Jūratės Jarulytės kūrybos paroda „0, 1, 2, 3, 4, 5“ Vilniaus „Pamėnkalnio“ galerijoje

Lapkričio 14 d., penktadienį, 17 val.  „Pamėnkalnio“ galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius), atidaroma menininkės Jūratės Jarulytės kūrybos paroda „0, 1, 2, 3, 4, 5“.

Parodoje eksponuojamas šešių dalių video kūrinys kartu su tapyba. Tiek tapybos darbai, tiek videomontažas kuriami jungiant skirtingus, tarpusavyje iš pirmo žvilgsnio nesusijusius pasakojimus bei realybės fragmentus į vieną linijinę seką arba plokštumą. Naujausi J. Jarulytės tapybos kūriniai yra natūralus perėjimas iš fotorealizmo į tiesioginį formų ir sąvokų formavimą be konkretaus ir vientiso siužeto. Tuo tarpu filmas sukurtas naudojant šešerius metus kauptą archyvą, todėl dalis jo yra dokumentinė.

Pasak dr. Rasos Andriušytės–Žukienės, „Jūratės Jarulytės kūrybos stipriosios pusės – tai kūrėjos jautrumas aplinkai, preparuojantis, tiriantis, bet nepretenzingas ir nenihilistiškas žvilgsnis į realybę ir į tai, kas už jos. Jūratės Jarulytės darbai kalba mums apie pasaulio įvairovę, apie stichijas ir apie žmogaus vietą, reikšmę, svarbumą arba nesvarbumą. Disciplinuotas menininkės žvilgsnis į gamtos ir civilizacijos „stichijas“ (jos kūriniuose itin reikšminga yra vėjas, smėlis, vandenyno bangavimas, automobiliai, vamzdynai ir t.t.) eliminuoja perdėm individualizuoto kalbėjimo vaizdais galimybę. J. Jarulytė, manding, nesiorientuoja vien į lietuvišką terpę ir jos lokalias gyvenimiškas/meniškas problemas, nesureikšmina savo asmeninės pozicijos. Nesiribojama lokalia problematika, ir kūriniai tampa patrauklūs tokiam žiūrovui, kuris tiesiog gyvena plačiame pasaulyje, kuris pajėgus mąstyti globaliau.“

Dr. Kristina Budrytė-Genevičė teigia, jog J. Jarulytės tapybai būdinga „nuoga, gryna, be priemaišų, paprasta tapybinė maniera – padidinami gamtoje atsiradę žmogaus daiktų fragmentai. Burės klostės, raiščiai, virvės, iš virvių susidariusios kiaurymės, vamzdžio/vamzdelio atkarpa, grotos ir pan. – visas šias statiškas detales (ryškus medžiagiškumas iš metalo, iš nepermatomos medžiagos neleidžia kitaip galvoti) ištaško, sujaukia ir supainioja nematoma materija, paprasčiau tariant, kasdienis vėjas. Arba galima pasakyti ir metaforiškai: daiktų siautulys, sumaištis tai – potenciali tapytojo ekspresija, drastiško ir modernistinio potėpio ilgesys, kai deformuotas formas keičia visumos dekonstrukcija.”

Paroda Pamėnkalnio galerijoje vyks iki gruodžio 5 d.