Kornelijaus Pelkio paroda „Bu(vo)tas“ VDA galerijoje „5 malūnai“

Iki rugpjūčio 25 d. VDA galerijoje „5 malūnai“ (Malūnų g. 5, Vilnius) veikia Kornelijaus Pelkio paroda „Bu(vo)tas“.

Buvo butas. Trijų kambarių, Justiniškėse, pirmame aukšte. Pirmieji namai, kuriuose jau nebegyvenu. Namai, iš kurių niekada neišsikrausčiau. Gelžbetonio kiautas, kurį nešiojuosi visur. Visuose butuose, kuriuose gyvenau – vienas, su kambariokais, savo vyru – buvo ir yra nepertraukiamame, ilgamečiame dialoge su tuo buvotu butu.

Nekenčiau kilimo ant sienos ir sakiau sau, kad niekada nekabinsiu tokio ant sienos. Virtuvinių ažūrinių užuolaidų. Klijuotės ant virtuvės stalo, nėriniuotų servetėlių, tapetų, lakuotomis lentelėmis apkalto koridoriaus, linoleumo.

Studijuojant Vilniaus dailės akademijoje apčiuopiau psichologinį bloką: trauminėmis patirtimis apipintas santykis su piešimu, o bendrai – su bet kokiu vizualiu menu. Mama kritiškai vertino ankstyvą polinkį kūrybai. „Svarbiausia turėti stogą virš galvos“ – sakydavo.

Kita vertus, nagingumas, mokėjimas remontuoti, konstruoti, taisyti, buvo skatinami. Skatinami kaip tėviško ryšio išraiška: dviračio priežiūra, pagalba tvarkant automobilį daugiabučio kieme, popierinių lėktuvų, laivų, tankų maketų konstravimas.

Negalėdamas „piešti“, pradėjau kurti pasitelkdamas „pasidaryk pats“ filosofiją. Pradėjau naudoti statybines medžiagas ir įrankius. Konstruoti ir rekonstruoti buvoto buto vaizdus, paviršius, tekstūras.

Formatyvių vaikystės metų auklėjimas toks stiprus, kad kuriant vizualų meną imituoju sunkų fizinį darbą. Kuriu sau sąlygas, kuriose kilnoju sunkumus, naudoju statybines medžiagas ir įrankius.

Prakaituoju. Remontuoju. Statau namą.

Kornelijus Pelkys (g.1991) kūriniu “Bu(vo)tas” baigia grafikos bakalauro studijas (vadovė prof. Marija Marcelionytė-Paliukė) Vilniaus dailės akademijos Vilniaus fakulteto Grafikos katedroje. „Bu(vo)tas“ pristato tris meno kūrinius, apimančius skirtingas raiškos formas, kuriuos lydi autoetnografinis tekstas. Paroda tyrinėja sovietinio būsto palikimą ir dešimto dešimtmečio Lietuvoje patirtą geopolitinę realybę, pasitelkdama asmeninių prisiminimų analizę ir kūrybinį rašymą.

Su trimis veikėjais – močiute, mama ir „aš“ – susieti kūriniai perteikia asmeninių ir kolektyvinių prisiminimų emocinį krūvį. Statybinės medžiagos (statybinis gipsas, OSB plokštės, tapetai) pasitelkiamos reflektuoti sovietinio būsto įtaką šeimos santykiams ir kasdieniam gyvenimui. Paroda plėtoja literatūrinį ir meninį dialogą apie istorinę atmintį, traumas ir tapatybę.

„Žiūrovą pasitinka“ OSB plokščių karkasinė siena, iš kurios ištrauktas gipsinis stalčius. Stalčiuje – plaukų kasa, auginta ketverius studijų metus. Už kampo – gipso atliejų siena-fontanas. Druskos ir rūdžių tirpalas skverbiasi į neimpregnuotą gipsą, dažydamas jį, o nakčia – druskos džiūna, kristalizuojasi. Priešais sieną – aliuminio profilių širma, aptempta ažūrine virtuvine užuolaida, išsiuvinėta Naminės musės motyvais.

Parodą kuruoja Marija Marcelionytė-Paliukė

Fotografijos: Anna Chostegian