Meno kūrinių kapinės – pagarbus ir prasmingas atsisveikinimas su meno kūriniu

Praktiškai kiekvienas kūrėjas susiduria su poreikiu produkuoti naujus kūrinius, o tai susiję su menininkų vidiniais kūrybinės saviraiškos poreikiais bei išoriniais meno lauko veiksniais. Nors meną reprezentuojančioms institucijoms, kuratoriams ar meno kritikams kūrinių perteklius yra privalumas, tačiau menininkai susiduria su poparodinių kūrinių egzistavimu.

„Perteklius“ gal ir nėra itin korektiškas žodis kalbant apie meno kūrinius, tačiau pastarasis atsiranda dėl pasiūlos ir paklausos disbalanso. Nors eliminuoju kūrinio nesuinteresuoto atsiradimo priežastingumą, visgi meno kūrinys yra prekė, kaip ir visa kita laisvos rinkos ekonomikoje. Kūrinys, kuris efektyviai nebedalyvauja meno diskurse ar rinkoje – nepatenka į muziejus, jo neeksponuoja galerijos, jis nesudomina kuratorių ar kitų meno prodiuserių ir nėra adaptuojamas meno kolekcininkų akiratyje – „grįžta“ pas menininkus ir tampa praeitį liudijančiu artefaktu. Dalis jų netenka prasmės ateities perspektyvoje, o to priežastys pačios įvairiausios. Labai svarbu šioje vietoje suprasti, kad kalbant apie „karjerą“ baigusius kūrinius, nekalbama apie jų kokybę ar vertę.

Savotišką išeitį siūlo kūrybą suspendavusio menininko Juozo Laivio 2015 m. inicijuota paslauga, skirta viso pasaulio kūrėjams, – tai Lietuvos ir tarptautiniu mastu unikalus projektas „Meno kūrinių kapinės“ (MKK). Ši paslauga orientuota į pagarbų ir prasmingą atsisveikinimą su meno kūriniu, kurį išmesti gaila, o laikyti nebesinori. Įsteigti „kapines“ J. Laivį paskatino ne tik harmoningo santykio tarp kūrinio ir kūrėjo siekis, bet ir nuostata, kad „kūrinys gyvena nepriklausomą nuo jo kūrėjo gyvenimą“.

Dar XX a. 7–8-ajame dešimtmetyje konceptualistai teigė, kad menininkas (ap)sprendžia įvairius meno kūrinio aspektus tol, kol jis kuriamas. Tačiau nuo momento, kai kūrinys patenka į viešumą (yra užbaigtas ir pateiktas eksponavimui), menininkas nebetenka šio prioriteto, o kūrinys pradeda veikti savarankiškai. Jo interpretavimo, reprezentavimo ir suvokimo procesas vyksta tarp žiūrovų – kritikų, kuratorių, suvokėjų – bei paties menininko, kuris taip pat tampa žiūrovu tarp žiūrovų. Tačiau J. Laivio mintis apie meno kūrinio savarankišką būvį, lyginant su konceptualistų požiūriu, išreiškiama dar drastiškiau. Anot jo, jei meno kūrinys turi savo gyvenimą, jis gali pretenduoti ir į mirtį. Ir nors autorius nebelemia kūrinio reikšmės, nuorodų ar vertės, jis, kaip kūrėjas, neša atsakomybę už savo kūrybinį darbą, todėl gali apspręsti kūrinio baigtį.

Kūrinių dėl įvairių priežasčių yra sunaikinęs ne vienas menininkas, tačiau MKK deklaruoja, kad teikiamos paslaugos „funkcionuoja kaip išeities galimybė, kuri leidžia, nekvestionuojant meno pertekliaus priežasčių, pagal individualias situacijas amortizuoti jo pasekmes“. Taip pat – kad ši paslauga propaguoja „švarų ir neužterštą sąmoningų kūrėjų pasaulį“.

Kūrėjo atsiskyrimo nuo kūrinio procedūra su kiekvienu menininku, išreiškusiu sąmoningą apsisprendimą palaidoti kūrinį „kapinėse“, derinama individualiai. Atsisveikinimas su kūriniu atliekamas autoriui pasirinkus vieną iš keturių stichijų: orą, vandenį, ugnį, žemę. Po laidojimo apeigų išduodamas ranka rašytas „Palaidojimo liudijimas“ su nurodytomis palaidojimo vietos koordinatėmis, o po ceremonijos organizuojami pietūs arba vakarienė (tarkim, gedulingi).

MKK nėra uždaros lankytojams, tik suinteresuoto ar nesuinteresuoto žiūrovo ir kūrinio santykio dinamika čia kitokia – lankymasis jose nėra nei vizualus, nei juslinis, jis išskirtinai paliekamas komunikacijos lauke. Žiūrovas su atitinkama pagarba (to reikalauja aplinka) iš tam tikros distancijos suvokia kūrinius, o suteikti informaciją apie palaidotus kūrinius pagal nuostatus yra įpareigotas „kapinių prižiūrėtojas“. Taigi, „kapinėse“ palaidotiems kūriniams per nevizualią reprezentaciją bei komunikaciją sudaryta galimybė vienu metu būti ir gyviems, ir mirusiems. Kitaip tariant, būnant nematomiems, būti prisimenamiems. Todėl jie neiškrenta iš bendrojo meno konteksto ir lieka prisimenami (menininkų bei kapines aplankiusiųjų), tokiu būdu komunikuodami ir tęsdami savo nematerialų egzistavimą. 

Statistinė informacija: MKK įkurtos 2015 m., pirmas palaidojimas vyko 2017 m. „Kapinėse“ šiuo metu yra atgulę šešiasdešimt kūrinių, kurių autoriai yra skirtingų meno sričių profesionalai. 2024 m. kūrinius palaidojo devyni kūrėjai: Arūnas Kulikauskas, Neringa Poškutė-Jukumienė, Rchadrd Jean, Enrika Stropienė (Zuza), Eglė Viktorija Rakauskaitė, Bertrand Lacombe, Rimantas Milkintas, Andrius Erminas, Kęstutis Svirnelis.