Fotoreportažas iš „XI Jaunojo tapytojo prizo“ parodos bei interviu su konkurso laimėtoja Elena Antanavičiūte

2020 m. gruodžio 3 d., Ketvirtadienis
Straipsnio autorius: artnews.lt

2020 metai tapo iššūkiu visiems vizualaus meno atstovams. Reaguodami į susiklosčiusią situaciją, tarptautinio projekto “Jaunojo tapytojo prizas” organizatoriai nutarė nestabdyti kasmetinio konkurso, ir įgyvendino jį kitokia forma – parodos atidarymas ir projekto laimėtojo apdovanojimai įvyko tiesioginio eterio metu, kurio transliaciją stebėjo 11643 žiūrovai iš įvairių pasaulio šalių.

Projekto vertinimo komisijoje dalyvavo Jean-Max Colard (menotyrininkas, parodų kuratorius ir literatūros mokslininkas, Centre Pompidou the Talk Program ir naujos online Centre Pompidou school vadovas, Prancūzija), Liina Raus (galerininkė, jaunų menininkų kūrybą skatinančios ir palaikančios galerijos Kogo galerii vadovė, Estija), Jānis Avotiņš (tapytojas, tutorius ir lektorius, Latvija), Lina Lapelytė (menininkė, kompozitorė, Venecijos bienalės Auksinio liūto laimėtoja / kartu su R. Barzdžiukaite ir V. Grainyte) ir Vilmantas Marcinkevičius (tapytojas, meno kolekcininkas, Lietuva).

Šių metų projekto vertinimo komisijos taip pat laukė gana rimtas išbandymas, nes tiek tarpinio, tiek ir galutinio balsavimo metu ne visi komisijos nariai galėjo matyti meno kūrinių originalus. Tačiau tai nesutrikdė komisijos darbo – parodos foto ir virtualių reportažų pagalba komisijos nariai galėjo įdėmiai apžiūrėti kiekvieną meno kūrinį.

Po beveik tris valandas trukusios diskusijos, komisijos sprendimu pagrindinio prizo laimėtoja tapo lietuvių menininkė Elena Antanavičiūtė. Žiuri įvertino itin asmenišką ir atvirą menininkės kalbėjimą apie kūniškumą bei lytiškumą. Tai yra vyraujančios temos šiuolaikinėje visuomenėje, tačiau tapytojai pavyksta kalbėti apie jas neideologizuojant, per asmeninę nuoširdžią prizmę.

E. Antanavičiūtei atiteko dviejų mėnesių rezidencija SIM meno rezidencijų centre, Reikjavike, Islandijoje, 2000 Eur finansinė premija ir galimybė surengti dvi solo parodas: “Pamėnkalnio” galerijoje, Lietuvoje ir NB Gallery galerijoje Danijoje.  Bene reikšmingiausia laimėjimo dalis yra ta, kad laimėtojo darbas bus įtrauktas į Lietuvos Nacionalinio dailės muziejaus tapybos rinkinį, saugomą Nacionalinėje dailės galerijoje. Pakalbinome menininkę apie tai, kas ją įkvepia ir kodėl ji tapo.

Kodėl Tu tapai? Kas nulėmė Tavo pasirinkimą būti menininke?

Kiek save atsimenu, man visada patiko piešti, lankiau dailės būrelį savo vidurinėje mokykloje. Paskui paauglystėje mokiausi J. Vienožinskio dailės mokykloje tapyba sekėsi gerai. Tapybos procesas mokantis joje atrodė natūraliausias ir patiko labiausiai iš visų dalykų. Baigusi vidurinę mokyklą gal nedrįsau, o gal nebuvau pasiruošusi rinktis menininkės kelio, o gal tiesiog nebuvau tikra, ką noriu daryti. Stojimas į Vilniaus dailės akademiją ir buvo tas momentas, kai pasirinkau menininkės kelią. Jeigu būčiau stojusi iškart po mokyklos baigimo, gal būčiau studijų metais dvejojusi, ar gerai pasirinkau.

Kas Tave įkvepia?

Mane įkvepia asmeninės patirtys – juokingi, keisti, kvaili, kurioziški, skaudūs atsitikimai, situacijos, pamatyti žmonių gyvenimo vaizdai. Ne pagal paskirtį naudojami daiktai, ne vietoje ir ne laiku atsidūrę žmonės. Įkvepia buvimas tarp kitų meną kuriančių žmonių, jų pastangos tobulėti. Žmonių santykiai, jausmai šiuo metu man įdomesni negu, pavyzdžiui, gamtos vaizdai.

Koks yra pagrindinis motyvas, besireiškiantis Tavo kūryboje?

Paskutiniu metu mano pagrindinis motyvas yra kūnas, prieš tai tapiau daug autoportretų, ironiškai ir atvirai pažvelgdama į save. Tapydama savo kūną perteikiu savo asmeninę patirtį, kuri atspindį platesnį kontekstą. Visuomenes požiūrį į moters kūną, kūną mene, meno istorijoje. Noriu suprasti, kas yra grožio standartai, kaip moteris spraudžiama į juos, kaip moteris veikia jas šiuolaikiniame pasaulyje iš visų pusių nuolat supantys „gražių moterų“ vaizdai ir primygtiniai siūlymai, kaip pozuoti nuotraukai, kaip rengtis, ko nevalgyti, kokių dietų laikytis, kokiose vietose ir renginiuose lankytis. Ši tema ir asmeninė, ir kartu universali, nes daugelis žmonių kenčia dėl spaudimo, ateinančio iš socialinių medijų ir žiniasklaidos, reklamos. Kūnas vis labiau suprantamas kaip netobulas, todėl jį reikia nuolat tobulinti, kad tilptų siūlomuose standartuose. Šiame kontekste man rūpi suvokti žmogaus unikalumą.

Gal gali šiek tiek papasakoti apie savo kūrybos procesą. Kaip pradedi ir kada pabaigi meno kūrinį?

 Darbas kartais prasideda nuo pamatyto motyvo ar kilusios minties. Kartais pamatytas vaizdas įkvepia darbą, o kartais ieškau motyvo: fotografuoju jau žinodama ką noriu nutapyti. Dažnai tapau kelis variantus to paties motyvo, piešiu eskizus akvarele. Mane labiausia jaudina darbo pradžia, kaip dar nežinia, koks bus rezultatas, kaip pasiseks, apima savotiškas azartas, noras įgyvendinti sumanymą.

Galbūt darbas pasibaigia, kai būnu patenkinta kuriuo nors tos temos darbo variantu. Tada jaučiuosi galinti pereinu prie kito motyvo.

Ar turėjai tokių momentų, kuomet abejojai savo pasirinkimu sukti kūrybos keliu? Jei taip, kodėl visgi likai šiame kelyje?

Po vidurinės mokyklos baigimo beveik netapiau. Bet tada aš dar nebuvau nusprendusi būti menininke, taigi nežinau, ar galima sakyti, jog kažkada mečiau meną ir prie jo grįžau. Galbūt reikėjo išbandyti kitus dalykus, jog suprasčiau, kaip dailė ir tapyba yra man svarbios. Metus savanoriavau Prancūzijoje, dvejus metus studijavau Vilniaus universitete, dar metus dirbau, bet galiausiai supratau, jog noriu grįžti prie tapybos. Abejoti savimi ir įvairiais pasirinkimais aš apskritai esu linkusi, tačiau menininkės kelias man yra įdomus. Tapyba yra būdas pasakoti istorijas, perteikti patirtis, man patinka pats tapybos procesas.

Ar Tu domiesi Baltijos regiono meno lauku? Ar gali įvardinti išskirtinumus tarp Lietuvos, Latvijos ir Estijos meno mokyklų.

Dažniau galvoju arba apie Lietuvos meno kontekstą, arba viso pasaulio, ar didesnių regionų meno kontekstus. Baltijos šalių meno lauką formavo panaši patirtis, XIX a. pabaigos–XX a. pradžios menininkų pastangos integruotis į bendruosius Europos ir pasaulio meno procesus, tarpukario menininkų pastangos kurti modernų tautinį meną, vėliau – panašios sovietmečio sąlygos. Atsiskleidžia gana panaši visų trijų tautų pasaulėjauta, tas pats universalus žmogaus gyvenimo dramatizmas ir tragizmas. Labai rizikinga daryti plačius apibendrinimus, bet man atrodo, kad, kaip palyginti mažos tautos, net ir globalizacijos kontekste mes esame labiau susiję su savo šaknimis, savotišku genius loci.

Kiek tavo kūrybą įtakoja meno lauko, kuriame kuri, kontekstas?

Suprantama, kad kiekvieną žmogų, nebūtinai menininką, veikia jo gyvenamasis metas, socialinė ir galbūt gamtinė aplinka. To išvengti neįmanoma, esame savo laiko ir aplinkos produktai. Tačiau klausimas, kaip tas poveikis atsispindi kūryboje, daug sudėtingesnis.  Juk poveikį daro ir tai, kas nepatinka, ką bandai neigti, ignoruoti, kam priešiniesi; ir tai, kas įdomu, kas atrodo artima. Sunku pasakyti, ką lemia išmokti dalykai, o ką intuicija. Taigi kūrybai įtaka padarė ir mokytojai, dėstytojai,  matytos parodos, renginiai ir t.t. Viena vertus, manau, kad mano  kūryba asmeniška, nuoširdi, gal net naivi. Kita vertus, šiuo metu dominuojanti mano tema (santykis su savo kūnu) yra universali, populiari, daug eksploatuojama.

 

Fotoreportažo ir portreto autorius Augustinas Žukovas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *