Klaipėda pristato pirmąją bienalę „Saulėlydis kas dvejus metus“

Šiemet uostamiestyje vyks pirmoji bienalė – ambicingas projektas, kurio tikslas – reguliarus, tarptautinis šiuolaikinio meno renginys Vakarų Lietuvoje. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) patalpose ir įvairiose viešose miesto erdvėse eksponuojamuose kūriniuose ypatingas dėmesys bus skiriamas Klaipėdos regionui, jo istorijai ir Baltijos jūros regiono šalių kultūrai bei menui. Pavadinta „Saulėlydis kas dvejus metus” ji tyrinės platų pagrindinio raktažodžio – tranzito – spektrą: nuo istorinių ir logistinių aspektų iki seksualinių, socioekonominių, ekologinių, estetinių ir net magiškų patirčių. Bienalę, kartu su Šiuolaikinio meno centru, organizuoja KKKC, kuruoja Valentinas Klimašauskas. „Saulėlydis kas dvejus metus“ veiks rugsėjo 5 d. – spalio 31 d., o gegužės pabaigoje vyks pirmasis bienalę lydintis renginys, atviras visuomenei. 

Poreikis steigti Klaipėdos bienalę susijęs su dideliu reguliariai vykstančių šiuolaikinio meno renginių trūkumu Vakarų Lietuvoje. Klaipėda – vienintelė iš trijų didžiųjų šalies miestų, tokių neorganizuojanti periodiškai. Yra buvę įgyvendintų pavienių iniciatyvų, deja, neturėjusių tęstinumo. Praėjusį rudenį uostamiestyje vykusį viešųjų erdvių meno projektą „Reiškinys M“ galima vadinti būsimosios bienalės repeticija. „Buvo apmaudu, jog kelių dešimtmečių istoriją skaičiuojanti institucija (KKKC) nebeturėjo tradicinio šiuolaikinio meno renginio, todėl turiu ambiciją tokį sukurti/“,- teigia abiejų projektų idėjos autorius, KKKC vadovas Liudas Andrikis. „Meno pasaulis veikia pagal tam tikras taisykles: kas keletą metų vykstančios bienalės išsiskiria apimtimi, dalyvaujančių menininkų skaičiumi, biudžetu, jos yra svarbi platforma menininkams, ypač jauniems, dažnai tampančios stipriu postūmiu jų kūrybinei karjerai.“

Bienalės kaip kultūrinės platformos

Pasaulyje vykstančios bienalės ne tik praturtina kultūrinį gyvenimą, bet ir skatina vietos ekonomikos augimą, paversdamos miestus svarbiais kultūros centrais. Venecijos bienalė, pradėta rengti 1895 metais, pritraukia apie pusę milijono lankytojų per šešis mėnesius, suteikdama pasaulinį pripažinimą daugeliui dailininkų ir formuodama meno tendencijas. Iš Lietuvoje vykstančių didžiausia yra Kauno bienalė, dažnai tampanti tramplinu vietos menininkams, kurių kūriniai vėliau pristatomi prestižinėse tarptautinėse bienalėse. Baltijos šalių bienalė, organizuojama Šiuolaikinio meno centro, skatina menininkų ir kuratorių bendradarbiavimą tarp Lietuvos, Latvijos ir Estijos, stiprindama kultūrinį ryšį visame regione.

Kuratorius Valentinas Klimašauskas: bienalės vizija

1-ąją Klaipėdos bienalę pakviestas kuruoti menotyrininkas, šiuolaikinio meno kuratorius ir rašytojas Valentinas Klimašauskas. Vilniaus dailės akademijos docentas, šiemet pradėjęs vadovauti Šiuolaikinio meno centrui, V. Klimašauskas turi įvairios tarptautinių renginių kuravimo patirties: nacionaliniai Lietuvos (su João Laia, 2024 m.) ir Latvijos (su Inga Lāce, 2019 m.) paviljonai Venecijos šiuolaikinio meno bienalėse, „Coast Contemporary“ šiuolaikinio meno festivalis Lofoteno salose Norvegijoje (2023 m.), 14-oji Baltijos trienalė ŠMC (su João Laia, 2021 m.). Būtent tarptautinė kuratoriaus patirtis, žinomumas ir ryšiai, L. Andrikio manymu, yra vieni svarbiausių tokio renginio sėkmės dedamųjų. „Tikėjausi ir tikiu, kad tai „suveiks“: bus stipri tarptautinė programa, dalyviai ir lankytojai.“

Organizatorių komandos pavadinta „Saulėlydis kas dvejus metus“ dėl sąsajų su pajūriui būdingais vaizdais, bienalė šiemet nagrinės tranzito – kaip tarpinės kismo, virsmo būsenos – temą.

„Pasauliui toliau diskutuojant apie bienalizacijos privalumus ir trūkumus, dialogu paremtas darbas su Klaipėdos bienalės komanda ir unikali uostamiesčio istorija dosniai siūlė mąstymo kryptis ir temas. Tranzitas greitai besikeičiančiame pasaulyje, tranzitas kaip bienalizacijos simptomas, tranzitinis tokių didelių renginių vystymas, žmogiškasis dalyvių ir nuomonių tranzitas didesnės komandos ir dalyvių atrankos metu – žodis „tranzitas“ tapo dominuojančiu temos ir formato raktažodžiu”,– bienalės koncepciją pristato Valentinas Klimašauskas.- „Gilinantis į krašto istoriją, uostamiesčio augimą, daugialypės ekologinės problematikos niuansus ir bendradarbiaujant su vietos menininkų bendruomene, 1-ajai Klaipėdos bienalei ypatingai svarbi tapo vietinio regiono istorija ir dalinė renginio lokalizacija. Taip jau sutapo, kad pirmąją pandemijos karantino bangą praleidau Smiltynėje, ir tai vis labiau akivaizdu žiūrint į specifinį vietinio mikrokosmo ir globalių ar planetos masto ryšių vystymą būsimos bienalės turinyje. Pabaigoje tik norėčiau nuoširdžiai pasidžiaugti mūsų komanda ir palinkėti, kad ši mikrobienalė surastų tvarų veiklos modelį, kuris ateityje galėtų auginti naujas krašto kūrėjų kartas ir padėtų naujai bei kūrybingai pažvelgti į šį unikalų Lietuvos regioną“

Ne vien akivaizdūs žiūros taškai

Tranzitas – šios bienalės tema – išskleidžiama per įvairias potemes:

Pirma (1), neminint dabartinės sparčios pasaulio kaitos, pati bienalė kaip kas dvejus metus vykstantis reiškinys yra laikinas, pasikartojantis, tranzitinis fenomenas, kuris transformuoja laiko sampratą ir suteikia galimybę sutelkti dėmesį į meno lauką.

Antra (2), tranzito sąvoka šiuo atveju referuoja į dramatiškos daugiaetninės Klaipėdos regiono istorijos erdvę, kuri per paskutinį šimtmetį patyrė itin didelę politinę, urbanistinę ir kitokią transformaciją.

Trečia (3), tranzito tema išryškina uostamiestį kaip krovinių, keleivių tranzito ir logistikos centrą.

Ketvirta (4), šio regiono ekoerdvė siejama su ekologiniais, politiniais aktyvistų judėjimais ir šiuolaikinio meno pradžia Lietuvoje (pavyzdžiui, „Angakoko sugrįžimas“, „Žalio lapo“ akcija-performansas Nidoje 1990 m. prieš naftos gręžinių statybą Baltijos jūroje, „Akcija Neringai – nacionalinio parko statusą“ Nidoje 1989 m. ir kitos politinės akcijos).

Penkta (5), bienalė sieks atkreipti dėmesį į įvairias ekologinio ar informacinio toksiškumo sampratas dėl Baltijos jūroje palaidoto cheminio ginklo, įvairių produktų išsiliejimų, radikalių istorinių bei šiuolaikinių politinių ir kitokių judėjimų, taip pat Baltijos kaip vienos labiausiai užterštų jūrų pasaulyje būklės.

Ir šešta (6), ši išskirtinė saulėlydžių krašto ekosistema gali veikti kaip aktyviai regeneruojanti poilsio, sveikatingumo, seksualumo, kūno ir dvasinio atgimimo erdvė, kurortinė paplūdimio ar magiško „pasaulio krašto“ zona, kurioje sulėtėja laikas, išlaisvinami politiniai ar seksualiniai kūnai, atveriami ar kuriami nauji pasauliai ir patirtys.

Bienalės įžanga taps simpoziumas gegužės 31 d. – atviras visuomenei renginys, kuriame pranešimus skaitys kuratorius Valentinas Klimašauskas, Klaipėdos jūros tyrimo instituto mokslininkai ir bienalėje dalyvaujančios menininkės. Simpoziumo metu vyks Tatos Frenkel ir Jan‘o Glöckner kūrybinės arbatos dirbtuvės „Gung Fu Brewing as method for education and conversation” / „Gung Fu Brewing kaip edukacijos ir pokalbių būdas”. 

1-oji Klaipėdos bienalė „Saulėlydis kas dvejus metus“. 2025 m. rugsėjo 5 d. – spalio 31 d.

Vieta: Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (KKKC) ir Klaipėdos miesto viešosios erdvės

Komisaras: Liudas Andrikis

Kuratorius: Valentinas Klimašauskas

Kuratoriaus asistentė: Viktorija Misiulė

Architektė: Gabrielė Černiavskaja

Prodiuserė: Žana Jegorova

Koordinatorė: Justina Trapokaitė

Grafinis dizainas: Vytautas Volbekas

Partneris: Šiuolaikinio meno centras, Vilnius

Bienalę finansuoja Klaipėdos miesto savivaldybė ir Lietuvos kultūros taryba