Lietuvių parodoje Gdanske – architektūra ir istorija moters žvilgsniu

Šiuolaikinio meno centre „Laznia“, Gdanske, š.m. kovo 28 dieną pristatoma šiuolaikinio meno paroda „Susitikimas. Pavogta praeitis“, kurioje dalyvauja Kristina Inčiūraitė ir menininkių grupė „Cooltūristės“.

Ši paroda – tai sovietmečio utopinės architektūros, kaip atminties peizažo, tyrimas, kartu fiksuojant ir moters žvilgsnio transformacijas. Modernus miestovaizdis keitėsi trimis aspektais: semantiniu, funkciniu ir asmeniniu. Semantinės transformacijos nurodo pakeistus gatvių, stotelių ir parduotuvių pavadinimus. Funkcinės – pastatų paskirties ir architektūros pokyčius. Asmeninės patirties kaita susijusi su atmintimi ir jos atgaivinimu pasitelkus (ne)išgalvotas istorijas. Kristinos Inčiūraitės ir „Cooltūrisčių“ filmai atidengia visus tris paslėptos praeities sluoksnius skirtingose Lietuvos ir Kaliningrado srities vietose. Sovietmečio modernistinė architektūra vis dar primena pamėklišką praeitį, tačiau seni mitai kuria naujas istorijas ir performansus.

Kelionė laiku atveriant prarastą kosminį peizažą – viena iš pagrindinių videoperformanso „Kosminis darželis“ (2012) temų. Netoli Vilniaus televizijos bokšto pastatyto vaikų darželio „Čiauškutis“ žaidimų aikštelę suprojektavo architektas Viktoras Cholinas. Apvalios pavėsinių formos priminė utopinę nežinomų civilizacijų architektūrą ir kosminio laivo dizainą. „Cooltūrisčių“ ir „Nunu“ kosminė kelionė į Mėnulį iš tiesų yra kelionė po atmintį stabtelint nebeegzistuojančiose „kosminėse“ troleibuso stotelėse. 2013 m. renovuojant darželį, kosminė žaidimų aikštelė buvo sugriauta. Videodarbas kaip laiko mašina sujungia ištrintą praeitį ir galimus ateities scenarijus.

Šaltojo karo kosmoso užkariavimo varžybos atsispindėjo ne tik danguje, bet ir Žemėje. 1970-aisiais pastatytas aukščiausias Vilniaus rajonas – Karoliniškės – įgavo kosminę aurą: čia atidarytos parduotuvės „Merkurijus“, „Saturnas“, „Kometa“, „Vaivorykštė“, prie kurių vedė atitinkamos gatvės ir stotelės: „Mėnulio“, „Kosmonautų“, „Viesulo“, „Perkūno“, „Žvaigždžių“. Televizijos bokšte įkurta kavinė-restoranas „Paukščių takas“. Po tragiškų 1991-ųjų Sausio13-osios įvykių, kai sovietų tankai traiškė Lietuvos laisvę ginančius beginklius žmones prie TV bokšto, gatvės buvo pervadintos žuvusiųjų vardais. Futuristines vizijas pakeitė kančios įamžinimas. Karoliniškės ‒ nebe utopijos, o atminties vieta. Ilgainiui šalia TV bokšto esančiame miškelyje paslapčia atsirado gyvūnėlių kapinės, paradoksaliai sujungdamos kosmoso ir nemirtingumo mitus. Apie tai savo eilėraštyje „Gyvūnėlių logografas“ kalba Žygimantas Kudirka.

Ne mažiau mistifikuotas sovietmečio modernizmo pastatas – Santuokų rūmai Vilniuje (1974), garsūs savo ilgais laiptais. Po santuokos ceremonijos jaunavedžiai tais laiptais nusileidžia ant žemės. Kristinos Inčiūraitės videodarbas „Laiptais žemyn“ (2000) kvestionuoja patriarchalinių ritualų ir architektūros kuriamą simbolinę prasmę. Nuotaka apsirengusi menininkė leidžiasi Santuokų rūmų laiptais keturis kartus – kiekvieną kartą su skirtingu „jaunikiu“. Praėjus daugiau kaip dešimčiai metų, „Cooltūristės“ perkuria Inčiūraitės performansą iš dabartinės perspektyvos: keturios merginos su suvirintojų kaukėmis lipa laiptais aukštyn, atsukusios nugarą santuokos institucijai. Jų ritualinį pakilimą lydi darbininkų himnas „Internacionalas“, susipinantis su Felixo Menddelsohno „Vestuvių maršu“ („Laiptais aukštyn, arba Wedding International“, 2013).

Kristinos Inčiūraitės eksperimentiniame dokumentiniame filme „Susitikimas“ (2012) kaip prarastos praeities šmėkla dalyvauja Svetlogorsko pakrantės liftas. Menininkė naudoja susirašinėjimą internetu su bendraamže iš Svetlogorsko. Inčiūraitė rašo vyro vardu (laiškuose autorės biografija susipina su jos vyro) neatskleisdama adresatei, kad laiškai – meninio projekto dalis. Identiteto mutacijos metaforiškai atspindi Svetlogorsko pakrantės keltuvo situaciją: didelė monumentali metalo ir stiklo konstrukcija nyksta nuo rūdžių ir apleistumo. Filme atskleidžiama, kaip praeity veikiantis keltuvas ir dabarty vykstantis susirašinėjimas sujungia utopiją ir distopiją.

Kitas svarbus parodos principas – apropriacijos strategijų kvestionavimas ir išvertimas. Tai neįprastos apropriacijos, bet misapropriacijos – „neteisingos“, „moteriškos“ meninės vagystės, sąmoningai sukeistinant, apverčiant situaciją ir lyčių vaidmenis, nebijant suklysti ir suklaidinti. „Cooltūrisčių“ misapropriacijose skulptūra, architektūra ir kūnas tampa performansais – alegorijomis. Pridėjus prie nuogą vyrą vaizduojančios „Žmogaus“ skulptūros rožines pūkuotas kregždes, skulptūra tampa pavasario, tapatybės transformacijų simboliu.

Misapropriacija – tai ir galios pozicijos apvertimas: moteris iš vyro žvilgsnio objekto tampa savarankišku kuriančiu subjektu, sąmoningai nerodant jos atvaizdo, bet suteikiant balsą. Tokiu principu konstruojamas ne vienas Kristinos Inčiūraitės filmas ar videoinstaliacija. Geidžiančiam žvilgsniui pakišamas kreivas veidrodis – iškraipantis įsivaizduojamą tikrovę, bet apnuoginantis jos konstrukcijas. Žiūrovas mato ne milžinišką „Motinos“ skulptūrą Kijeve, bet jos žvilgsnį – tai, ką regi ši tuščiavidurė milžinė. Skulptūra ne pasisavinama – į ją įsikūnijama, per ją atsiveria miesto peizažas. Kiekviena/s žiūrintysis tampa geležinės moters akimis, kurios ir apibrėžia matymo lauką.

Moters žvilgsnio brėžiamas horizontas ir horizontalė, kaip kalbinio ir vaizdinio pranešimo dominantė, svarbi ir „Cooltūristėms“, ypač videodarbuose, kur naudojami permontuoti kino filmų fragmentai. Analizuojamas moters žvilgsnis į moterį ir bežodė komunikacija, kai susitinkant žiūrovių ir personažių žvilgsniams jų istorijas tegalima „skaityti iš veidų“.

Kristinos Inčiūraitės filmai ir „Cooltūrisčių“ videoperformansai atveria įsivaizduojamos ir gyvai vykstančios istorijos jungtis. Pavogta praeitis susiduria su dabartimi, kad įskeltų skirtingų ateities scenarijų kibirkštis.

Parodos kuratorė: Laima Kreivytė.
Parodos organizatorius: Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras.

Paroda yra tarptautinio meninio projekto „Pažink svetimšalį“ dalis. Projektas įgyvendinamas su trimis partneriais: Šiuolaikinio meno centru „Laznia“, Gdanskas; Nacionalinio šiuolaikinio meno centro Kaliningrado filialu; Klaipėdos kultūrų komunikacijų centru. Renginio metu bus pristatytas keturiomis kalbomis išleistas parodos katalogas, apžvelgiantis ir joje dalyvaujančių menininkių kūrybą.

Paroda veiks iki š.m. balandžio 27 dienos.
Daugiau informacijos apie projektą – nuolat atnaujinamoje jo interneto svetainėje www.closestranger.eu.

Iliustracijoje: Kristina Inčiūraitė, „Susitikimas“, video