Kristinos Ališauskaitės ir Eglės Karpavičiūtės tapybos darbų paroda „Bažnyčia“

Vasario 11d. (trečiadienį) 19 val. mobili galerija „Gaidys“ pristatys naujausių Kristinos Ališauskaitės ir Eglės Karpavičiūtės tapybos darbų parodą “Bažnyčia”. Renginys vyks Vilniaus Pirklių klubo Merkurijaus salėje (Gedimino pr. 35).

Tapyto atvaizdo galia sukurti tikrovės iliuziją žavi nuo pat seniausių laikų. Jau senovės graikų istorikas Plinijus Vyresnysis aprašė tapytojų Parasijo ir Zeuksido varžybas. Zeuksido nutapytos vynuogės buvo tokios tikroviškos, kad jų suvilioti paukščiai bandę jas lesti. Tačiau ginčą laimėjo Parasijas, meistriškai nutapęs uždangą, kurią pats Zeuksidas bandė pakelti, kad galėtų išvysti po ja slypintį paveikslą. Ši antikinė legenda iliustruoja paveikslo svarbą žmonijos istorijoje: buvo tikima ne tik jo gebėjimu atspindėti tikrovę, bet ir magiškomis galiomis: į stebuklingus religinius paveikslus kreiptasi užtarimo, jie garbinti kaip Dievo ir šventųjų atstovai.

Nepaisant tapybos autoriteto ir ilgalaikio dominavimo vizualiųjų menų hierarchijoje, jau beveik 200 metų keliamas tapybos aktualumo klausimas. Dar XIX a. pirmoje pusėje, vos pasirodžius pirmiesiems fotografijos bandymams, skelbta tapybos mirtis. Ilgą laiką buvusi priemone realistiškiausiai perteikti regimąją tikrovę, XIX a. pabaigoje tapyba užleido šią sritį fotografijai. Tuomet menininkai ėmėsi tapyboje pabrėžti ne iliuzinio tikrovės atkūrimo funkciją, o menines, estetines savybes, įsigalėjo „meno menui“ koncepcija. Modernistiniai meno judėjimai nagrinėjo tapybos kaip medijos teikiamas galimybes, ieškojo naujų tapybos formų, siekė jų grynumo. Drastiški tapytojų eksperimentai vėl paskatino meno kritikus suabejoti tapybos ateitimi. XX a. antrojoje pusėje išpopuliarėjusios naujos meno tendencijos (minimalizmas, popartas, konceptualusis menas) ir netradicinės raiškos formos (instaliacija, performansas, videomenas, kt.) dar kartą davė pretekstą prabilti apie tapybos pabaigą. Visi šie smūgiai, kitaip nei tikėtasi, tapybos nesunaikino. Atvirkščiai: nuolat atsinaujindama ir absorbavusi kitų medijų raiškos galimybes, ji neprarado aktualumo. Dėl nemąžtančio jaunosios kartos kūrėjų susidomėjimo tapyba jos pozicijos šiuolaikinio meno pasaulyje išlieka tvirtos.

Primindama tapybos istoriją ir nuolatinius bandymus ją „numarinti“, jaunus lietuvių tapytojus atstovaujanti mobili „Galerija Gaidys“ atiduoda duoklę šiai meno šakai ir kviečia švęsti jos renesansą. „Bažnyčia“ – tai paroda apie tapybą ir monumentas tapybai. Pasitikėjimas tapytu vaizdu tebėra neatsiejama tikėjimo apskritai dalis. Tad parodos rengėjai kelia klausimą, kiek mums svarbus yra tapytas vaizdas ir kokias emocijas jis kelia? Ar vis dar juo pasitikime? Koks yra jo santykis su tikrove? Ar jis gali apgauti, suklaidinti? Kur yra (jei yra) ribos tarp tapybinės tikrovės ir iliuzijos?

Į šiuos ir kitus galimus klausimus parodoje siekiama atsakyti dviejų menininkių tapybiniais pasakojimais apie tapybą ir jos galias. Galerija pristato kone perspektyviausių lietuvių tapytojų – Eglės Karpavičiūtės ir Kristinos Ališauskaitės – kūrybą, skirtingai konceptualizuojančią tapybą ir jos istoriją. Eglės Karpavičiūtės žvilgsnis į meno istoriją, „tapybos mirties“ problematiką ir jos santykius su šiuolaikinėmis medijomis yra intelektualus, analitinis. Pertapydama garsių menininkų kūrinius, tapytoja abejoja įsitvirtinusiomis nuostatomis apie kūrinio originalumą ir kūrėjo statusą. Šiuolaikines meninės raiškos formas (instaliacijas, performansus) tapytoja fiksuoja klasikinėje, ilgaamžiškoje tapybos medijoje, taip įvertindama tapybos santykį su kitomis dailės šakomis ir tarsi pabrėždama dailės hierarchijoje tebepirmaujančios (nors ir bandytos nuvainikuoti) tapybos viršenybę. Kristinai Ališauskaitei būdingas intymesnis, psichologizuotas žvilgsnis į tapybą. Jos lakoniškuose paveiksluose dažniausiai nėra jokių akivaizdžių veiksmo užuominų. Vaizduojamos plačios, abstrakčios erdvės, interjerai ir peizažai, kuriuose kartais pasirodo beveidžiai personažai. Tačiau paveikslai iškalbingi ir įtraukiantys. Pasitelkdama tam tikrus simbolinius vaizdus, tapytoja nagrinėja tapyto atvaizdo psichologinį paveikumą, sugebėjimą sukelti emocijas. Jos portretai – tarsi šiuolaikiniai religinių ikonų variantai, savotiškai reflektuojantys tapyto atvaizdo kulto istoriją.

Nuolatinės ekspozicijų vietos neturinti „Galerija Gaidys“ siekia menininkų kūrybą pristatyti netradicinėse, menininkų kūrybą atskleidžiančiose ir parodos koncepciją papildančiose erdvėse. Ir šį kartą galerija neapsiriboja nusistovėjusiomis parodų rengimo praktikomis ir įprastą sterilią, neutralią ekspozicijos erdvę iškeičia į lipdiniais dekoruotą Vilniaus „Pirklių klubo“ salę. Puošnų reprezentacinį interjerą papildo parodos architektūrinis sprendimas – pastatyti kiekvienam kūriniui po „altorių“, sukuriantį paveikslui papildomą kontekstą, išskiriantį jį, tarytum pakylėjantį. Taip  kuriamas savotiškos tapybos šventovės atmosfera, skatinanti patirti netikėtų vizualinių įspūdžių ir atverianti naujas tapybos kūrinio pamatymo galimybes.

Eglė Karpavičiūtė (g. 1984) – daugkartinė konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ finalininkė ir publikos prizo laimėtoja, valstybės stipendininkė. Jos darbai eksponuoti prestižinėse meno institucijose (Nacionalinėje dailės galerijoje Lietuvoje, Estijos meno muziejuje KUMU ir kt.), kūrinių savo kolekcijoje turi Modernaus meno centras Vilniuje.

Kristina Ališauskaitė (g. 1984) – konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ finalininkė, publikos prizo laimėtoja, valstybės stipendininkė. Tapytojos perspektyvumas įvertintas ir tarptautinėje meno scenoje: 2014ųjų pabaigoje išleista knyga „100 Painters of Tomorrow“ su šimtu daugiausiai žadančių šiuo metu kuriančių tapytojų pasaulyje, tarp kurių – ir Kristina.