Monikos Balu paroda „Garsinė komunikacija“ Kauno fotografijos galerijos languose

Nuo gruodžio 29 d. gatvės praeiviai kviečiami sustoti ties Kauno fotografijos galerijos langais, kuriuose eksponuojama Monikos Balu paroda „Garsinė komunikacija“. Tai – pirmasis menininkės kūrybos pristatymas Lietuvoje. Apžiūrint parodą prašome laikytis saugaus atstumo, siekiant išvengti būriavimosi, Naujųjų metų išvakarėse ir sausio 1-osios ryte instaliacija bus uždaryta.

Nagrinėjant žmogaus sensorines sistemas, kurios užtikrina aplinkos ir savęs suvokimą, išskiriamos jutiminės – lytėjimo, matymo, klausymo, skonio ir kvapo – sistemos. Auditorinė (klausos) sistema yra atsakinga už gebėjimą išskirti aktualius garsus ir į juos atsakyti, pvz., reaguoti į žmogaus balsą, o ne į tolumoje sklindantį signalą. Paroda „Garsinė komunikacija“ (Auditory Communication) nagrinėja klausos aštrumą ir yra specialiai pritaikyta Lietuvos publikai ir Kauno fotografijos galerijos langams. Šioje parodoje dviejų dalių instrukcija naudojama kaip priemonė, siūlanti sprendimą, kaip efektyviai bendrauti tarpusavyje. Kitaip tariant, instrukcija padeda mums suprasti pašnekovą ir būti suprastiems.

Monika Balu garsus suvokia kiek kitaip. Kadangi ji neprigirdi, žodžius dažnai išgirsta neteisingai. Instrukcijoje bananai dominuoja ne veltui – terminas „kalbos bananas“ audiologijoje nurodo į erdvę, kurioje grafiškai vaizduojamos žmogaus girdimos fonemos, išskirtos į balsius ir priebalsius. Garsai, audiogramoje sudėlioti pagal jų skambėjimo toną (dB) ir dažnius (Hz), primena banano formą. Audiograma parodo, kokio stiprumo ir aukštumo garsą žmogus gali girdėti be klausos aparato. Pasitelkdama „kalbos banano“ ir savo pačios klausos testo rezultatus, Monika gali identifikuoti garsus, kurių negirdi. Raidės, susijusios su tais garsais, yra paslepiamos, o publikai telieka mechaniški portretai ir siūlymas pamėginti iššifruoti žodžių nuotrupas. Šiame darbe Monika gvildena komunikacinę problemą, kuri galbūt nėra tokia akivaizdi žmonėms su įprastais klausos gebėjimais.

Kurdama projektą „Garsinė komunikacija“, Monika Balu įsivaizdavo esanti IKEA baldo surinkimo, elektroninio prietaiso ar skrydžio saugumo instrukcija ir analizavo, ką reiškia būti stebimai tokiu būdu. Norėdama atidžiai atvaizduoti nuoseklius instrukcijos žingsnius, menininkė darbui suteikia ne tik žaismingą, bet ir asmenišką toną. Kopijuojami ir performatuojami autoportretai yra įrėminti žingsniais, o galerijos languose jiems pritaikytas atitinkamas „informatyvus“ tekstas. Bananai, geltona spalva ir humoras jau yra tapę menininkės vizitine kortele.

Monika Balu (Balukevičiūtė) (g.1994) – menininkė, šiuo metu gyvenanti ir dirbanti Fryzijoje, Nyderlanduose. Aktyviai eksperimentuoti su fotografija pradėjo būdama 14-os. 2017 m. baigė vaizduojamosios dailės bakalauro studijas Hanze taikomųjų mokslų universiteto Minervos akademijoje, Groningene, Nyderlanduose. Papildomai Monika sėmėsi japoniško gyvenimo išminties ir studijavo šiuolaikinį meną išvykusi pagal mainų programą į Nagoya Zokei universitetą Komaki mieste, Japonijoje. Baigiamajame bakalauro darbe gilinosi į žmonių valgymo įpročius viešose maitinimo įstaigose bei atliekų šalinimo praktikas. 2020 m. Monika įgijo fotografijos magistro laipsnį Geteborgo universiteto HDK-Valand akademijoje, Geteborge, Švedijoje. Šių studijų metu ji pradėjo nagrinėti klausos suvokimą bei fotografijos ir garso santykį. Monikos darbai buvo eksponuojami parodose Nyderlanduose, Japonijoje, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, Portugalijoje, Švedijoje ir Liuksemburge. Menininkė ypač domisi žmogaus jutiminių sistemų sąveika ir jų sampratos plėtimu. Šiuo metu ji dalyvauja dokumentinės fotografijos organizacijos „Fotodok“ parengtoje „Lighthouse“ talentų programoje Utrechto mieste, Nyderlanduose. Taip pat menininkės idėjos apie komunikaciją pandemijos metu neseniai buvo įvertintos „Stipendium Dialoog 2020“ piniginiu prizu, padėsiančiu jas įgyvendinti.

Artist statement

Aš tikiu, jog tam, kad garsai egzistuotų, jie neturi būti suvokiami.

Meninėje praktikoje nagrinėju klausos, girdėjimo suvokimo, kalbos, bendravimo bei garso vizualizacijos dilemą. Tuo ėmiau domėtis dėl asmeninės patirties ir neprigirdėjimo.

Dažnai stebiuosi, kiek informacijos kasdieną praleidžiu pro savo ausis. Suprasti draugų šnabždesius, filmus be subtitrų arba erdviose auditorijose skaitomas paskaitas man visada buvo iššūkis ar net mįslė.

Pasitelkdama fotografiją, tekstą, skulptūrą, vaizdo įrašą ir programavimą, siūlau vaizdingai suprasti garsus ir būdą, kaip juos galima suvokti ne vien per klausą, bet ir per kitus pojūčius. Dažnai ieškau sprendimų, kurie yra kupini žaismingumo ir humoro, tačiau palieka erdvės interpretacijai.

Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Kauno miesto savivaldybė.

Iliustracijoje: Gintaro Česonio dokumentacija