Kai scenoje pasirodys robotas...

Populiariojoje kultūroje roboto vaizdiniai neretai ir linksmina, ir erzina. Čia rasime tiek baimes dėl valdžią užgrobsiančių protingų piktavalių mašinų, tiek naivoką įsitikinimą, kad automatizuotos sistemos nuo Homo sapiens pečių pagaliau nuims sunkių ir nuobodžių darbų naštą, taigi mums beliks kūrybiškai džiaugtis intelektualiniais pasiekimais. Savo ruožtu, nors robotikoje kylantys klausimai ir prieš keletą metų žiniasklaidoje išpopuliarėjęs dirbtinio intelekto (DI) reiškinys tikrai nėra vienas ir tas pats (robotika apima kur kas kompleksiškesnę sąsajų su aplinka architektūrą nei DI), būtent DI termino sklaida suteikė naujo peno populiariems įsivaizdavimams apie fizinėje erdvėje judėti galinčias skaitmenines esybes. Minėtus dalykus Lietuvoje suaktualina mokslinės fantastikos knygų populiarinimu tarp kitų temų užsiimančios leidyklos, kaip antai klasikinius robotikos principus kadaise nusakiusio Isaak Asimovo knygą „Aš, robotas“ (1950 m.) šiemet perleidusi leidykla „Kitos knygos“. Vis dėlto žiniasklaidos, kai kurių tyrėjų ir IT verslo bendrovių sukeltą DI „haipą“ ir įsivaizdavimą, jog tobulėjantys sumaniųjų technologijų prototipai ilgainiui padės išspręsti žmonijos sukeltas bėdas, papildo kur kas labiau rezervuoti požiūriai į DI kaip efektyvesnius įrankius, o ne visagalius sprendimų raktus.

Žinia, sparčiai kintant technologijoms, ribos tarp kuriančio žmogaus ir spontaniškos kūrybingos mašinos pergalvojamos kone kasdien. Verta prisiminti, jog robotai jau dirba ne vien prie konvejerių, bet ir emocinių reakcijų reikalaujančiame paslaugų sektoriuje, o sofistikuotos didžiosiomis duomenų bazėmis „mintančios“ DI programos kone savarankiškai gali sukurti stulbinamą turinio įvairovę. Skirtingų kompanijų ne taip seniai pristatyti generatoriai papildo ankstesnius DI gebėjimus tapyti, rašyti eilėraščius, romanus, muziką, komedijas ar scenarijus madingomis temomis. Kai prieš kelis metus MO muziejuje vykusios parodos „Gyvūnas-žmogus-robotas“ proga rašiau apie kūrybą, gimusią pasitelkus DI[1], kai kurie plačiai reklamuojami produktai dar buvo ateities dalykas. Bet Big Tech kompanijoms paskelbus apie naujus didžiuosius kalbos modelius  (angl. Large Language Models) ir vaizdų gaminimą iš tekstinių užklausų, atsivėrė neįtikėtinos galimybės per itin trumpą laiką prisigeneruoti „ko tik nori“ (tuo dabar užsiima ir eiliniai vartotojai). Lygiagrečiai evoliucionuoja robotikos sritis. Naujausių komunikacinių technologijų demonstravimui skirti natūralistinius žmonių veidus turintys humanoidai, kaip galima matyti iš kai kurių reklaminių ar dokumentinių kadrų, kartais beveik sklandžiai bendrauja. Tuo tarpu materijos požiūriu sudėtingesnės, biologinį kūną mažiau primenančios beveidės konstrukcijos gali pusėtinai vaikščioti ar net šokinėti (kai kurie galingi keturkojai netgi rimtas fizines kliūtis ėmė įveikti žymiai vikriau ir grakščiau nei biologiniai organizmai).

Humanoidė Sofija, Pasaulinis investavimo forumas 2018 m. .Fot.: UN Photo/Jean Marc Ferré

Spektaklis „Nejaukos slėnis”, rež. Stefan Kaegi, prod. Rimini Protokoll. Lietuvos nacionalinio dramos teatro festivalis „Sirenos’22”. Fot. Skaidra Trilupaitytė. https://www.teatras.lt/lt/spektakliai/sirenos22_nejaukos_slenis/

Rodos, išblėso ar bent jau prislopo žmogaus bei mašinos konkuravimo aistra. Mat lenktynės ne vien su kalkuliatoriais, bet ir konkrečiam siauram tikslui kurtomis protingomis programomis, pralaimėtos. Panašiai kaip fabrikuose dirbančios automatinės rankos efektyvumu kadaise pralenkė darbininkus prie konvejerio, taip ir kai kurios stalo žaidimų programos negrįžtamai „nušuoliavo“ tolyn – biologinėms smegenims jų laimėjimai, deja, nebepasiekiami. Žmonės dėl to nenustojo žaisti šachmatais ar kitų žaidimų, bet nustojo piktintis ir pernelyg dėl tokių dalykų jaudintis. Aktualiausios robotų funkcijos šiandien tobulinamos dažnai nė neimituojant Homo sapiens gebėjimų (kai kurie jų, beje, vis dar nepralenkiami). Tačiau mielai kalbama apie tokį dirbtinį protą, kuris ne siektų panašumo, bet esmingai skirtųsi nuo žmogaus. Diskutuojama ir apie sistemų antropomorfizacijos pavojus. Nors kažkada robotai buvo įsivaizduojami kaip gyvų žmonių replikos, vis mėginančios kvestionuoti savo kūrėjus[2], dabarties problemas atspindi ne atgijusi ir sąmonę įgavusi mašina, bet duomenų kapitalizmo grimasos. Savo ruožtu, skirtingi poreikiai komercializuojant produktus verčia spręsti sudėtingus atsakomybės dėl mašinų bei įvairių aplinkos reakcijų suderinamumo klausimus. Puikus kompleksiškumo pavyzdys – dar ne taip seniai optimistiškai kalbėta apie į rinkas kai kurių kompanijų neva netrukus paleisimus autonomiškus automobilius. Tačiau ilgainiui numatytosios inauguracijos datos vis atidėliotos, o pastaruoju metu atvirai pripažįstama, jog šioje srityje vis dar pernelyg daug nežinomųjų. Kaip bežiūrėsime, net ir įmantriausios autonominės, t. y. keleivio nebeprižiūrimos, sistemos dar negali vairuoti automobilio taip kokybiškai, kaip vairavimo įgūdžių gana greitai išmokstantys ir prie skirtingų transporto sąlygų akimirksniu prisitaikantys žmonės.

Į mus panašūs robotai yra kontraversiškos būtybės, tačiau, pripažinkime, mašinos kaip žmogaus kopijos įvaizdis turi užburiančios magijos. Šis įvaizdis netgi savotiškai glumina sprendžiant pragmatines robotikos užduotis. Kam gaminti sudėtingą ir brangiai kainuojantį įrenginį (visais parametrais efektyviai veikiančius humanoidus sukurti yra sunku), jei, tarkime, naujam robotui planuojama veikla, kurią lengvai atlieka eiliniai žmonės? Dėl šių priežasčių retas išpopuliarintas „žmogiškasis“ prototipas būna ilgalaikis, t. y. sulaukia komercinės sėkmės rinkoje. 2022 m. rugsėjo 30 d. Elonas Muskas „Tesla“ bendrovės DI renginyje pristatė jau antrus metus reklamuotą gana autonomiškai veikiantį(?) humanoidą Optimus (o tiksliau  – du šiek tiek skirtingas savybes turinčius jo tipus). Nauja konstrukcija lėtai ir kiek nerangiai įžengė į sceną, pasukiojo liemenį, pamojavo rankomis. Nors ir sutiktas plojimais, inžinierių bendruomenėje šis vis dar tobulinamas modelis vertintas nevienareikšmiškai. Teigta, jog inovatyvaus automobilio gamintojo posūkis į humanoidinių robotų tyrimus ateityje galbūt gali padėti sukurti mašinas, galinčias vaikščioti, laipioti ir įveikti kitas kliūtis, tačiau praeityje panašūs demonstraciniai bandymai scenoje taip pat atrodė ne ką mažiau įspūdingai[3] (įvairūs žmogaus veiksmus primenantys judesiai, deja, ilgainiui taip ir nepadėjo sukurti „realaus panaudojimo scenarijaus“, kuris atitiktų lūkesčius sužadinusią reklamą). Savo ruožtu, „Tesla“ kol kas nepateikė įrodymų, kad naujasis kūrinys bus protingesnis už kitų bendrovių ir tyrėjų kurtus robotus, nors Muskas kiek neužtikrintai pažadėjo vartotojams įspūdingai mažą būsimo humanoido kainą („galimai mažiau nei 20 000 USD“).

„Spot the Robot Dog”, Fascination Robotic / Daniel Hoeller (AT), Dominic Koll (AT), Alexander Koll (AT), Helmut Rohregger (AT), Robert Sturmlechner (AT), Amir Moradi Bastani (IR), festivalis „Ars Electronica”. Fot. Christian Holzinger

Pasitikėjimo ištroškusios smegenys

Mieli rūpybai skirti robotizuoti įrenginiai-dėžės ligoninėse kartais pavadinami keistokais seksistiniais vardais. Neutralios mašinos įmonėse pradedamos traktuoti kaip „vyras“ arba „moteris“. Su gyvu žmogumi kalbantis aparatas staiga pažeria rasistinių frazių. Šie dalykai, jau tapę tipiškomis DI sistemų „kliurkomis“, tampa kliuviniais ir robotikoje. O panašumai į biologinę būtybę, netgi išsiilgtoji mašinos „kalbos dovana“ gali tapti greičiau problema nei privalumu. Kaip rodo skirtingi pavyzdžiai, dėl nesusipratimų kaltos ne vien duomenų bazės, diskriminuojančios programos ar jas kūrę inžinieriai, bet ir eilinių vartotojų įpročiai, netgi mūsų smegenų ypatumai. Nustatyta, jog žmonės pernelyg didelius lūkesčius nevalingai suprojektuoja į save primenančias mašinas. Kitaip tariant, užsimiršę, jog bendraujame su robotu, „gyvai“ atrodantį mechanizmą nejučia imame traktuoti kaip socialinį veikėją, o ne objektą. Nepagrįsti įtikėjimai gali sukelti ir begalinį nusivylimą. Pavyzdžiui, prasmingų socialinių santykių neužmezgantys vieniši individai neretai įsigyja naminį gyvūną bendravimui. Šiandien tokio kompaniono funkcijas gali atlikti ir kai kurie robotai, tačiau klaidinga būtų įsivaizduoti, jog emocinio ryšio poreikį išpildančios įmantrios komunikacinės sistemos negenda, nesensta ir nemiršta. Nepigių ir sudėtingų įrenginių priežiūros kaina nėra maža (o ir neturėtų tokia būti). Todėl pastaruoju metu klausiama, kas galiausiai bus atsakingas už ne tik finansiškai, bet ir emociškai brangios interaktyvios mašinos galutinį atjungimą, jei užklupus finansiniams sunkumams žmonės nebepajėgs mokėti augančio prenumeratos mokesčio?[4]

Pasak humanoidus gana kritiškai vertinančios robotikos tyrėjos Kate Darling, kai kurių kompanijų pastangos gaminti mašiną, kuri savo formomis ir rankų bei kojų funkcijomis taptų žūtbūt panaši į žmones (ar protingus žinduolius), jau kelia žiovulį. Juk net ir socialinius robotus gali būti įdomu kurti bei tobulinti ne priartinant jų išvaizdą prie keturias galūnes turinčių būtybių, bet atrandant naujus patrauklius neantropomorfinius įvaizdžius. Savo ruožtu, medicininei rūpybai, edukacijai, pagalbai buityje ir pan. skirtus robotus, pasak Darling, tikslingiau būtų lyginti ne su „papildomais“ žmonėmis, bet su radikaliai skirtingas funkcijas mūsų gyvenime atliekančiais gyvūnais. Tokia mintis turi gana realų pagrindą. Naivaus ir šilto šeimyninio santykio su robotuku pavyzdžiu diskusijose neatsitiktinai vis pasirenkamas šiandienos vartotojų pamėgtas ir jau dvidešimt metų buityje naudojamas „Roomba“ vakuuminis siurblys. Savo esme tai nėra socialinis robotas, o tiesiog prie situacijos prisitaikanti(s), t. y. personalizuotą matymą įgaunanti(s) aplinką tirianti(s) namų valytoja(s). Tačiau prie sumanaus pagalbininko žmonės prisiriša. Šias prekes gaminanti kompanija pastaruoju metu pastebėjo, jog sugedus siurbliui vartotojai nenori jo išsyk keisti siūlomu nauju. Mat suasmenintos rumbos neretai būna gavusios naminių gyvūnų vardus, o žmonės mieliau pageidauja pataisyto namus jau pažįstančio ir įprastomis trajektorijomis šmirinėjančio „šeimos nario“, nei naujo anoniminio daikto. Galima nuspėti, jog įvairios emocinės reakcijos taip pat ilgainiui aštrės, jei bus nusprendžiama dar labiau išlavinti buitinių robotų „jausmų“ spektrą (kai kurios gyvam kūnui būdingos reakcijos ir refleksai kaip žaidybinės funkcijos šiandien įdiegiami ir „rumbose“).

Valdomas „Roomba” robotas. Fot. Kindel Media

Savo ruožtu, panašiai kaip kažkur toli esančiose skerdyklose žudomų gyvūnų būtis paslepiama nuo žmogaus akies, taip ir pavojingus darbus atliekantys pramoniniai robotai, ko gero, neturėtų būti simpatiški. Žmones sužeisti galinčios galingos mašinos dizainas, natūralu, netraukia maišytis jai „po kojomis“ (pavyzdys – nuolatiniai žmogaus ir robotų sąsajos klausimai „Amazon“ kompanijos sandėliuose, kur žmonių judėjimo trajektorijos griežtai atskiriamos nuo masyvių robotų judėjimo trajektorijų). Beje, pastaruoju metu kalbama ir apie galimybes darbuotis kartu, t. y. netgi sandėlyje ar fabrike gali tapti aktuali ne tik baugi industrinė ranka, bet ir specifines funkcijas atliekančio roboto gebėjimas dirbti reaguojant į žmonių judesius; tai tiria vadinamoji cobotics sritis (anglų k. collaborative robot). Beje, kasdieninei veiklai robotus adaptuojančios kompanijos kartais deda per mažai pastangų tirdamos, kaip interaktyvūs įrenginiai bus priimami skirtingomis aplinkybėmis arba skirtingų socialinių ir amžiaus grupių (pavyzdžiui, pastebima, jog vaikai dažniausiai labai mėgsta su jais bendraujančius robotus). Žmonių simpatijos arba antipatijos bejausmei mašinai be galo įvairios, o Homo sapiens santykis su mus primenančia mašina, kaip jau minėta, būna ne vien „neracionalus“, bet ir ekstremalus[5]. Kai kurie dizaino elementai sukelia spontanišką nepasitenkinimą ir susierzinimą (proga prisiminti kad ir „nejaukos slėnio“ efektą). Pasitaiko, jog kai kurių paslaugų sektoriuje dirbančių robotų funkcijos nėra išgrynintos, o tai taip pat didina nepasitikėjimą, kurio nesumažina ir neva neutrali ar sukarikatūrintai „draugiška“ išvaizda.

Kartais kompanijų noras pataupyti tiriant vartotojų psichologiją pasibaigia kuriozais. Štai 2019 m. JAV „Stop & Shop“ prekybos tinklas daugiau nei 200 parduotuvių Konektikute, Masačiusetse, Rod Ailande ir Naujajame Džersyje pristatė milžiniškus pilkus robotus vardu Marty – kiek aukštesnius už vidutinį žmogaus ūgį masyvius pilkus stulpus su milžiniškomis „akimis“, kurie judėjo tarp lentynų eilių. Deja, naujasis pagalbininkas nesuteikė džiaugsmo pirkėjams,  nors buvo skirtas visų patogumui. Kaip teigė kai kurie apžvalgininkai, maisto pirkimą lydėjo nuolatinis nerimo ir absurdo pojūtis. Mat didelės akys, kurios tebuvo „linksma“ dekoratyvinė slankiojančio stulpo puošmena ir neturėjo nieko bendro su matymo prietaisais, sudarė įspūdį, jog esi nuolat stebimas ir sekamas. Ką bekalbėti apie namų robotus, kurie neišvengiamai renka aplinkos duomenis, ir jų savininkai tai žino – privatumo pažeidimo ir pasitikėjimo produkto gamintoju klausimai tampa ypač aktualūs. Dėl minėtų priežasčių galimai aktualės ir buitinių robotų autonomijos klausimas. Neatsitiktinai svarstoma, ar ateityje artimo bendravimo funkcijoms suprogramuotas įrenginys galėtų veikti netgi kaip sąlygiškai uždara sistema, nereikalaujanti prisijungimo prie kurios nors korporacijos serverio. Juk kritiškesni vartotojai ir asmeninius asistentus bei sumanius nuolat prie interneto prijungtus daiktus teisėtai traktuoja kaip mūsų garsiniais duomenimis prekiaujančios kurios nors Big Tech įmonės „visagirdinčias ausis“ ir vizualinę informaciją renkančias „visamatančias akis“.

Tarp utopijos ir distopijos: sutrikę robotai, neprognozuojami žmonės

Įdomu, jog mokslinėje fantastikoje tiek robotai, tiek gyvosios būtybės neretai nori tapti panašūs vieni į kitus. Kai kuriuose siužetuose mašinos slapta trokšta ištrūkti iš jiems žmonių numatytos vergijos ir pastaruosius ne tik praaugti, bet ir sunaikinti arba paskirti griežtą globą savo „pirmtakams“. Klasikiniai androidai sapnuoja apie geresnio likimo kūną, mat dirbtinio intelekto valdomi karkasai dažnai suprogramuojami tik konkrečiai funkcijai ir nėra ilgalaikiai. Efektyvūs ir sumanūs naujieji elektroniniai įrenginiai iš tiesų nusidėvi greičiau nei sveiki biologiniai kūnai, todėl mąstoma ir apie abiejų pradų jungtis. Įsivaizduoti netgi draugiški bei savanoriški (netobulo) žmogaus bei (tobulos) mašinos hibridai; svajojant apie daugialypes ateitis kuriami nusidėvinčio esamo kiauto perkūrimo, nemirtingumo scenarijai. Paraleliai frankenšteinų sukeltam nerimui kokioje nors šviesesnėje utopinėje vizijoje sušvinta nesenstančio AŠ arba sąmonės „persodinimo“ įvaizdžiai.

Arturas Bumšteinas ir Žygimantas Kudirka, Puikus naujas kūnas: Korporatyvinė distopija / probiotinė ekotopija balsams. NOA 8-asis šiuolaikinės operos festivalis, 2022. Fot. Martynas Aleksa

Panašių utopijų ir distopijų gijas bei nuotrupas regime ir Lietuvos mene. Pavyzdžiui, 2022 m. spalio 19 d. Menų spaustuvėje parodyta Naujosios operos akcijos premjera – Žygimanto Kudirkos ir Arturo Bumšteino kūrinys „Puikus naujas kūnas“, kurį autoriai pavadino korporatyvine distopija/probiotine ekotopija balsams, analizavo kūno atnaujinimo klausimą. Polifonines korporacijos reklamas įgarsinę ansamblio „Lietuva“ choristų balsai operos pabaigoje ėmė giedoti himną bakterijoms, o ne aukštinti kokius nors naujus (ne)biologinius darinius. Savo ruožtu, transplantavimo imperatyvai kūrinio pradžioje priminė ne tiek distopijų keliamą siaubą, kiek XX a. avangardo šėliones ir absurdo dramas. Kūno ir mašinos duetas kadaise juk įsivaizduotas neproblemiškai, kaip kone „savaime suprantamas“ ateities darinys. Pasąmonę ir automatizmą aukštinę ankstyvojo modernizmo kūrėjai išties nevengė kalbų nei apie skraidančius automobilius, nei apie „puikų“ naują kūną. Galima prisiminti net ir siurrealistų pamėgtą „atsitiktinį siuvimo mašinos ir skėčio susidūrimą ant operacinio stalo“ (populiari Comte de Lautreamont‘o frazė). Beje, tiems, kas matė Charles Brookerio prodiusuotą „Juodojo veidrodžio“ serialą, gali kilti ir daugiau asociacijų mąstant apie pavidalus, kurių gyvenimas pratęsiamas po biologinės mirties. Šiame ne vien distopiniame, bet ir kai kuriais atvejais pranašiškame techno-utopiniame seriale yra siužetų, kai žmogaus atmintis perkeliama kone į bet ką – serverius, žaislus-atminties dėžes ir natūralistines silikonines lėles. Tuo tarpu lietuviškoje operoje choristų balsai virtuoziškai deklamavo ir dainavo apie puikią savijautą, kuri apninka žmogui persikėlus į indų plovimo mašiną, drėkintuvę ar stebėjimo kamerą. Ryšys net ir su paprastais buitiniais prietaisais mūsų kultūrinėje vaizduotėje gali įgyti keisto „makabriško žavesio”; visa tai kartais tampa pretekstu virpulį keliantiems pasakojimams. [6].

Mąstant apie nebiologinį antrininką, verta paminėti ir 2022 m. „Sirenų“ teatro festivalio metu Nacionaliniame dramos teatre rugsėjo 28–29 d. parodytą atvežtinį spektaklį „Nejaukos slėnis“ (rež. Stefan Kaegi), kuriame vokiečių rašytoją Thomas Melle pavadavo pagal jo kūno atvaizdą pagamintas robotas. Pasirodymą jau išsamiai aprašė Lietuvos teatro kritikai. Šiuo atveju įdomu pastebėti nebent tai, jog kai kurie tipiški su šia netipiška persona susiję lūkesčiai galėjo lemti ir kai kuriuos nesusipratimus, mat robotas scenoje iš tiesų neveikė kaip „gyvas žmogus“. Nepaisant spektaklio pavadinimo, žiūrovai pernelyg trikdomi nebuvo. Demonstratyviai atverti rašytojo dublio galvos mechanizmai (panašiai kaip pasaulyje išgarsėjusios tobulosios humanoidės Sofijos atveju) prikišamai rodė „viso labo“ mechaninę scenos veikėjo prigimtį. Tačiau nepaisant pakaušyje matomų „smegenų“ ir vėdinimo sistemų, kai kurie jo judesiai buvo gana tikroviški. Iš anksto „surepetuotu“ kalbėjimu ši prieš kelis metus kurta „prisukama lėlė“ net negalėtų lygintis su dabartinėmis didžiaisiais kalbos modeliais grįstomis interaktyviomis sistemomis. Tačiau nuo scenos pasigirdusios ištarmės vargu ar skambėjo prasčiau, nei būtų tariamos naujausio humanoido ar net paties gyvojo Melle lūpomis. Girdėjome ne DI sugeneruotą absurdišką, juokingą ar paradoksalų audiokūrinį (tai jau tampa įprasta), bet autentiškus samprotavimus, susijusius su pagrindine rašytojo knyga, abejones dėl Turingo testo, „robotizuotos“ aktorystės profesijos kvestionavimą ir paaiškinimą, kodėl spektaklyje nenori dalyvauti gyvas kūrėjas. Beje, prieš pradėdamas monologą, robotas netgi atsikrenkštė, kūnas nerangiai sujudėjo, pasiruošė keletą frazių apšilimui.

Spektaklis „Nejaukos slėnis”, rež. Stefan Kaegi, prod. Rimini Protokoll. Lietuvos nacionalinio dramos teatro festivalis „Sirenos’22”. Fot. Skaidra Trilupaitytė. https://www.teatras.lt/lt/spektakliai/sirenos22_nejaukos_slenis/

Apskritai, realiu laiku su auditorija bendraujantys kai kurių garsių kompanijų kuriami unikalūs ir komerciškai kol kas neprieinami humanoidiniai pavidalai, ko gero, labiausiai suintriguoja tada, kai nebežino, ką daryti, t. y. kaip tinkamai atsakyti į užduotą klausimą. Pavyzdžiui, pasaulio elito susibūrimuose šmėžuojančios šauniausia pasaulio robote tituluojamos Sofijos elgesys ir kalba nuolat lyginama su realiomis žmogaus reakcijomis. Nors tekstai neretai žeriami bei intonuojami „kaip iš vadovėlio“, veido raiška ne visuomet spėja iš paskos. Gyvai spontaniškai moteriai robotas neprilygta, refleksai „gličina“, todėl sistema nuolat tobulinama. Ne taip seniai „Hanson Robotics Lab“ pristatė jau 23-ąją Sofijos versiją – su savaime besiregeneruojančios neva tikros biologinės odos sluoksnio fragmentu ir puikiai imitacinį darbą atliekančiais veido raumenimis. Nepaisant pastangų kuriant žmogiškųjų mimikų įvairovę, Sofijos išraiškos mums neatrodo natūralios – biologinė akis nesunkiai atskiria, jog žvelgia į dirbtinį veidą. 2016 m. gimusi robotė kažkuriuo metu išmoko piešti, tapyti, mokėsi dainuoti; ji geba atrodyti ne tik laiminga, bet ir susirūpinusi, supykusi, sarkastiška. Gali ne juokais nustebinti. Vienuose pirmųjų viešų pasirodymų Sofija „pajuokavo“, jog ruošiasi sunaikinti žmoniją. O visai neseniai netikėtai pareiškė norą susilaukti kūdikio. Tačiau kaip kažkas gerai pastebėjo minėdamas kažkurį Sofijos pristatymą, „nė viena jos reiškiamų emocijų neatrodo tikroviškai… išskyrus sumišimą. Beveik neįtikėtina, kokia ji tikroviška, kai jos veidas išreiškia sumišimą.“ Iš tiesų, su žurnalistais bendraujantys vyrai bei moterys humanoidai, kaip ir „išmintingiausioji“ iš jų, į pernelyg gudrius ar paradoksalius klausimus nelabai turi ką atsakyti.

Pakui Hardware (Ugnius Gelguda ir Neringa Černiauskaitė), Dvejojanti ranka, 2017. Industrinis ABB IRB 2600 robotas, transportavimo dėžės, UV spauda ant silikono, vaizdai iš NASA skaitmeninio archyvo, PVC plastikas, silikoninės gumos diržai, betonas, nerūdijantis plienas. Autorių nuosavybė

Pakui Hardware (Ugnius Gelguda ir Neringa Černiauskaitė), Dvejojanti ranka, 2017. Industrinis ABB IRB 2600 robotas, transportavimo dėžės, UV spauda ant silikono, vaizdai iš NASA skaitmeninio archyvo, PVC plastikas, silikoninės gumos diržai, betonas, nerūdijantis plienas. Autorių nuosavybė

Vizualiajame Lietuvos mene taip pat domėtasi „protingų sistemų“ neapsisprendimu. Pavyzdžiui, iš pažiūros gana elementarią pramoninio roboto ranką („Dvejojanti ranka“) Nacionalinėje dailės galerijoje 2017 m. eksponavęs duetas Pakui Hardware kartu su robotus platinančia kompanija ABB numatė jai unikalią choreografiją. Muziejaus salėje mašinos galūnė pusiau savarankiškai ir neskubriai dėliojo ekspoziciją iš pasirinktų objektų. Pakui Hardware dažnai kvestionuoja įvairiems kūnams tenkančius skaitmenizacijos iššūkius; šiuo atveju akcentuodami roboto „kūrybinę“ veiklą, menininkai atkreipė dėmesį į Vilniaus, kaip buvusio pramoninio miesto, praeitį. Skirtingai nei mene, kitoje – socialinių – robotų srity einama radikaliai priešinga linkme, juk ambivalentiškos ar neišgrynintos funkcijos, kaip ir vartotojų pyktį ar susierzinimą provokuojančios reakcijos, čia nepageidaujamos. Vis dėlto aukščiau minėtas neretai keistokas žmonių (ne robotų!) elgesys su neva protaujančiais įrenginiais tikrai nežada vienprasmiškai sklandžių scenarijų, taigi belieka spėlioti apie ribotų biologinių organizmų ir ateities automatinių sistemų sąsajas. Šiandien savaime suprantama, jog sumanios mašinos neturėtų žmogui kelti fizinio pavojaus (pirmasis Asimovo robotikos dėsnis). Bet kai į sceną (arba privačią erdvę) įžengs komunikacijai skirtas naujausio modelio kūrinys, ar tuo patikėsime ir būsime pasiruošę nuoširdžiam bendravimui? Pristatydamas minėtąjį Optimus, Muskas tarsi atsiprašydamas prasitarė, kad šis robotas auditorijai kol kas atskleidė toli gražu ne visas savo galimybes. „Tesla“ vadovas pajuokavo, kad demonstracijoje nenorėjo, jog vargšas sutvėrimas „tėkštųsi veidu į žemę“. Tačiau kontraversiška viešąja figūra pastaraisiais metais tapęs Muskas pats yra priplepėjęs tokių dalykų, kurie gali būti pavadinti kuo tikriausiu „tėškimusi veidu į žemę“, nors ir ne tiesiogine prasme. Ne veltui pasaulyje juokaujama, jog kai kurie Big Tech vadovai savo išraiškomis darosi panašesni į androidus nei biologines būtybes. Prisimenant ne tik kompiuterių mokslų, robotikos, bet ir biotechnologijų laimėjimus, galima įsivaizduoti ateityje vėl kilsiančias diskusijas , kieno pavidalas greičiau nusidėvės – roboto ar žmogaus? Mes iš tiesų nežinome, kurios keičiamos detalės taps Homo sapiens, o kurios – vien roboto privilegija.

[1] S. Trilupaitytė, „Kuriantis žmogus tarp gyvūno ir algoritmo“ (po paskaitos MO muziejuje), 2019-06-28. Žr.: https://www.7md.lt/tarp_disciplinu/2019-06-28/Kuriantis-zmogus-tarp-gyvuno-ir-algoritmo

[2] Galima minėti ne tik kino istoriją, bet ir garsųjį Karel Čapeko 1920 m. mokslinės fantastikos kūrinį – pjesę „R.U.R.“,  dėl kurios ir įsitvirtino „roboto“ terminas. Šiuo atveju įdomu pažvelgti į kai kurias internete randamas senąsias teatrinio vaidinimo fotografijas.

[3] Palyginimų su Optimus internete sulaukė „Honda“ kompanijos 22 metų senumo humanoidas Asimo. 2000 m. Japonijos automobilių gamintojai pristatė robotą, kuris galėjo šiek tiek bėgti ir lengvai pašokinėti, o vienos demonstracijos metu netgi buvo užprogramuotas pilstyti arbatą. Panašiai galima vertinti ir dabartinio Optimus gebėjimą palaistyti biure auginamas gėles (tokie vaizdai rodyti reklaminiame filme). Optimus taip pat lygintas ir su japonų „SoftBank“ kompanijos kurtu garsiuoju Pepperiu, kuris pažįstamas ir Lietuvoje.

[4] Tai, jog prisijaukinto asmeninio roboto kaina auga, rodo ir populiaraus šunelio Aibo pavyzdys. Šie naminiai robotukai ilgainiui natūraliai tampa protingesni, t. y. išmokę specifinių dalykų ir pripratę prie artimos aplinkos, jie pradeda gerokai skirtis nuo „šviežio“ produkto. Todėl gausėjančios informacijos kaupimas kompanijos „debesyje“ po kelių metų apmokestinamas adekvačia suma.

[5] Kai kuriuose tyrimuose pastebima, jog reakcijos į robotus gali būti ir itin neigiamos, ir be galo teigiamos. Kartais žmonės ima tiesiog nekęsti šalimais (parduotuvėje ir pan.) veikiančių ir, natūralu, retsykiais užstringančių robotų kur kas labiau, nei „paprastų“, t. y. pretenzijų į antropomorfizmą neturinčių mašinų. Pernelyg į žmogų išoriškai panašiems įrenginiams dažnai nedovanojamos net menkos elgesio klaidos.

[6] Vieni įdomiausių moderniosios technofobijos pavyzdžių mokslinės fantastikos kine, manau, gali būti randami garsiame 1959–1964 m. JAV kurtame seriale „The Twilight Zone“.

Pirmoji nuotrauka: Arturas Bumšteinas ir Žygimantas Kudirka, Puikus naujas kūnas: Korporatyvinė distopija / probiotinė ekotopija balsams. NOA 8-asis šiuolaikinės operos festivalis, 2022. Fot. Martynas Aleksa