Kornelijos Skarolskytės paroda „Via Sacrum“ Kauno menininkų namuose

Iki birželio 14 d. Kauno menininkų namų galerijoje (V. Putvinskio g. 56, Kaunas) veikė Kornelijos Skarolskytės paroda „Via Sacrum“.

Via sacrum – pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos: via reiškia „kelias“, o sacrum – „šventa“. Anglų kalboje sacrum taip pat žymi kryžkaulio kaulą – stuburo pamatą, kuris nuo senų laikų buvo laikomas jungtimi tarp fizinio ir dvasinio pasaulių. Religinėse ir ezoterinėse tradicijose ši sritis dažnai suvokiama kaip perėjimo takas, jungiantis skirtingus tikrovės lygmenis.

Parodoje pristatomi tapybos darbai, kuriuose atsiskleidžia transformacijos, laikinumo ir tarpinių būsenų motyvai. Šie kūriniai perteikia situacijas, kuriose keičiasi žmogaus santykis su pasauliu ir pačiu savimi, o pasitelkti simboliniai vaizdiniai kyla iš Vakarų vaizdinės tradicijos, t.y., religinės ikonografijos, ezoterinių ir alcheminių ženklų.

Vienas iš pagrindinių koncepcijos aspektų – hierofanijos sąvoka, reiškianti šventumo apsireiškimą per materialų objektą. Hierofanija pasižymi esminiu paradoksu: pažįstamas objektas išlieka toks pat, tačiau įgyja prasmę, kuri peržengia jo fizinę formą. Tokiu būdu jis tampa ne tiek simboliu, kiek tarpine terpe – paviršiumi, per kurį galima susidurti su nematoma tikrove. Tapyboje tai gali vykti ne tik per vaizduojamą motyvą, bet ir per patį tapybos veiksmą, kuriame vizualinė forma atlieka perėjimo arba perkeitimo funkciją.

Tapybos technika čia suvokiama ne tik kaip vaizdo perteikimo priemonė, bet ir kaip esminė prasmės kūrimo dalis. Techniniai sprendimai tiesiogiai atspindi kūrinių idėjas: virsmą per irimą, švytėjimą tamsoje, dramatizmą, kai figūros tarytum byra, ištirpsta ir vėl atsikuria – gestus, atspindinčius egzistencinę įtampą ir atsinaujinimą.

Šventumo samprata čia neinterpretuojama normatyviai ar dogmatiškai. J i suvokiama kaip kultūrinis ir egzistencinis reiškinys, galintis pasireikšti per tylų atminties šnabždesį, simbolinį iškraipymą ar formalią įtampą. Tapyba tampa erdve, kurioje apmąstomos ribos tarp regimo ir neregimo, tarp materialumo ir reikšmės, tarp asmeninio išgyvenimo ir kolektyvinės vaizduotės.

Net ir sekuliariame kontekste žmogus išlaiko nesąmoningai įsitvirtinusią mitologiją ar folklorą neatsiejamą nuo kultūrinio paveldo. Iš religinio ar mitologinio meno kildinami motyvai ir simboliai čia pasitelkiami ne tikėjimo išraiškai, bet kaip poetinės priemonės, padedančios formuoti asmeninę mitologiją – vizualinę naraciją, grįstą vidiniais išgyvenimais ir simboline intuicija.

Fotografijos: Lukas Mykolaitis