „tikra“.

J. Z.-B.: Vis tik laikui bėgant šiuolaikinio meno bendruomenei Artnews.lt tapo pagrindiniu sklaidos portalu. Kartais atrodo, jog net ne visados kritiškai įvertinama, kodėl apžvalgai ar pokalbiui su autoriumi renkamasi šį, o ne kurį kitą leidinį. Gerąja prasme jis tapo savotišku sklaidos apie šiuolaikinį meną monopoliu. Kita vertus, pastaraisiais metais tikrai stebime, kaip įvairūs kultūros leidiniai atranda savąsias nišas arba savus būdus kalbėti apie dailę, ir tikrai yra galimybių tiek menininkui, tiek autoriui pasirinkti, kur vienas ar kitas tekstas būtų labiau pastebimas. 

N. Č.: Pasiekiamumas turbūt tikrai yra vienas iš kertinių pasiekimų. Jau ne kartą esu pasakojusi, jog galvojant apie portalą, vienas mano modelinių skaitytojų buvo mama. Ir šiandien, man jau nebedirbant Artnews.lt, ji vis dar jį atsiverčia, prenumeruoja ir skaito naujienlaiškius. Tai kad profesionaliai su menu nesusiję skaitytojai regionuose atsiverčia žurnalą, žiūri fotoreportažus ir taip susipažįsta su meno lauku – man didžiausias pasiekimas ir laimė. Kitas svarbus aspektas – jog mes, nauja kalba bei nauja forma pateikdami medžiagą apie šiuolaikinį meną, atrodo, paskatinome  ir kitus žurnalus peržiūrėti ir atnaujinti jų internetinę reprezentaciją. Smagu galvoti, jog bent iš dalies prisidėjai prie bendro kultūrinės žiniasklaidos lauko atsinaujinimo. 

Dirbant su portalu įdomiausia tai, jog visados gali išrasti naujus dalykus arba naujai išrasti esamus. Kai tik pastebi atsirandančią inerciją, atsiranda noras vėl ką nors apversti, sujudinti, iš dalies ir dėl to, jog patiems būtų įdomiau. Taip atsirado žurnalo teminiai numeriai, kurie užpildė tai, ko man asmeniškai tuomet labai trūko – norėjosi gilesnių pasirinktos temos apmąstymų, tarpdisciplininės žiūros ir kitų sričių profesionalų įtraukimo į žurnalo turinį. Tiesa, toks formatas tikrai nėra paprastas. Galbūt Lietuvos kultūros instituto (LKI) leidžiamas „As a Journal“ kuriamas panašiu principu, tačiau jis publikuojamas dukart per metus, o mes pradžioje naujus žurnalo numerius norėjome publikuoti kas mėnesį. Autoriai turi savo rašymo greičius, supratimą apie terminus, tad tai buvo nelengva, šiek tiek naivi, tačiau viena įdomiausių man misijų. 

J. Z.-B.: Šmėstelėjo mintis, jog leidinio redaktore tapai labai jauna. Šiaip šis vaidmuo žiniasklaidos kultūroje vertinamas kaip vienas aukščiausių, garbingiausių taškų karjeroje, siejamas su patirtimi, meistryste. Kaip tu pati jauteisi šioje pozicijoje? Ar buvo kas nors, su kuo galėjai pasitarti, kas galbūt padėjo suprasti industrijos niuansus? 

N. Č.: Teko pasitelkti „darai ir mokaisi“ principą, man nebuvo aišku, kaip tai vyksta ir ką visa tai reiškia. Pačioje pradžioje buvo kiek juokinga, nes viską turėjau daryti pati – rašyti, skelbti naujienas, vos ne pati fotoreportažus kurti. Galbūt dėl to ir buvo skeptiškumo šio blogo atžvilgiu, nes tikrai tai galėjo pasirodyti kaip vieno žmogaus projektas. Turbūt aš visą laiką norėjau kurti žurnalą, kuris būtų tai, ką man pačiai patikdavo skaityti tarptautinėje spaudoje – „Frieze“, „ArtReview“, „Artforum“, kuriuose publikuojamos ir aktualių įvykių apžvalgos, ir išsamesni tekstai apie menininkus ir menininkes, istorinius ar teorinius reiškinius. 

Daug kas kilo tiesiog iš savanaudiškų paskatų – kartu su Borisu pasitardavome, ko mums trūksta, tai padiktuodavo ir redakcinius sprendimus. Jis, beje, pradžioje dar studijavo ir gyveno Vokietijoje, tad idėja įkurti Artnews.lt iš dalies ir buvo nulemta galvosūkio, kaip jam, gyvenančiam užsienyje, pažinti Lietuvos šiuolaikinį meną. Panašiai atsirado „Teo(e)retikų“ skiltis, kurią redagavo Jurij Dobriakov ir Tomas Čiučelis, taip pat Boriso iniciatyva atsiradęs tekstų ciklas apie meno rinką, kolekcionavimą. Arba anksčiau minėtas „Artcast“ formatas, kuriuo norėta mediją išnaudoti pasitelkiant garsą, kuriant tekstą kaip meno kūrinį. Tai turbūt buvo ir paskata renginių serijai „Trys peilio pjūviai“ (Three Uses of the Knife). 

J. Z.-B.: Prieš kelis metus kilus idėjai surengti Meno kritikos apdovanojimus, apie renginių seriją „Trys peilio pjūviai“ (2009–2013) iškart pagalvojome kaip apie mūsų kartos mokyklą arba vieną kertinių įvykių daugeliui šiandien rašančiųjų, kuris išsiskyrė aktyvia pastanga apmąstyti ir formuoti tekstinį diskursą, jį papildant kritinės teorijos idėjomis arba, priešingai, išlaisvinant rašymo formas. Šis ciklas neabejotinai svarbus meno rašymo praktikų suklestėjimui. Tiesa, šiandien, žvelgdama retrospektyviai, suprantu, jog neretai įvykius matome ir vertiname gana izoliuotai, nelyg kokiame vakuume  – pasklaidžius ankstesnę kultūrinę spaudą, ypač savaitraščius „7 meno dienos“, „Šiaurės Atėnai“,  galima rasti nemažai eksperimentinių tekstų, kuriuos rašė tuo metu jauni autoriai Kęstutis Kuizinas, Laima Kreivytė, Raimundas Malašauskas ir kiti. Tačiau kiekviena karta, matyt, turi turėti „savo“ įvykį ir pastatyti „savo“ tribūną. 

„Trys peilio pjūviai“ tikrai buvo svarbus įvykis, po kurio (nors gal tai buvo tiesiog laike sutapę procesai) atsirado naujų intriguojančių meno rašymo pavyzdžių. Tuo metu net atrodė, jog meno rašymas yra vienintelė savalaikė ir aktuali kalbėjimo apie meną išraiška, kuri visiškai uždominavo vietos šiuolaikinio meno diskursą. Kaip tu prisimeni tą laiką, tą poreikį ir kaip tai atrodo žvelgiant iš šiandienos perspektyvos?

N. Č.: Ši renginių serija kilo iš naujų kritikos balsų, naujų rašytojų poreikio. Labai trūko rašančiųjų, buvo be galo sudėtinga pritraukti įsitvirtinusias autores ir autorius, natūralu, jog jie labiau norėjo rašyti į istorinius, žinomus, popierinius žurnalus. Teko patiems auginti savo rašytojus. Taip pat norėjosi permąstyti, kas ir kokia yra meno kritika, kokia ji galėtų būti. Tai tikrai nebuvo mano vienos darbas – dirbome kartu su Šiuolaikinio meno centru (ŠMC) ir Nacionaline dailės galerija (NDG). Pavadinimą, beje, sugalvojo ŠMC kuratorius Simon Rees. Kaip ir pastebėjai, tam tikrai kartai tai buvo toks projektas, kurį iki šiol pamena, kuris jiems suformavo savitą mąstymą ar rašymo būdą. Man ir pačiai tai buvo nepaprastai malonus patyrimas, kai matai ir gali įvertinti realų poveikį meno laikui, realų pokytį žmonių galvose. Tuo metu stengėmės kviesti ir jau įsitvirtinusius kritikus, kritikes, jog jų išgirsti ateitų jauna karta, ir vyktų savotiška apykaita. Nenorėjome supriešinti kartų, o mokytis vieniems iš kitų. Kita vertus, buvo svarbu, jog ir įsitvirtinusi kritikų karta išgirstų ką nors naujo iš atvykstančių svečių, galbūt net ką nors provokuojančio. Svarbus buvo ir eksperimentinis pačių pranešimų formatas – greta įprastų teorinių pranešimų pasitaikė ir karaokė, ir stand-up komedijų. 

J. Z.-B.: Susidaro įspūdis, kad to, ką kadaise vadindavome eksperimentiniu rašymu (pavyzdys galėtų būti 2008–2021 m. leistas meno žurnalas „The Happy Hypocrite“, 2000–2010 m.  publikuotas legendinis „Dot Dot Dot“ (vėliau, 2011–2017 m.  – „Bulletins of The Serving Library“), įtaka meno laukui mažėja. Tad pirmiausia apie patį terminą „eksperimentinis rašymas“: koks tavo santykis su juo ir šiuo terminu vadinamomis platformomis bei autoriais?

N. Č.: Tavo minimi leidiniai tikrai buvo svarbūs ir man asmeniškai, ir kuriant Artnews.lt. Dabar atrodo, jog meno rašymas neatitinka šiandienos problemų, jų aštrumo. Suprantant, koks turbulentiškas, konfliktiškas ir poliarizuotas yra pasaulis, toks rašymas gali pasirodyti ir kaip eskapistinė forma. Nemanau, jog reikėtų visai nusigręžti nuo meno rašymo, man pačiai tikrai smagu kartais skaityti tokius tekstus, tačiau, kaip ir visur, svarbus balansas. Panašiai kaip su vitaminais – negali išvien ryti C ar D. Šis žanras, artimas impresionistinei kritikai, gana apgaulingas – nors gali atrodyti, jog nėra sudėtinga poetine forma užrašyti savo impresijas, tačiau iš tiesų tai panašėja į bet kokio kito gero literatūros kūrinio kūrybą. Turbūt kažkuriuo metu galėjome pastebėti ir piktnaudžiavimą šia forma – radosi nemažai manierizmo ir tuščių formų be turinio. 

J. Z.-B. Atsigręžiant į tavo pačios rašytus ir rašomus tekstus, ar galėtum daugiau papasakoti apie savo podiplomines magistro studijas Kuratorystės studijų centre (CCS) Bardo koledže Niujorke, nuo kurių praėjo turbūt jau daugiau nei dešimtmetis. Gal tai tėra sutapimas, tačiau studijų metais bei po jų tapai vienu iš nedaugelio Lietuvos kritikos balsų tarptautinėje meno spaudoje. Tavo tekstai publikuoti įvairiuose žurnaluose, tarp kurių – „Flash Art“, „Parkett“, „Mousse Magazine“, „MAP“, „Artforum“. Kaip visa tai nutiko? 

N. Č.: Kaip ir daugelis studijavusių dailėtyrą Vilniaus dailės akademijoje (VDA), meno kritiką pradėjau rašyti ir publikuoti kultūros savaitraštyje „7 meno dienos“. Laima Kreivytė buvo mano pirmoji redaktorė, iš kurios tikrai daug ko išmokau. 2009–2010 m. pradėjau rašyti tarptautinei meno spaudai, pirmiausia „Flash Art“ ir „Parkett“. Studijos Niujorke tikrai padėjo išplėsti kontekstus, pažinti amerikietiškąjį kanoną. Pavyzdžiui, žurnalas „October“, leidykla „Semiotext(e)“ ar tas pats „Artforum“ čia tikrai nebuvo ir nėra tokie „svarbūs“ ir savaime suprantami kaip JAV. Mano grupėje buvo nemažai žmonių iš Europos, Lotynų Amerikos, tad mes vis pašiepdavome, kad jie amerikietiškąjį kanoną pristato kaip vienintelį, universalų. Studijų metais tikrai sustiprinau ir teorines žinias. Mano dėstytojas buvo Suhail Malik, vienas iš Londono „Goldsmiths“ menų programos vadovų. Šie teoriniai pamatai sugrįžus leido apmąstyti ir tai, kas vyko čia, taip pat kur kas lengviau susigaudyti tarptautiniame kontekste.

J. Z.-B.: Pastaruoju metu daug nerašai, platesnei kultūros bendruomenei esi puikiai pažįstama kaip „Pakui Hardware“ (kartu su Ugniumi Gelguda) kolektyvo narė, vis tik, gal net kiek paradoksaliai, kasmet tavo užrašyti tekstai, sudaryti leidiniai nelieka nepastebėti – patenka į trumpuosius Meno kritikos apdovanojimų sąrašus, yra skaitomi ir aptariami. 2023 m. „Ilgosios formos“ kategorijoje gavai apdovanojimą už sudarytą žurnalo „Body As a Journal“ (Lietuvos kultūros institutas, 2022) numerį, šiais metais esi nominuota net keliose kategorijose:  „Trumposios formos“ kategorijoje už tekstą „Miško ausys. Marijos Teresės Rožanskaitės paroda „Ekologinė klausa“ Jono Meko vizualiųjų menų centre (Artnews.lt, 2024) bei „Ilgosios formos“ kategorijoje už „Pakui Hardware“ sudarytą knygą „Reclaiming Resilience / Reivindicar la resiliencia“ (La Casa Encendida, Fundación Montemadrid, 2024).  Kur slypi paslaptis? Koks tavo santykis su rašymu šiandien? 

N. Č.:  Šiandien rašymas man yra prabanga, ir kai rašau, tai tikrai darau su dideliu malonumu. Tiesa, rašyti, tik kiek kita forma, tenka nemažai, ypatingai praėjusiais metais besiruošiant Venecijos bienalei („Pakui Hardware“ atstovavo Lietuvai 60-ojoje Venecijos bienalėje – aut. past.), nes teko duoti daug interviu, kurių dauguma – raštu. Ir šiuo metu atsakinėju į kuratorės Defne Ayas užduotus klausimus, kurie yra tokie daugiasluoksniai, provokuojantys ir sudėtingi, jog per dieną galiu atsakyti vos į vieną. Kalbant apie meno kritikos rašymą, mielai rašiau į „Artforum“, tačiau pasikeitus redakcijai (2023 m. žurnale publikavus daugiau nei 8000 kultūros bendruomenės narių laišką, palaikantį Palestinos išsilaisvinimo siekius, buvo atleistas vyr. redaktorius David Velasco – aut. past.), aš tiesiog sąmoningai nustojau rašyti. Man dėl to labai gaila, nes tai buvo ir svarbus būdas pristatyti Lietuvoje ir regione vykstančius dalykus, dabar šis portalas tarsi užsivėrė. Turbūt turi praeiti laiko, žurnalas turi įrodyti savo politinę poziciją, nors jo reputacija jau stipriai pagadinta. 

Mąstant apie vietos lauką, visai gali būti, jog būtent rašymas rečiau ir padeda būti pastebėtai. Taip pavyksta sukurti subrandintus tekstus, arba, priešingai, labai aistringai parašyti apie parodas, mane paveikusias taip, jog negaliu nerašyti. Galbūt atsidavimas nagrinėjamam objektui ir atkreipia skaitytojų dėmesį. Leidinių sudarytojos vaidmuo, nors ir nelengvas, man taip pat labai jaudinantis. Kai gauni leidinį – ar tai būtų knyga, ar žurnalas – užplūsta malonumas suprantant, jog sukūrei mažą visatą, kuri, tikimasi, bus įdomi ir skaitytojams. Matau tai kaip kuravimo formą. 

J. Z.-B.: Ko, tavo nuomone, reikėtų šiuolaikinio meno kritikos laukui, kultūrinei spaudai: infrastruktūros, etinių įsipareigojimų, mobilumo, greičio, o gal, priešingai – įsižiūrėjimo, long readų, atsparumo tam tikram tiražavimui. Ar diskusijos, tiesa, vykusios senokai ir galbūt šiuo metu kiek aptilusios (arba tiesiog jų tiek nebepastebiu), apie šiuolaikinio meno slengą ir tam tikrą kalbą – prieš gerą dešimtmetį labai populiarus buvo Alix Rule ir David Levine nukaltas terminas „tarptautinė meno anglų kalba“ (angl. International Art English) – o kartu ir įžvalgas, niveliaciją, šiandien vis dar aktualios? Paskutinis mano tekstas, skaitytas šia tema, rodos buvo Travis Jeppesen žurnale „Mousse“ 2022 m. spausdintas tekstas Object-Oriented: Toward a Regeneration of Art. Kokie, tavo manymu, galėtų būti keliai ištrūkti iš susiklosčiusios situacijos? 

N. Č.: Diskurso suvienodėjimas tikrai pastebimas, galima matyti ir sąvokų naudojimą priedangos tikslams. Kartais atrodo, jog suplakus tam tikrus raktažodžius, lengvai gali sukurti mandagią, bet universalią žinutę. Skaitant spaudos pranešimus apie vieną, antrą ar trečią parodą, gali atrodyti, jog tai viena ir ta pati paroda, nes tai, kaip yra pristatoma, kokie terminai naudojami, tiktų daugeliui parodų. 

J. Z.-B.: Bet ar tai neišduoda, jog ir parodos, meninės praktikos išraiškos formos panašėja?

N. Č.: Be abejonės. „Pakui Hardware“ net buvo atsiųstas provokuojantis estų žurnalo „A Shade Colder“ klausimas: kokio žodžio ar termino nenorėtumėte matyti, skaityti ateinančiais metais? Akivaizdu, jog tam tikras nuovargis yra, tad galbūt net išvysime sugrįžimą prie kokių nors meno rašymo formų. Nuolat stebime tokį bangavimą. Vis tik teorinis, analitinis rašymas visados įtraukia aktualius teorinius diskursus, kurie patys yra supanašėję, tarsi nebėra proveržio. Prieš dešimtmetį „ant bangos“ buvo spekuliatyvusis realizmas, į objektą orientuota ontologija, naujasis materializmas bei kita. Tai buvo tikrai įdomus ir mus bei daugelį kitų menininkų stipriai formavęs proveržis. Žmogiškas yra ir kiekvienos kartos fenomenas galvoti, jog ji kaskart išranda ką nors naujo.

J. Z.-B.: Jau minėtame Jeppesen tekste jis kalba apie kritiškos kritikos baimę, kylančią ne tik ar ne tiek iš autorių savisaugos, kiek kurstomą kultūrinės žiniasklaidos priemonių. Anot autoriaus, taip susiklostė ne tik dėl meno žurnaluose spausdinamų reklamų, tačiau ir dėl absoliutaus kuratoriaus vaidmens suklestėjimo bei šioje pozicijoje sutelktos galios. Tokiu būdu iš dalies pati žiniasklaida nulemia minėtą tekstų, rašymo stiliaus, motyvacijos bei įžvalgų supanašėjimą. 

N. Č.: Taip, ypač didieji žurnalai, gyvenantys iš reklamos pajamų. Kita vertus, kalbant apie didžiąsias parodas, bienales – Venecijos bienalę, Documentą, nemanau, jog kritiškumas yra kažkaip apribojamas. Kritiniai šių renginių apmąstymai formuoja meno lauko gaires bent keliems metams. Po praėjusios Venecijos bienalės 2024 m. atrodė, jog bus neišvengiamai sukama į visai kitą pusę, tačiau taip neįvyko, ir dabar (šį mėnesį meno bendruomenę sukrėtė žinia apie netikėtą paskirtos kuratorės Koyo Kouoh mirtį – aut. past.) jau visai neaišku, kaip bus. Tuomet atrodė, jog prieitas tam tikras slenkstis – pagrindinės parodos žinutės kartojosi beveik visuose nacionaliniuose paviljonuose, o ir vaikštant parodoje buvo matyti įvairiomis formomis išreikšti panašūs pranešimai. Kai taip nutinka, net ir svarbi, aktuali žinutė praranda poveikį žiūrovams. 

J. Z.-B.: Prieš kelias savaites Monika Gimbutaitė portale „15min.“ publikavo komentarą „Apie anoniminę kultūros kritiką“. „Artnews.lt“, kaip ir daugelyje kitų kultūros leidinių, spausdinta nemažai anoniminės kritikos. Perskaičius tekstą, mane lydi dviprasmiškos mintys – nemanau, jog anonimiškumas savaime yra neatsakomybės ženklas, tačiau neabejoju, jog diskutuoti apie kalbos ir galios, kalbos ir atsakomybės santykius šiandien yra labai svarbu. Tavo sudaryto žurnalo „Body As a Journal“ numerio įvade rašai: „kapitalizmas pavertė mus pažeidžiamais, imperializmas pavertė mus pažeidžiamais, kolonializmas pavertė mus pažeidžiamais, kalba pavertė mus pažeidžiamais“. Tiesa, pažeidžiamumo (angl. vulnerability) sąvoką tekste vartoji jį siedama ne tik su menkinimu ar priespauda, tačiau ir su atvirumu bei galimybėmis. 

N. Č.: Tikėjausi šio klausimo (juokiasi). Dėl anonimiškumo su tavimi sutinku. Man atrodo, jog tam tikrais atvejais anoniminė kritika, rašyta šimtmečiais, įveda tam tikros intrigos, aštrumo ar net humoro. Neretai ir savo žanrine forma tokie tekstai būdavo gana išradingi. Tačiau kritika man kliūva tuomet, kai ji būna neargumentuota, tiesiog neišvystytas nuomonės pareiškimas, artimas įrašui socialiniuose tinkluose. Tai turbūt labiau kliūva nei kandus tonas ar faktas, jog tekstas yra anoniminis. Viską galiausiai nulemia argumentų ir kritikos kokybė. 

Šiais laikais kalba turi neregėtą galią vien dėl paskelbto pareiškimo sklaidos greičio, kaip greitai žinutės gali tapti „virusinės“ (angl. viral), ir kaip analogiškai greitai jos suvartojamos, priimamos ir kartais net neįsigilinus tampa labai greitais sprendimais, kartais net nuosprendžiais, cancelinimais. Kartais tokie gana dviprasmiški, „puse lūpų“ ištarti teiginiai gali sužlugdyti žmonių gyvenimus. Pagalvojus, jog nagrinėjami socialiniuose tinkluose paskelbti trumpi pareiškimai apie tarptautinės politikos niuansus arba ateities prognozes, sunku tokiomis aplinkybėmis vertinti ištaros galią. Meno kritikoje, matyt, vis tik yra skirtumas tarp socialinių tinklų komentaro įtakos ir ilgesnių tekstų – problema tai, jog žmonės neturi ar nesirenka skirti laiko ilgesniems skaitiniams. 

J. Z.-B.: Šis klausimas galėtų būti ir šioks toks faux pas, nes kilo ne iš mano nuojautų ar pagrįstų prielaidų, veikiau iš smalsumo. Nors „Pakui Hardware“ meninėje kūryboje kalba nefigūruoja kaip figūra estetine, vizualia forma ar/ir kaip jums rūpimas konceptualus klausimas, tačiau pokalbiuose apie jūsų kūrybą girdimos tiek grožinės, tiek mokslinės literatūros užuominos. Venecijos bienalėje pristatytame projekte „uždegimo“ motyvas atkeliavo iš mokslinės visuomenės sveikatos studijų literatūros (jūsų minima Rupa Marya ir Raj Patel knyga „Inflamed: Deep Medicine and the Anatomy of Injustice“, Farrar, Straus and Giroux, 2021). Kaip apibūdintum jūsų kūrybos santykį su kalba? 

N. Č.: Be abejonės svarbus. Šiuo metu Nacionalinėje Zachentos dailės galerijoje Varšuvoje vykstančioje mūsų parodoje „Progi / Tresholds“ kalbame apie membranas, ir pats žodis „membrana“ gali suponuoti kažką poetiško, švenlnaus, pažeidžiamo, intymaus. Tuo tarpu mes šią sąvoką apmąstome kaip politines sienas, atstūmimo politiką, ribas. Per tokias metaforas ir kiekvienai parodai pasirinktus žodžius, terminus apmąstome ir pasiūlome įvairias jų interpretacijas – tai mums tikrai svarbu. Stiprią įtaką mums daro ne tik mokslinė, bet ir grožinė literatūra. Vilniuje, Radvilų rūmuose, vykusios parodos „Uždegimas“ metu figūravo ne tik tavo minėta Marya ir Patel knyga, tačiau ir Suzanne Clarke romanas „Piranesi“ – jos labirintiškumo, gamtos ir kultūros susiliejimo architektūroje motyvai mums buvo svarbūs. Nors mūsų kūryboje pagrindinė išraiškos forma yra medžiaginė, ir kalbinis lygmuo nėra tiesiogiai pastebimas, literatūrinė vaizduotė mums be galo svarbi. Medžiagų dariniai taip pat yra tarsi žodyno ar sintaksės konstravimas. 

J. Z.-B.: Praėjusiais metais Madrido kultūros centre „La Casa Encendida“ „Pakui Hardware“ kuravo keturių menininkių – Dominique White, Monia Ben Hamouda, Naomi Rincón Gallardo, Bianca Bondi – personalinių parodų programą, o išleistas parodų ciklo katalogas kritikų įtrauktas į šiųmečių Meno kritikos apdovanojimų trumpąjį sąrašą „Ilgosios formos“ kategorijoje. Šis leidinys Vilniuje paprastai neprieinamas, ar galėtum daugiau papasakoti tiek apie parodų programą, tiek apie jos archyvuotą formą knygoje? 

N. Č.: Tai buvo pirmasis mūsų bandymas kuruoti, be to, mums asmeniškai labai įdomioje institucijoje. „La Casa Encendida“ – ne tik eksperimentinė, tačiau ir politiškai labai svarbi erdvė. Parodų programai pasirinkome kalbėti apie atsparumo atgavimą (susigrąžinimą) (angl. Reclaiming Resilience). Šis motyvas mums pasirodė svarbus akistatoje su Rusijos invazija į Ukrainą. Kvietimo kuruoti sulaukėme 2022 m. balandį, tad norėjosi atsparumo tematiką panagrinėti ir iš kritinės perspektyvos, nes ši sąvoka neretai primetama šalims, regionams, kurie tiesiog neturi kitos išeities, tik būti atsparūs. Vietoje siūlomų sisteminių pokyčių šių regionų gyvenimo gerinimui, jie paprasčiausiai šlovinami dėl savo atsparumo. Mūsų pakviestos menininkės kilusios iš skirtingų regionų, skirtingų kultūrinių aplinkų, tad savaip apmąsto pasiūlytą temą. Apie parodos knygą galvojome ne kaip apie katalogą, o kaip apie tekstų rinktinę. Joje nėra menininkių aprašymų ar daugelio kitų katalogams įprastų elementų. Pakvietėme kiekvieną autorę pasiūlyti jų meninei praktikai svarbų(-ią) rašytoją, kuri(-s) parašytų tekstą. Beveik nė viename šių rašytojų tekste nėra tiesiogiai aptariama autorių kūryba, viename pristatoma kita iš Brazilijos kilusi menininkė, kurios kūryba aktuali šioje serijoje apmąstomoms temoms. Taip pat publikuojami dviejų teoretikų straipsniai, iš skirtingų perspektyvų apmąstantys „atsparumo“ sąvoką. Tikimasi, jog pavyko sukurti heterogenišką leidinį, kuris galėtų būti aktualus ir tiems, kurie neturėjo galimybių apsilankyti parodose. 

J. Z.-B.: Esi ir viena iš projektų erdvės Vilniuje „Editorial“ (kartu su Vitalija Jasaite) įkūrėja ir viena šios išskirtinės erdvės vizionierių. Tekste „Sudie, Artnews.lt! Labas, Artnews.lt!“, kurį 2021 m. paskelbei portalo vyr. redaktorės pareigas perleisdama Vaidai Stepanovaitei-Kobialkai, apžvelgei daugybę greta pagrindinės portalo veiklos užaugintų „galūnių“ – savo laiku naujų formatų ir veiklos būdų (nuo „Artscape“ garsinių pasakojimų, meno leidinių knygyno „Artbooks.lt“, leidybinės veiklos, iki šiuolaikinio meno naujienų portalo anglų kalba „Echo Gone Wrong“). „Editorial“ panašiai augina savo veiklą. Kiek ir kokių galūnių mes, kultūros kūrėjai, esame pajėgūs valdyti? 

N. Č.: Abi su Vitalija esame aštuonkojės su daug galūnų ir daug veiklų. „Editorial“ pradėjome, kai aš dar dirbau Artnews.lt, o Vitalija –  redaktore „Echo Gone Wrong“. Taip ir atsirado pavadinimas, nes toje erdvėje stovėjo mūsų – redaktorių – darbo stalai. Sėdėdamos tuščioje erdvėje susimąstėme, kokia tai puiki erdvė senamiesčio viduryje, taip pat prisiminėme menininkų pastabas, kaip trūksta erdvių pristatyti kūrybai. Tad pradžia vėl buvo iš šiek tiek savanaudiško noro sukurti sąlygas ir pamatyti ką nors įdomaus. Turbūt mums tiesiog kitaip neišeina, nes esame tokio charakterio žmonės, jog jei pastebime, kad kažko trūksta, imamės daryti.