Dar pora puslapių apie Liną Leoną Katiną. Paroda „Raudona krisdama virsta balta“ NDG

2020 m. gegužės 28 d., Ketvirtadienis
Straipsnio autorius: Monika Valatkaitė

Mintys užpildo galvą sukurdamos nuolat besiplečiantį pasaulį, kuris, nepriklausomai nuo savo kintančios apimties, telpa statiško perimetro dėžutėje – kūne. Daliai minčių pritaikome žodžius ar kitokias priemones, kad perkeltume jas į išorę. Megzdama dialogą su suvokėju ir/ar patyrėju toji dalis dar labiau redukuojasi. Galiausiai panašėja, kad suprantamai pateikti įmanoma tik menką dalį individe tūnančio pasaulio. Painių minčių išklotinę priminė dažnai abstrakcionistu vadinamo tapytojo Lino Leono Katino (g. 1941) paroda „Raudona krisdama virsta balta“, kurioje kuratorė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė pasiūlė giliau permąstyti iš pažiūros neblogai pažįstamo menininko kūrybą, atrandant naujus įėjimus į jo minčių labirintą.

Jau pradžioje, net pats kelias link Katino ekspozicijos siūlo žiūrovui naują judėjimo trajektoriją. Nacionalinėje dailės galerijoje didžioji laikinų parodų salė įprastai pirmiausia apžvelgiama paukščio skrydžio rakursu iš „balkono“. Tačiau dėl karantino uždarius rūbinę ir nuolatines ekspozicijas lankytojams pažįstamas judėjimo ritmas yra sutrikdytas. Įsigiję bilietus darbuotojų jie nukreipiami nusileisti tiesiai į salę, kur įteka į laikinos ekspozicijos organizmą kaip jos gyvybę palaikantys donoro kraujo kūneliai. Kitaip tariant, senai manoma, kad kūrinys neegzistuoja be žiūrovo ir tai (dar kartą) patvirtino dėl karantino suspenduotos muziejų ir galerijų veiklos. Iš virtualių parodų turų sugrįžus į fizines ekspozicijų erdves, skaitmenizavimui jautri tapyba su tirštais dažų sluoksniais, Katinui būdingais faktūriniais fragmentais ar išryškėjančia skirtingų tapymo manierų sandūra, kuri išduoda autorių užtapius tėvo kurtą realistinį paveikslą[1], vėl pilnai atsiskleidžia gyvame santykyje su žiūrovu. Absorbuodami parodos kolekciją sudarančių kūrinių idėjas ir įgydami naujas ar pasikartodami senas žinias, šie kūneliai – žiūrovai – susimaišo su recipiento kūnu – paroda – bei pradeda transformuotis paveldėdami menininko „genetinį kodą“. Pastaruoju galime laikyti darbams pasitelktose spalvose, simboliuose, garsuose ar motyvuose įskiepytą autoriaus patirtį. Katino kūrybos DNR atveju tai – domėjimasis meno istorija, liaudies tekstile, budizmu, darbas kino ir teatro dailininku, architekto specialybė.

Svarstyti apie ekspozicijos susiliejimą su žiūrovu į laikiną hibridinį kūną paskatino 1972-iais paties Katino rašytas impresionistinis tekstas „Dar penki puslapiai, arba įrodymai apie juodą spalvą“, kuris garsiniu pavidalu yra integruotas į architektūrinę instaliaciją, kuratorės vadinamą lizdu. Teksto fone pulsuojantis paties menininko širdies ritmo įrašas dar labiau sustiprina parodos kaip organizmo pojūtį. Minimame tekste autorius rašo, jog „turim savo raudoną kraujo rutuliuką, kuris mus nulėmė ir pasmerkė“. Šią frazę parodos refleksijos kontekste galima suprasti dvejopai. Viena vertus, atsižvelgiant į cituojamus Katino žodžius žiūrovą įsivaizduoju kaip hibridinio kūno elementą, kuris, adaptuodamasis organizme ir norėdamas geriau pažinti recipiento kūną, yra veikiamas aukščiau minėtos menininko patirties. Tai yra, žiūrovas, stengdamasis perprasti parodos elementus, yra priverstas veikti pagal menininko režimą ir labiau pasidomėti pamatinėmis kūrinių koncepcijomis, kurios be autoriaus paskatinimo galbūt niekada nebūtų pasiekusios auditorijos interesų. Antra vertus, tas pats kraujo kūnelis yra dvigubas agentas, kadangi atsinešdamas savo „genetinį kodą“ pasmerkia parodą – būti interpretuojama iš naujos perspektyvos, suprasta, lankoma arba priešingai.

Apsilankymas parodoje nulėmė mano pasirinkimą patyrinėti kaip budizmo tradiciją galima interpretuoti Katino kūriniuose. Kuratorės cikliškai sukomponuotoje ekspozicijoje budizmo įtaka yra išskirta kaip vienas menininko kūryba paveikusių ir/ar formavusių etapų. Domėtis tolima kultūra autorius pradėjo 8-ajame dešimtmetyje ieškodamas Dievo, kai priešinosi sovietiniam ateizmui. Budizmui skirta kūrinių sekcija išsiskyrė dominuojančia juoda spalva. Tai susirodė gana netikėta. Mat, intuityviai budizmas man labiau asocijuojasi su šafrano spalvos apdarus vilkinčiais Tibeto vienuoliais, kurių siekiai susiję ne su pomirtinio gyvenimo gerove, bet yra orientuoti į vidinę išmintį, ramybę ir nušvitimą, todėl atrodo artimesni skaidrioms spalvoms. Tačiau juoda spalva, kuriai Katinas skyrė visą anksčiau minėtą tekstą, menininko aprašoma kaip esanti pagrindinė tylos savybė, taip ją glaudžiai susiejant su budizmu ir jam būdinga meditacijos praktika. Šiuo požiūriu sodriai juodame kūrinyje „Pirštas“ (1971 m.) su peizažo fragmentą įrėminančiu abstrahuotu lango motyvu, dominuojanti spalva tarsi tampa į save susitelkusio medituojančio žmogaus kūnu. O kontrastingai šviesus langas – „akimi“, kuri leidžia save suvokti giedru, blaiviu protu, patiriant nušvitimą. Svarbu paminėti, kad budizmo įtakos atskleidimas šioje parodoje taip pat yra naujas priėjimas prie Katino minčių labirinto. Kaip pastebi parodos kuratorė, ankstesnėse menininko parodose nebuvo bandyta atidžiau įsižiūrėti kaip ši įtaka pasireiškia menininko kūryboje[2].

Nepaisant to, kad menininkui stiprią įtaką padarė Rytų pasaulio kultūra, Katinas kūriniuose duoklę atiduoda ir savo gimtosioms šaknims. Autoriaus paveiksluose nesudėtinga įžvelgti lietuviškų lygumų peizažus, net jei šie sukurti pasitelkiant vien baltą spalvą ar, priešingai, keliomis primityviai grynosiomis spalvomis suskaidant horizontą į mėlyną dangaus skliautą ir žalią žemės paviršių (septynių dalių kūrinys „Septynios Dienos Rusnėje arba Pienių Žydėjimas prieš“, 1971 m.). Kituose darbuose menininkas referuoja į etnografinius lietuvių liaudies bruožus, tapybiškai atkartodamas tekstilinių audinių raštus („Iš lietuviškų audinių. Rusnė“ II ir III, 1968 m.). Jų reikšmingumą menininko kūryboje sustiprina ir pati parodos architektūra, kuriai pasitelktos mobilios sienos kuratorės patikslinimu iš „balkono“ matyti sudėliotos atliepiant liaudies raštų ornamentiką[3]. Kiti gimtojo krašto motyvai neatsiejami nuo patį menininką supančios aplinkos. Tai odė Labanoro giriai („Labanoro užuolaida. II“ 1982 m., „Labanoro natiurmortas“ 1980 m.), kurios pašonėje Katinas turi trobelę. Ten autorius gyvena ir kuria.

Menininko darbuose konkretėjantys elementai ar aiškias reikšmes turinčios formų ir spalvų kompozicijos pateisina kuratorės lūkesčius Katiną būti pamatytu ne abstrakcionistu, o vaizdinių kūrėju. Cikliškai sukomponuota paroda žiūrovui padeda įsidėmėti kone įkyriai pradedančius kartotis, menininką, rodos, apsėdusius elementus. Tai – nendrės stiebas, kiaušinis, ovalas, trikampis, pirštas, siluetai. Kiekvienas jų griauna šio menininko kaip abstrakcionisto įvaizdį. Pastarąjį dar labiau ardo parodoje ir patį Katiną pristačius kaip žiūrovą – kraujo kūnelį – kuris pats buvęs donoru lankytoms parodoms paveldėjo kitų autorių patirtį. Šią išduoda į žinomų dailininkų paveikslus referuojantys Katino kūriniai. Tarp jų Van Gogh‘o darbus interpretuojantis ciklas („Žvaigždėta naktis pagal Van Gogh“, 1999) arba redukuotai atkurta Čiurlionio “Ramybė” („Ramybė. I“, 1969). Apskritai tai, kad menininkas dažnai vadintas abstrakcionistu lyg ir pritaria šį tekstą pradėjusiai minčiai apie tai, kiek daug esą žmoguje, ko šis nori pasakyti ir kaip siaurai tai pavyksta perteikti išorėje. Tačiau ši paroda atskleidė visą Katino mundus imaginalis.

Atėjusi į parodą su savo patirtimi ir buvusi kraujo kūneliu Katino ekspozicijai, interpretavau ją iš subjektyvios perspektyvos, primesdama savo minčių tinklą. Parodos architektūroje pastebėjau asociacijas su mokslinės fantastikos filmais apie kosmosą. Tokia aliuzija susiformavo žiūrint į parodos pavadinimą reflektuojantį architektūrinį elementą – raudonai „užlopytą“ stoglangį ir prisimenant kelis stop kadrus iš Stanley Kubrick‘o juostos „2001 m. kosminė odisėja“ (angl. 2001: A Space Odyssey, 1968). Pastaruosiuose raudona spalva atsispindi pagrindinio veikėjo skafandre arba įkūnija dirbtinį intelektą HAL9000. Nors tai – kontekstais nesusijusios, vien vizualinės asociacijos, jos man sustiprino kosminės ašies patyrimą Katino kūryboje. Šią galima aptikti tiek abstrahuotose jo kūrinių detalėse kaip mitopoetiniame kosminio kiaušinio simbolyje („Saulėlydžio laikas“,1968 m.), reiškiančiame kūną, iš kurio atsiranda visata, tiek jo tekstų eilutėse – „Kol pasaulio triukšmas ištirpsta kosmose. Išduodamas tylos pagrindinę savybę – juodą spalvą. (sic) / Kosmosas aksomiškai juodas“[4]. O apskritai ir pats Katinas siejamas su gyvenimu savame mikrokosmose ar kupinu kosminės žaismės[5].

Paroda „Raudona krisdama virsta balta“ – talpina išsamią Katino kūrinių kolekcijos sąmonę, persipynusią įvairiuose sluoksniuose – konteksto, vizualinių elementų, architektūrinės erdvės, autoriaus, žiūrovo. Ši ekspozicija primena tiek visatą, tiek žmogaus minčių pasaulį, kurie abu susiję tuo, kad nuolat plečiasi nors yra įkūnyti ribotame perimetre. Mintys – galvoje, visata – protu nesuvokiamoje tuštumoje, niekame. Tačiau nei vienas, nei antras nesibaigia. Taip ir Katino paroda, nors įkūnyta Nacionalinės dailės galerijos baltame kube, tačiau plačiai išsilieja už jos ribų reikšmių ir kodų šaltiniais.

[1] Kūrinys – „Mamos portretas. Taip pasikorė Kristus Radviliškyje. 1950 m. ir 2016–2017 m. (Lino pertapytas tėvo, Leono Katino, portretas, kuriame matoma Bronė Katinienė)

[2] Kuratorės Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės pasakojimas apie parodą LRT laidos „Linija. Spalva. Forma“ reportaže. https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000107069/linija-spalva-forma-linas-leonas-katinas-tapytojas-kuris-braide-po-skirtingas-teritorijas

[3] Kuratorės Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės pasakojimas apie parodą LRT laidos „Linija. Spalva. Forma“ reportaže. https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000107069/linija-spalva-forma-linas-leonas-katinas-tapytojas-kuris-braide-po-skirtingas-teritorijas

[4] Linas Leonas Katinas „Dar penki puslapiai, arba įrodymai apie juodą spalvą“. https://artnews.lt/dar-penki-puslapiai-arba-irodymai-apie-juoda-spalva-56622

[5] Monika Krikštopaitytė „Grobiantys paviršiai“, in: 7 Meno dienos (Nr. Nr.936 (14), 2011-04-08), http://archyvas.7md.lt//lt/2011-04-08/daile_2/grobiantys_pavirsiai.html

Išsamų fotoreportažą iš Lino Leono Katino parodos NDG galite peržiūrėti čia.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *