Kelios Juozo Laivio parodos „Beaistrio matymo taktika besaikio stebėjimo erdvėje arba kaip turėtų būti taisomi dantys“ pamatymo taktikos

2016 m. vasario 22 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Aušra Trakšelytė
_MG_2982

Kūrybinę veiklą suspendavusio menininko Juozo Laivio parodos „Beaistrio matymo taktika besaikio stebėjimo erdvėje arba kaip turėtų būti taisomi dantys“ kelios pamatymo taktikos.

 Nuo vasario 5 d. Šiuolaikinio meno centre veikia 95-asis menininko Juozo Laivio viešas kūrybos pristatymas. Tai nėra naujų menininko kūrinių paroda. Po 2015 m. rudenį Plungės kultūros namuose įvykusio „Atsisveikinimo su publika“ menininkas pa(si)žadėjo iki 2029 m. nekurti meno. Iki šiol „sukauptą“ J. Laivio kūrybos archyvą perima administruoti „Kleopo draugija“. Ši draugija inicijavo ir konkursą parodos kuratoriaus atrankai.

Konkurse praėjusi net du atrankos etapus, parodos kuratore pasirinkta Neringa Krikščiūnaitė. Išorinių veiksnių neįtakota, pasitelkdama asmeninę kompetenciją, kuratorė atrinko dvylika J. Laivio darbų, sukurtų 1995 – 2015 m. laikotarpiu.

Neringos sudaryta kolekcija 30 proc. sutapo su menininko nuomone, ir tai išryškina tam tikrą kuratorinių parodų realybę. Tačiau čia svarbus kitas aspektas – ne kuratorius renkasi menininką, o menininkas kuratorių. Tad ši paroda taip pat yra naujų šiuolaikinio meno lauko dalyvių vaidmenų apibrėžimų kvestionavimas, manipuliavimas ir nustatymas. Tiesa, nusistovėjusių šiuolaikinio meno taisyklių „apžaidimas“ savaip menininko J. Laivio kūryboje nėra naujas dalykas. Dauguma darbų išsiskiria aštriu ir žvaliu požiūriu į autorystės, menininko, kuratoriaus ir institucijos santykius bei juos formuojančius kontekstus, parodų formalistinę ir institucionalizuotą struktūrą, ribą tarp meno ir gyvenimo, finansinę ar meninę/kultūrinę kūrinio vertę, (meno) kolekcionavimą. Kitas labai svarbus aspektas, kurį pastaraisiais metais akcentavo J. Laivys savo kūryboje, yra „nepriklausomas kūrinio/-ių gyvenimas“. Kūrinys po jo įgyvendinimo, anot Juozo, pradeda gyventi „savo gyvenimą“ arba gali tapti kito kūrinio pretekstu. Taip atsiranda nenutrūkstama kūrinių seka (arba ne).

Pavyzdžiui, šioje parodoje dvyliktasis kūrinys „Art history“ nekaba ant ŠMC salės sienos, o yra padalintas į 180 sunumeruotu ir suštampuotu dalių, kurias žiūrovai gali pasiimti su savimi. Ir tik nuo žiūrovo priklauso, ar 1/180 kūrinio dalis papildys ar pradės jo asmeninę meno kolekciją, taps skirtuku knygai ar bus išmesta. Taip kūrinys pradeda „savo gyvenimą“ ir nuotykius už „balto kubo“ ribų. Kiti ŠMC parodoje pristatomi kūriniai, kaip jau minėjau, taip pat ne nauji, o skirtingu laikotarpiu realizuotų menininko kūrinių postprodukcijos. Paroda – tai „kvietimas“ pasimėgauti, pamatyti ir suprasti „dalykus“ (J. Laivio kūrinius – A. T.) savaip. Tiesa, jei nepavyksta „savaip“, galima pasitelkti specialiai šiai parodai skirtą audiogidą, kurį parengė kuratorė Neringa Krikščiūnaitė.

Postprodukcija šios parodos rėmuose interpretuotina dvejopai. Viena vertus, eksponuojamų kūrinių išraiška pasirinkta siekiant juos pateikti „nematytu“ kampu, mat pastarieji apdoroti kompiuterine programa. Įdomu, kad kūrinius vienodai “mato” tiek susipažinęs su menininko kūryba, tiek su ja susidūręs pirmą kartą, tad žiūrovui belieka pasitelkti grynosios estetikos, spalvų derinių ar kitus, individualiai apspręstus, atrankos vertinimo kriterijus. Čia svarbi ne vertės, o būtent vertinimo taktika. Kitą parodos kūrinių-postprodukcijų aspektą skolinuosi iš teoretiko Nicolas Bourriaud. Postprodukcija, anot teoretiko, referuoja į „veiklumo zoną“, kurios esmė – „veikla, pasireiškianti užmezgant santykius su pasauliu per ženklus, formas, veiksmus ir objektus“ arba šiuo atveju – savo ankstesnę kūrybą. Dabar meno klausimas yra ne „ką̨ mes galime padaryti naujo?“, o „ką̨ galime padaryti su tuo, ką̨ jau turime?“.

Dar viena svarbi parodos kūrinių pamatymo taktika yra ekspozicijos architektūra. Parodoje pristatomi kūriniai atskiriami sienelėmis, o tarp jų viduryje pastatyti suoleliai. Taip generuojamas individualesnis žiūrovo santykis su kiekvienu kūriniu, o tokia eksponavimo taktika primena klasikinio ar modernaus meno palikimą globojančių muziejų strategiją. Šiuo konkrečiu atveju abstrakcijų, nors ir ne ekspresyvių ir ne tapybiškų, apžiūrėjimas, prisėdus ant suolelio, galimai padiktuoja besaikį stebėjimą, galimai virsiantį beaistriu matymu. Fiziškai paroda, o tam tikra prasme ir jos pavadinimas, apimtimi bei karkasine išraiška įsimenamas ir perprantamas „pažiūrėjus“ ne vieną kartą. Tai savotiška opozicija greito vartojimo kultūrai.

Nors gali susidaryti įspūdis, kad J. Laivio kūriniai nereikalauja didelių pastangų ir/ar dvelkia paprasčiausiu nerimtumu, humoristiniu lengvabūdiškumu, tačiau konceptualiai minimalistiniai meniniai sumanymai visada provokatyvūs. Štai ir abejojančiųjų šia paroda menininkas klausia, „ar jie atėję pas dantistą patarinėja, kaip jam geriau atlikti savo darbą? Ne! Be to, dažnu atveju pacientas net užsimerkia“. Tiesa, šiuolaikinis menas, manau, dažnu atveju primena ne dantų, o galvos skausmą, kuriam „numalšinti“ ne visada pakanka nueiti pas specialistą.

Paskutiniąja, o kartu ir vainikuojančia Juozo Laivio parodos pamatymo taktika laikyčiau nebekuriančio, tiksliau kūrybinę veiklą suspendavusio menininko poziciją. Nors tokia strategija gali kelti dviprasmiškų jausmų, tačiau tai itin atsakingas ir drąsus sprendimas. Niekam ne paslaptis, kad menininko „kapitalas“ kaupiamas naujų darbų kūrimo ir dalyvavimo parodose pagrindu. Savo poziciją J. Laivys komentuoja:

(…) MENININKO APSISPRENDIMAS NEBEKURTI SIEJAMAS SU NORU GYVENTI POLIO GOGENO GYVENIMĄ TAIP, TARSI ŽINOMAS POSTIMPRESIONISTAS SULAUKĘS GARBAUS AMŽIAUS NEBŪTŲ TAPĘS VISAME PASAULYJE ŽINOMŲ PAVEIKSLŲ.

– Tai savotiška utopija, tęsia Juozas Laivys, – siūlanti peršokti laike ir įsivaizduoti pasauli prieš postimpresionizmą. Kas nutiktų, jeigu žmogui su visa šimtmečio istorija ir žiniomis būtų suteikta galimybė atsidurti praeityje, kokios tada būtų pasirinktos taktikos bei išraiškos?

Beje, J. Laivio kūrinys, kuris keturiolika metų funkcionuos kaip paskutinis, yra būtent susitapatinimo su prancūzų tapytoju išraiška, vizualizuota akmeninėje plokštėje, primenančioje antkapį ar atminimo lentą.

Suspendavęs kūrybą, o iki šiol vykdytą meninę veiklą perdavęs administruoti „Kleopo draugijai“, J. Laivys pats tampa meno kūriniu. Meno kūriniu Juozas laiko „objektą, egzistuojantį erdvėje ir patvirtinantį autentišką faktą, liudijantį įvykį ar konkretų atsitikimą” ir priduria, kad “(…) savo darbais nesistengiu nieko pažeminti ar įskaudinti, siūlau tik džiaugtis gebėjimu pastebėti ir atlikti atitinkamus pokyčius”.

_MG_2964 _MG_2965-HDR _MG_2970-HDR _MG_2971 _MG_2973 _MG_2974 _MG_2975 _MG_2980 _MG_2981 _MG_2982 _MG_2984 _MG_2990 knyga1 image description DSC_5268  paskutinis1

Juozo Laivio parodos „Beaistrio matymo taktika besaikio stebėjimo erdvėje arba kaip turėtų būti taisomi dantys“ vaizdai Šiuolaikinio meno centre, 2016. Nuotraukos: Andrej Vasilenko

Straipsnio autorius:
Aušra Trakšelytė yra menotyrininkė, parodų kuratorė ir įvairių kultūrinių renginių organizatorė. Pagrindinė tyrimų sritis – įvietintas šiuolaikinis menas. Gyvena ir dirba Vilniuje. 

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *