Martine Feipel ir Jean Bechameil paroda „Rytojaus pasaulio mechanika” galerijoje „Meno parkas”

Iki vasario 27 d. galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks Martine Feipel ir Jean Bechameil paroda „Rytojaus pasaulio mechanika“. Šis dueto iš Liuksemburgo kūrybos pristatymas yra vienas pirmųjų „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos renginių, organizuotas kartu su antrąja šių metų kultūros sostine – Esch2022.   

„Dirbdami poroje, Feipel ir Bechameil kuria instaliacijas, kuriose susimaišo iliuzija, vaizduotė, nestabilumas ir nelogiškumas tarp griežtų ir į rėmus įspraustų šių dienų pasaulio vietų. Kaip skulptoriai, taip pat mėgėjai tyrinėtojai ir inžinieriai, puikiai suprantantys pasaulio teatrališkumą ir įvairias jo grožio formas, jie kuria remdamiesi socio-istoriniu, estetiniu, politiniu ir techniniu požiūriu. Derindami piešimą, skulptūrą, inžineriją, režisūrą ir scenografiją – skirtingas sritis, kuriose turi įgūdžių, savo kūrybą pateikia ir rafinuotai, ir išraiškingai.

Kaip menininkai, jie neturi tvirtos nuomonės apie idealius socialinius ir kultūrinius modelius, bet nuolat kelia klausimus apie žmogaus gyvenimą, paliesdami temas, tokias kaip socialinė ir kolektyvinė padėtis, gyvenimo būdas, kasdienybėje sutinkamos architektūros formos ir mus supantys daiktai, matomas kraštovaizdis, taip pat mums suteikta laisvė ir brėžiama ateitis.

Kaip robotikos entuziastai, Feipel ir Bechameil siūlo į technologijų pasaulį pažvelgti jautriai, pasitelkdami aiškų politinį gestą – naudodamiesi savo išprusimu industrinėje robotikoje, savo įgūdžius pritaiko meno kūriniuose, kurie mūsų pasaulį vaizduoja kitaip.

Besidomintys Feipel ir Bechameil kūryba greitai supranta, kad svarbiausias aspektas yra erdvė. Stebėtojui pateikiama viena idėja – akivaizdi būtinybė surasti naujo tipo erdvę.

Jų kūrybos pagrindas yra supratimas, kad jutiminis suvokimas turi fiziologines ribas, o mūsų erdvės koncepcija yra istoriškai pasenusi. Dabar remiamasi Jacques Derrida filosofija ir bandoma peržengi vietos ribas, siekiant surasti naują vietą. Tai verčia susimąstyti apie tradicines ribų ir erdvės sąvokas. Svarbiausia ne laužyti dėsnius peržengiant ribas, o „atverti” erdvę pačioje ankstesnės erdvės širdyje. Šis atsivėrimas sukuria ne naują erdvę, o savotišką kišenę, paslėptą senoje ribų prasmėje. Tai atsivėrimas erdvėje, remiantis nuokrypio principu. Šis vidinis nuokrypis ir erdvės atkūrimas visada reiškia nusistovėjusių normų žlugimą.  Žodžio „erdvė” reikšmė yra visiškai destabilizuota. Abu menininkai apie tai kalba labai atvirai, nes erdvės valdymas yra krizėje. Mūsų gyvenamojoje erdvėje vyksta veiksmas, orientacija ir komunikacija. Mokslo ir technologijų pažanga, tam tikrų požiūrių į pasaulį ir tradicinių vertybių sistemų išnykimas, ekonomikos struktūros krizė ir didėjanti loginė problema, keliant klausimą dėl tradicinės erdvės ir jos valdymo koncepcijos, kuri apibrėžiama atsižvelgiant tik į kompetenciją, per daug orientuojantis į augimą ir valorizaciją. Gyvename mutacijos periode, kuriame ankstesni orientacijos ir veikimo modeliai nebeveikia.

Žinoma, situacija vis dar pataisoma, bet mums trūksta idėjų, galinčių išspręsti ekologinę ir civilizacijos krizes, nekeliant grėsmės demokratijai, žmogaus teisėms ir  būtiniems gyvenimo poreikiams. Nėra abejonės, kad šiandien yra kaip niekada svarbu apmąstyti erdvės, kaip civilizacijos kūrinio ir jos rekonstrukcijos, klausimą. Modifikuojant kasdienybę iš esmės keičiasi mūsų pasaulis – tokia yra jų kūrybos pagrindinė mintis.

Kūriniai gali būti suprasti skirtingai, paliečiant tiek filosofiją, tiek meno istoriją ir visuomenę.“

Nuotraukos: Airida Rekštytė