Infrastruktūros režisūra. Kipro Dubausko paroda „Dienanakčiavimas“ ŠMC

2020 m. spalio 19 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Eglė Juocevičiūtė

Per pastaruosius penkerius ar šešerius metus įpratau, jog parodos aprašyme išvydus žodį infrastruktūra, reikia nusiteikti virtualumo apmąstymams. Neminint gausybės užsieniečių, pavyzdžių pakanka ir Vilniuje – Pakui Hardware 2014 m. Šiuolaikinio meno centre surengta „Bėgiko metafizika“, Igno Krunglevičiaus 2015 m. paroda „Privatus sintaksės virusas“ galerijoje „Vartai“, Roberto Narkaus 2017 m. paroda „Nešėjas“ ŠMC kalbėjo apie kasdienybėje pastebimą virtualumo pergalę prieš materialumą ir apie to virtualumo kultivavimo sąlygas – infrastruktūros tinklą iš maršrutizatorių, tinklų, serverių, sistemų, mikroschemų, programų, platformų, duomenų bazių ir dar daug ko.

Kipro Dubausko paroda „Dienanakčiavimas“ ŠMC (kuratorė Ūla Tornau, architektas Povilas Marozas), veikusi nuo liepos iki rugsėjo, taip pat buvo apie infrastruktūrą. Įpratusi šį žodį suvokti šiuolaikinės virtualybės kontekste, pusiau sąmoningai ieškojau jos ir parodoje ant ŠMC stogo. Šiek tiek radau, kviestinių menininkų video programos filmuose – Alexandre Bavard „Bulkyri“ ir Mykolo Cibutavičiaus kompiuteriu generuotose vaizdinėse patirtyse. Tačiau buvo akivaizdu, kad tai nėra Kiprą kamuojantis klausimas. Statybinių pastolių konstrukcija kylant ant ŠMC stogo, vaikštant ant stogo sukonstruotomis pakylomis (kad nebūtų sugadinta minkšta stogo danga), apžiūrint tikro dydžio lėktuvo vilkiko muliažą, repeticijų studiją ir kviestinių menininkų video programą, o tada praėjus patikros punktą ir nusileidus į parodos „požemį“ – per langą įlipus į šiaurinėje salėje Kipro filmui įrengtą black-boxą – teko įsisąmoninti, kad Kipro infrastruktūra – tai materialių ir socialinių poreikių infrastruktūra. Ji medžiagiška, substanciali – čiupinėtina rankomis ir vaikščiotina kojomis, ji apie gyvus susitikimus ir erdves, palankias tiems susitikimams vykti.

Pokarantinėje pandeminėje būsenoje, viena vertus, imame įprasti prie visa ko virtualumo. Kita vertus, gavus galimybę susitikti gyvai, sudalyvauti kultūriniame renginyje ar išvykti už šalies ribų, ši patirtis trenkia stipriai kaip niekad anksčiau. „Dienanakčiavimas“ neįtikėtinai puikiai sureagavo į pokarantininę situaciją – nors planuotas Šiaurinei ŠMC salei, jis didžiąja dalimi buvo perkeltas ant pastato stogo siekiant konceptualiai pasižūrėti į pandemijos laikotarpio saugumo reikalavimus ir rekomendacijas. Atsidūrus ant stogo, bent mane išties užplūdo privilegijuotumo jausmas, apie kurį kalbant girdėjau Jono Benjamino Tålleraso filme „Impressions of Topography” parodos video programoje. Visų pirma, galėjau pajusti vėją plaukuose žvelgdama į unikalią senamiesčio panoramą, be to, kitąsyk vaikštinėdama ŠMC salėse užsižiūrėjusi į lubas, galėsiu ieškoti, kur krito mano žvilgsnis per žymiuosius V. E. Čekanausko šedinius stoglangius. Lietuviškojo modernizmo apologetams vaikštinėjimas ant ŠMC stogo įrengtomis pakylomis prilygo geriausių archeologinių kasimviečių ekspozicijų patyrimui. Žinoma, šį jausmą sustiprino žinojimas, jog ŠMC pastatas laukia kapitalinio remonto. Pastolių apglėbtas pastato vaizdas tapo puikia institucijos priešremontinės būsenos emblema.

Kipro Dubausko paroda „Dienanakčiavimas“ ŠMC. Nuotrauka: Lukas Mykolaitis

Pradinis atskaitos taškas, pasiūlęs ir parodos erdvinę logiką, ir mąstymo principą – Kipro kelionės po Vilniumi plytinčiais vandens kolektorių tinklais. Šis, paprastiems mirtingiesiems nepažįstamas, o miesto tyrinėtojų (angl. urban explorers) prisijaukintas inžinerinis organizmas suteikia galimybę dienanakčiauti – dienos metu panirti į visišką tamsą, išliekant mieste atsiriboti nuo miesto šurmulio, nuo miesto laiko, įprastų judėjimo trajektorijų ir judėjimo trukdžių. Pasaulio didmiesčiuose požeminės tunelių sistemos urban explorerių tyrinėjamos jau seniai, o tie tyrinėjimai kartais tampa tų erdvių daugiau ar mažiau viešu kultūriniu įveiklinimu: paryžiečiai Urban eXperiment pagarsėjo kaip naudodamiesi tunelių sistema slapta, „partizaniškai“ sutaisę Panteono laikrodį ir požemiuose rengiantys slaptus kultūrinius renginius [1], o Vašingtone architektų ir menininkų iniciatyva dalis tunelių sistemos kultūriniams renginiams pritaikyta legaliai [2]. Kipras, planuodamas perkelti materialiojo pogrindžio patirtį į instituciją, planavo išlaikyti ir socialines pogrindžio nuostatas – po visą miestą ant neplakatinių paviršių pasklido hipnotizuojantis, kiek paslaptingas, gatvės meno bruožų turintis parodos plakatas, o į parodą ar ją lydinčius renginius būtų buvę galima patekti tik žinant slaptažodį. Tačiau, persiklojus institucijos ir laikmečio reikalavimams, pogrindiškumas tapo labiau metaforinis, o fizinis parodos patyrimas buvo kaip tik ypatingai draugiškas lankytojui, tvarus ir įtraukiantis (didelis parodos architekto Povilo Marozo nuopelnas).

Kipro Dubausko paroda „Dienanakčiavimas“ ŠMC. Nuotrauka: Lukas Mykolaitis

Parodos tvarumas tapo labiausiai mane apžavėjusiu jos bruožu. Tvarumą čia suprantu kaip esančios infrastruktūros panaudojimą, perkūrimą ar patobulinimą kuriant kažką kokybiškai naujo. Nuolat pernaudojama pastolių konstrukcija, šįkart panaudota kuriant parodos maršrutą – pats akivaizdžiausias tvarios prieigos pavyzdys. Tačiau tvarumo matau ir kviestinių menininkų video filmų programoje, kurioje Kipro gyvai pažįstami kūrėjai, savo filmuose gvildenantys jam artimus miesto patyrimo klausimus, tampa „socialine“ infrastruktūra, terpe naujoms įžvalgoms ir įvaizdžiams rastis. Pasidalindamas su jais savo „eterio laiku“ – įrengdamas peržiūrų kambarėlį ŠMC kino salės pastogėje, Kipras sukūrė infrastruktūrą jų kūrybos sklaidai. Tuo pačiu principu, ŠMC vidiniame kiemelyje įrengdamas studiją pažįstamų vietinių ir užsieniečių muzikantų repeticijoms, jis pasiūlė naujas sąlygas kurti ir platformą būti išgirstiems. Šioje studijoje įrašyta muzika turėjo tapti Kipro filmo skirtingais garso takeliais. Gaila, kad dėl pandemijos laikotarpiu veikusių kelionių apribojimų šį sumanymą pavyko įgyvendinti tik iš dalies, projekte sudalyvavo tik „Truck“ iš Dresdeno ir „Woodstone Kugelblitz“ iš Roterdamo.

Kipro Dubausko paroda „Dienanakčiavimas“ ŠMC. Nuotrauka: Lukas Mykolaitis

Trečiasis esamos infrastruktūros panaudojimo ir perkūrimo lygmuo išryškėja žiūrint Kipro filmus. Ant stogo esančioje „sargo būdelėje“ su gąsdinančiu, bet, pasirodo, ironiškai atpalaiduotu turniketu, rodytas Kipro video projektas „Prarasta valanda“ (2011-2019, 60 min). Tai tarsi trūkis puikiai suveržtoje mūsų laiką kontroliuojančioje sistemoje. Kad žiemą būtume našesni ir geriau išnaudotume šviesiąją dienos dalį darbams nudirbti, paskutinį spalio sekmadienį 4 valandą ryto sukame laikrodžio rodykles valandą atgal. Šio veiksmo pasekmė – sukuriama viena papildoma valanda, kurią dauguma žmonių išnaudoja išsimiegojimui. Tuo tarpu Kipras tą valandą, neartikuliuojamą sistemos klaidą ir tuo pačiu dovaną, nuo 2011 m. kasmet dokumentuoja video formatu. Tą keistą valandą filmuodamas „jokiose“ vietose (angl. non-places) – tranzitinėse urbanistinėse erdvėse – jis nesitiki veiksmo, tačiau kaskart sulaukia neordinarių, nesisteminių interakcijų. Kiekvieną paskutinį kovo mėnesio sekmadienį, kai vėl persukant laiką valanda dingsta, Kipras grįžta į tą pačią vietą parodyti rudenį nufilmuotą valandą. Sisteminėje kontrolėje jis randa tarpelį, kurį sukontroliuoja pats.

Kipro Dubausko paroda „Dienanakčiavimas“ ŠMC. Nuotrauka: Lukas Mykolaitis

Parodos „pogrindyje“, ŠMC šiaurinėje salėje įrengtame black-boxe rodytas pagrindinis parodos eksponatas – Kipro filmas „Daynighting“ (2020, 9 min). Filmas dėl 16 mm estetikos įgauna avangardinio (taigi – utopinio) kino aurą, tinkamą poetiškai atskleisti socialiai angažuotą poziciją. Filmas pasakoja istoriją apie tai, kaip iš tirpstančių ledynų požeminiais tuneliais ir nešamas ledo lyties Nerimi pas mus atkeliauja žinutės apie ledynų būklę nešėjas, kurį prieš jo valią išgelbėja gaisrininkai, jam nespėjus tos žinutės nunešti ten, kur reikia. Netrukdomas nukeliavęs tokį ilgą atstumą požeminiais tuneliais, vos išlindęs į dienos šviesą buvo užfiksuotas kaip besielgiantis ne pagal taisykles ir pasmerktas „sutvarkymui“.

Filme miesto požeminė infrastruktūra veikia kaip filmo scenografija ir kaip paralelinė tikrovė, pati generuojanti meninius įvaizdžius ir metaforas, bent iš dalies atpalaiduojanti poreikį kurti kažką nuo nulio. Kelionė tuneliais su artėjant prie išėjimų atsiveriančias skirtingais, bet vienodai poetiškais gamtos vaizdais kalba apie ne žmogui kurtą judėjimo režisūrą, apie vaizdo kadravimą, kuris atsiranda kaip inžinerinės problemos sprendimo pasekmė (kokioje panoramoje išbėgs lietaus nuotėkos vamzdžius projektuojantiems visai nesvarbu). Kipras išskleidžia šią inžinerinę režisūrą, ją dokumentuodamas ir pateikdamas mums, taip kviesdamas atkreipti dėmesį į tai, kaip inžinerija režisuoja kiekvieno iš mūsų kasdienybę.

Kipro Dubausko paroda „Dienanakčiavimas“ ŠMC. Nuotrauka: Lukas Mykolaitis

Trys specialiai parodai kurti skulptūriniai objektai – tai sau vietą antžeminėje parodos dalyje radusios tikro dydžio lėktuvo vilkiko replika ir naujųjų Vilniuje tiesiamų vamzdžių atkarpėlėje įmontuotos iš tunelio atsiveriančių panoramų fotografijos, bei žinutės nešėjo, plaukiančio ant ledo lyties, muliažas šiaurinėje salėje, black-boxo užkulisiuose. Medžiagų ir pastangų kiekis, reikalingas tokiems daiktams sukurti, o du iš jų dar ir užkelti ant stogo, man atrodė griaunantis savo pačios susikurtą Kipro tvarios prieigos hipotezę. Tačiau šie objektai tapo labiau įtikinami mintyse grįžus prie materialumo svarbos patirties įtraukimui. Vilkikas atsirado ant stogo tam, kad savo tūriu ir (iliuziniu) svoriu priverstų mus patikėti, jog stogas – tai grindys, o ŠMC – tai pogrindis. Be vilkiko lėktuvas negalėtų pakilti, tad jis – būtina infrastruktūros dalis, jis sudaro sąlygas „pakilti“ parodos pasakojimui. Fotografinis objektas savo vamzdišku medžiagiškumu ir kadruotu gamtos vaizdu kaip anonsas reklamuoja pogrindyje, parodos kulminacijoje laukiančią kelionės tuneliu patirtį. Tuo tarpu žinutės nešėjo muliažas, apšviestas melsvos projektoriaus šviesos, veikia kaip post-kulminacinis, retrospektyvus žvilgsnis į filmo patirtį. Tyloje ir prietemoje vaikštinėdama aplink jį, pradėjau jaustis lyg po 100 metų kosminėje stotyje įrengtame Žemės istorijos muziejuje apžiūrinėjanti žmoniją išgelbėti skubėjusio didvyrio iškamšą. Kinematografiškai puikiai surežisuotas maršrutas įtraukė kiekvieną parodoje apsilankiusį į Kipro filmą, kurio tęsinius kiekvienas galime kurti patys.

Kipro Dubausko paroda „Dienanakčiavimas“ ŠMC

[1] https://www.wired.com/2012/01/ff_ux/, https://longnow.org/seminars/02012/nov/13/preservation-without-permission-paris-urban-experiment/

[2] https://www.dupontunderground.org/aboutus

Straipsnio autorius:
Eglė Juocevičiūtė yra menotyrininkė, meno kritikė ir Nacionalinės dailės galerijos kuratorė.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *