Moterys ir darbas – kas naujo? Paroda „Šiltnamio mūza“ Kauno fotografijos galerijoje

2020 m. rugpjūčio 28 d., Penktadienis
Straipsnio autorius: Agnė Taliūtė

 

1973 metais „Wadsworth Atheneum“ meno muziejuje (Hartfordas, JAV), amerikiečių menininkė Mierle Laderman Ukeles, apsiginklavusi kibiru vandens bei valymo priemonėmis, ėmė plauti muziejaus laiptus. Vėliau ji perskėlė ir į vidų, kur sauskelnėmis blizgino marmurinį muziejaus ekspozicijų grindinį. Šiuo performansu menininkė nagrinėjo moters, menininkės, darbo ir motinystės temas. Panašūs „valymosi“ darbai tuo metu vyko ir D. Britanijoje. Čia XX a. 8 deš. atsirado „naktinių valytojų“ susivienijimas, o 1975 m. pristatytas ir feministinės kinematografijos istorijoje svarbus filmas „Naktinės valytojos I“ (angl. The Nightcleaners, Berwick Street Film Colllective), atkreipiantis dėmesį į šių naktimis biurus valančių moterų išnaudojimą, prastas darbo sąlygas bei mažus atlyginimus.

1975 metais pasirodė ir kitas „moterų darbą“ tiriantis projektas/instaliacija „Moterys ir darbas: Darbo pasidalijimo pramonėje 1973–1975 dokumentas“ (angl. Women and Work: A Document on the Division of Labour in Industry 1973–1975, menininkės Margaret Harrison, Kay Hunt, Mary Kelly, Pietų Londono galerija). Interviu, tyrimo ir stebėjimo būdu surinkta informacija, nuotraukų, video ir statistinių duomenų pavidalu pasakojo apie vieno fabriko Bermondsėjaus rajone, Pietų Londone, moterų darbą. Daugiau nei 150 dalyvavusių moterų istorijos turėjo iliustruoti pokyčius po 1970 metais priimto „Lygaus darbo užmokesčio akto“ (angl. Equal Pay Act), uždraudusio mokėti mažesnį darbo užmokestį moterims už tą patį darbą vien todėl, kad jos yra moterys. Tačiau tyrimas fiksavo, deja, nepakitusią situaciją: mažesnį atlygį moterims už tą patį darbą bei žymų skirtumą tarp moterų atliekamų nekvalifikuotų darbų ir vyrų aukštesnėse – vadovų, prižiūrėtojų – pozicijose.

Po daugiau nei dvidešimties metų moters ir darbo temą tęsė ir Bronkso meno muziejuje vykusi paroda „Darbo pasidalijimas: Moterų darbas šiuolaikiniame mene“ (angl. Division of Labor: Women‘s Work in Contemporary Art, kuratorė Lydia Yee, 1996). Kuratorė, pasiskolindama žymiąją industrinės revoliucijos sąvoką „darbo pasidalijimas“, nagrinėjo „pasidalinimą“ per se: socialinį darbo rolių pasidalinimą rasės, klasės ir lyties atžvilgiu ar ribas tarp meno, kuris istoriškai taip pat buvo dalomas į žemąjį ir aukštąjį, kitaip moterų ir vyrų sritis. 35 menininkių ir menininkų kūryboje buvo regimos namų ruošos, skalbimo, lyginimo, maisto gamybos ir motinystės temos, taikomojo meno metodai: mezgimas, siuvimas, dygsniavimas.

Tais pačiais 1996 metais pradėta minėti ir „Lygaus darbo užmokesčio diena“ (angl. Equal Pay Day). Diena – skirta pabrėžti vis dar egzistuojantį, nepaisant anksčiau minėto „Lygaus darbo užmokesčio akto“, skirtumą tarp vyrų ir moterų atlygio už tą patį darbą. Įprastai ši diena minima tą dieną, kuomet moterų vidutinis metinis darbo užmokestis pasiekia vyrų vidutinį metinį užmokestį per praėjusius metus. 2020 metais ši diena buvo minima kovo 31 dieną. Europa šią dieną „skaičiuoja“ šiek tiek kitaip. 2019 metais „Lygaus darbo užmokesčio diena Europoje“ buvo minima lapkričio 4-ąją. Būtent tiek nuo šios dienos iki 2020 metų moterys dirbo nemokamai. Pasak duomenų, praėjusiais metais už tą patį darbą moterys gavo 16 proc., tai yra dviem algomis, mažiau. Taigi, statistika ir skaičiai aiškiai rodo, kad kaip ir 1996-iais taip ir 2020 metais vis dar yra kur „augti“.

Apie augimą, moteris ir darbą pasakoja ir Kauno fotografijos galerijoje eksponuojama paroda „Šiltnamio mūza“ (kuratorė Jana Kukaine). Paroda „Šiltnamio mūzos“ yra Ffotogallery (Kardifas, Velsas) inicijuoto ir Europos Sąjungos programos „Kūrybiška Europa“ finansuojamo 24 mėnesių projekto „Moters darbas“ (angl. A Woman‘s Work) dalis. Projektas yra rengiamas kartu su 6 partneriais Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Suomijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Lietuvoje bei specialiai projekto partnerių pakviestomis menininkėmis ir menininkais iš Europos. Projektą sudaro parodos, simpoziumai, menininkų rezidencijos, diskusijos ir papildomas turinys internete.

„Moters darbas“ – kaip ir ankščiau minėti projektai – nagrinėja moters ir darbo santykį bei teigia, kad „Moterų vaidmuo pokarinės Europos industrijoje ir technologijomis paremtame darbe yra iki šiol nepapasakota istorija“. Organizatoriai taip pat pabrėžia ir „darbo pasidalijimo“ aspektą, tik šiuo atveju dalydami ne meną, o pramonę. Į vyrišką – statybos, mašinų, aeronautikos ir moterišką – maisto, vaistų, tekstilės ar plastiko. Tačiau didžiausias dėmesys projekte – ne moteriškai tekstilės ar vaistų pramonei, bet šiuolaikiniams „fabrikams“. Finansų, medijų ir telekomunikacijas sektoriui – sritims, kuriose moteris vis dar dažnai yra engiama, o jos nuopelnai neretai lieka „Didžiojo pasakojimo“ paraštėse. Kaip teigė Ffotogallery direktorius David Drake, audiovizualinių menų ir technologinių industrijų srityse moterys užima tik 30% darbo pozicijų ir vos 10% aukštesnių, geriau apmokamų darbo vietų. Taigi, nutylėtą moters ir darbo istoriją papasakoti projekte pasirenkama jau ne dygsniavimo ar mezgimo metodais, o šiuolaikinėmis priemonėmis: fotografija ir skaitmenine kūryba.

Kaip ir kitos projekto parodos („Work to be Done“, Ffotogallery, kuratorės „Whack ‘n‘ bite“, Marijos Kapajevos paroda „Nuostabi svajonė, nors ir neaiški“, Airijos fotografijos galerija, Dublinas), „Šiltnamio mūza“ moters ir darbo temą analizuoja audiovizualiniais menais. Parodoje dalyvauja keturios menininkės: fotografės Irena Giedraitienė (Lietuva), Clare Gallagher (Šiaurės Airija), menininkė Jaana Kokko (Suomija) ir grafikos dizainerė Elīna Braslina (Latvija). Tačiau kitaip nei minėtose parodose šioje į moters ir darbo temą pažvelgiama kiek kitokiu, artimesniu vietos kontekstui žvilgsniu. Palikdama nuošalyje „moteriškuosius“ Kauno fabrikus kaip „Drobė“, „Kaspinas“ „Dirbtinis pluoštas“ ar „Inkaras“, latvių kuratorė Jana Kukaine pasirenka šiltnamio fenomeną. Pasak jos, šiltnamis yra daugialypė sąvoka: sovietinio palikimo, sodininkystės, sezoninių darbuotojų migracijos problemų ar emocinio nusiraminimo kažkuo besirūpinant simbolis.

Šiltnamiu virsta ir pati Kauno fotografijos galerija (architektai Donatas Stankevičius ir Marijus Taletavičius). Tarp vazonuose augančių pomidorų, vaisius mezgančių agurkų ir kitų įvairiausių augalų medinėse dėžėse bei pirštinių ir laistytuvų šiltnamio viduje eksponuojamos ir parodos „atskaitos tašku“ tapusios fotografės Irenos Giedraitienės fotografijos. Šiltnamio kombinatą bei jame dirbančias moteris dokumentuojančios nuotraukos gali priminti vaikystę, vasarą ir močiutės daržus arba, atvirkščiai, visai ne mielą laiką – sovietmetį. Tarsi propagandiniai plakatai fotografijos pasakoja apie tariamą lygybę ir visai kitokį moters ir darbo santykį. Tarybinė moteris yra stipri, nepriklausoma darbininkė, aktyvistė. O juk išties ji ir motina, ir žmona, o tai reiškia dvigubą naštą – tiek sunkų darbą šiltnamiuose, fabrikuose, tiek ir privačioje, namų erdvėje.

Iš šiltnamio į namus veda ir performatyvi parodos architektūra. Kita galerijos pusė transformuojasi į jaukią svetainę, kurioje įsitaisęs prieš projektorių gali žiūrėti suomių menininkės Jaanos Kokko filmą „Dirbančios moters valanda“ (2020) ar skaityti iš šalia esančios knygų lentynos pasirinktą knygą. Kaip ir dažnuose namuose ramų poilsį po darbų čia nutraukia vaikai ir jų žaidimai – šįsyk grafikos dizainerės Elīnos Braslinos interaktyvioje instaliacijoje, kviečiančioje spalvinti ir taip susipažinti su šiltnamio ir gamtos gėrybėmis. Parodos architektūra, besipriešinanti modernistinei „baltojo kubo“ koncepcijai, taip pat mezga ryšius ir su kitu feministinio meno istorijoje svarbiu „namu“ – paroda/instaliacija „Moterų namas“ (angl. Womanhouse), kurią 1972 m. surengė menininkės Judy Chicago ir Miriam Schapiro kartu su feministinio meno programos „CalArts“ institute studentėmis. Kaip ir „Moterų namas“, parodoje „Šiltnamio mūzos“ įprastai privati moters buitis, rutina tampa viešu spektakliu, kurį gali stebėti ir patirti kiekvienas.

Ypatingas dėmesys šiame spektaklyje skiriamas ne tik sodininkystei, bet ir motinystei, kurią, beje, Kukaine ir tiria šiuolaikiniame mene. Šia tema ji yra išleidusi ir monografiją „Mielos motinos. Moterys, kūnas, subjektyvumas“ (angl. Lovely Mothers. Women, Body, Subjectivity). Kaip teigia Kukaine: „Maisto auginimas yra viena iš esminių gyvybės palaikymo veiklų – jai reikalingas kantrybės ir rūpesčio darbas primena motinos darbą ir iškelia vaikų auginimo perspektyvą bei meilės darbą“[1]. Motinystės bei dvigubos naštos temą toliau tęsia menininkės Clare Gallagher fotografijų ciklai „Antroji pamaina“ (2019) bei „Buities tėkmė“ (2011). „Antroji pamaina“ – tai nuo viešumos slepiama ir Instagram platformoje dažniausiai nematoma moters darbo dalis: namų ruoša, vaikų auginimas, krūvos drabužių skalbinių dėžėje, chaotiškai susiraizgę elektros laidai, užsikimšusi kriauklė, ant grindų išmėtyti vaikų žaislai ar ant stiklo palikti piešiniai. Gallagher, fiksuodama šią chaotišką rutiną, ne tik antrąją pamainą iškelią į pirmąjį planą, bet ir pabrėžia šio darbo keliamą įtampą. Erzinančią, dažnai nuobodžią kasdienybę menininkė, atvirkščiai, pateikia švelniai, tarsi rūpestingu, globėjišku, motinos žvilgsniu. Apie panašią įtampą, sodininkystę ir motinystę pasakoja ir menininkės Jaanos Kokko filmas „Dirbančios moters valanda“. Kokko interviu su vietos moterimis metodu pristato Latvijos ir Estijos pasienyje egzistavusio bulvių lauko istoriją bei dokumentuoja ir kitus moterų darbus, pavyzdžiui, sergančios motinos priežiūrą. Moterų išpažintis apie buitį, sunkų darbą, pinigų trūkumą ir nepakankamą meilę vaikams filme taip pat simboliškai pertraukia dėmesio norinčių vaikų „spektakliai“ prieš kamerą: greit atsirandantys ir išnykstantys rankų, veidų fragmentai.

O kiek rolių šiame „spektaklyje“ turi moteris? Motina, darbuotoja, auklė, slaugė, draugė, valytoja, namų tvarkytoja, etc.. Apie šias roles ir kylančią įtampą tarp jų kalbėjo ir Mierle Laderman Ukeles. 1969 m. „Priežiūros/aptarnavimo meno manifeste“ (angl. Manifesto for Maintenance Art, 1969!) Ukeles rašė: „Aš esu menininkė. Aš esu moteris. Aš esu žmona. Aš esu motina“. Aš darau velniškai daug valymo, plovimo, maisto gaminimo, palaikymo, išlaikymo ir panašių darbų. Taip pat aš „darau“ meną. Nuo šiandien šiuos priežiūros, kasdienius darbus eksponuosiu kaip meną“. Tačiau Ukeles „priežiūros“ darbus galime sieti ne tik su motinyste ar aptarnavimo sektoriumi, pavyzdžiui minėtomis biurų ar muziejų valytojomis (kaip, beje, ir fotografė Irena Giedraitienė, kuri kadaise čia, kur dabar eksponuojami jos darbai, Kauno fotografijos galerijoje, dirbo valytoja), bet ir su planetos žemės priežiūra.

Ukeles naujojo priežiūros/aptarnavimo manifeste taip pat pateikė ir siūlymą rengti parodą „Globa“ (angl. Care) ir šios parodos koncepciją. Viena iš jų – dalis „Žemės priežiūra“, kurioje būtų kalbama apie susivienijimą, visų rūšių priežiūrą ir išlikimą, o pačioje parodoje būtų vykdomas užteršto vandens ir oro valymas. Ekologinė tema svarbi ir „Šiltnamio mūzai“. Tai ne tik nuorodos į „šiltnamio efektą“ ar šiltnamį kaip tam tikrą saugią, uždarą oazę augti ir daugintis, bet tai, pasak kuratorės, ir abipusis žmogaus bei gamtos santykis, priklausomybė nuo vienas kito. Šią temą komentuoja ir Kokko: „Nesistengiu romantizuoti ryšio su žeme, bet norėčiau akcentuoti darbą, kurį būtina atlikti, jei nenorime, kad gamta vėl iš mūsų atsiimtų savo teritoriją. Neprižiūrimas sodas tampa laukinis, neprižiūrimas bulvių laukas neduoda derliaus”[2]. Taigi, parodoje moters ir darbo temos nagrinėjamos ne tik feminizmo, kapitalizmo, bet ir ekologijos, kitaip ekofeminizmo, tai yra darnaus santykio tarp visų lyčių ir rūšių, kontekste.

Taigi, moterys ir darbas – kas naujo? Paroda „Šiltnamio mūza“ vienu metu atsako „nieko naujo“ ir „viskas“. Mažai pasikeitusią situaciją ji pristato įdomiu ir nauju žvilgsniu, taip įrodydama ir šios temos aktualumą bei svarbą kaip ir XX a. 8 deš., paskelbus „Lygaus darbo užmokesčio aktą“ ar „Naktinių valytojų“ sukilimo metu. Kuratorė Jana Kukaine atskleidžia šios temos santykį su kapitalizmo, materializmo, žmogaus išnaudojimo, socialinės lygybės, feminizmo, migracijos, ekologijos idėjomis ir problemomis, o kūriniai pasakoja tiek apie unikalų vietos, tiek tarptautinį visos Europos, pasaulio kontekstą. „Šiltnamio mūza“ taip pat primena ir kiek darbų mums visiems dar reikia nudirbti: „išvalyti“ žemę ne tik nuo anglies dioksido, bet ir nuodingų lyties, darbo stereotipų bei mokytis globoti, prižiūrėti ne tik šeimą, vaikus, darbą, bet ir save, kitas rūšis, gamtą.

[1] Iš parodos anotacijos.

[2] Paulina Okunytė. Parodoje – daržo ir kasdienybės poezija. https://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/parodoje-darzo-ir-kasdienybes-poezija-980145.

Paroda „Šiltnamio mūzos“ Kauno fotografijos galerijoje. Nuotraukos: Gintaras Česonis

Clare Gallagher, iš serijos „Buities tėkmė“, 2011

Jaana Kokko „Dirbančios moters valanda“, filmo kadras, 2020

Iliustracija viršuje: Irena Giedraitienė „Darbininkės. Šiltnamių kombinantas, Vilnius“, 1975

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *