Ievos Kotrynos Ski paroda „stonewashing“ „Editorial“ erdvėje

Iki birželio 28 d. „Editorial“ erdvėje (Latako g. 3, Vilnius) veikia Ievos Kotrynos Ski paroda „stonewashing“.

Atokioje saloje, stūksančioje Šiaurės Atlanto vandenyne, į granito uolą, susidarusią maždaug prieš 400 mln. metų užsivėrus Japeto vandenynui, įsiterpia įspūdinga dolerito daika (angl. dyke). Žemynams susijungus, susiformavo superkontinentas Pangėja. Maždaug po 340 mln. metų žemynai vėl pasidalijo – atsivėrė Atlanto vandenynas. Šis procesas truko kelis šimtus milijonų metų, per kuriuos po žemės mantija ėmė kilti karštis. Išsiveržė vienas galimai didžiausių kada nors Žemės regėtų ugnikalnių, padalydamas kontinentą į kelias dalis. Magma prasiveržė pro atsivėrusius tarpus, lėtai tekėdama ir palaipsniui padengdama atskiras žemyno dalis, kurios ėmė tolti viena nuo kitos. Išsilydžiusios uolienos atvėso ir suformavo daikas.

Daikos dažnai susiformuoja ten, kur vyko reikšmingi geologiniai procesai; jos tarsi vulkano gyslos – laike sustingusi materija. Angliškas žodis dyke taip pat yra žargono terminas, reiškiantis lesbietę.

Žodžiai gali atvesti į netikėtas vietas.

Keliaujant palei Airijos pakrantę ir ieškant geologinių daikų, į vandenį įkrito mano kamera – visą likusią kelionę praleidau su prastos kokybės videokamera ir juostiniu fotoaparatu. Dauguma vaizdų video darbe „faults and folds“ – skaitmeniniu būdu modifikuotos arba dirbtinio intelekto vaizdo generatoriumi animuotos fotografijos. Vaizdas lydosi – jis praranda dokumentinį „stabilumą“ ir pradeda tekėti, mutuoti, klostytis. Uolienų dariniai ir kraštovaizdis nuolat transformuojasi ir kinta.

Abstrakčios fotografijos, eksponuojamos ant sienos, siūlo mikroskopinį žvilgsnį į žėručio mineralą – jas netikėtai atradau senelio archyve ką tik grįžusi iš Airijos. Keliaudama tenai sužinojau apie „žėručio skandalą“ (angl. Mica Scandal), dar vadinamą Airijos brokuotų blokų krize, kai naujai pastatyti namai ėmė trupėti dėl perteklinio žėručio kiekio statybiniuose mišiniuose. „Žėrutis yra virusas!“ – rašoma pakelėse išstatytuose plakatuose. Žėrutis – natūraliai trapus mineralas, lengvai skylantis į plonas, elastingas plokšteles. Tačiau tinkamame kontekste jis itin vertingas – dėl savo atsparumo karščiui dažnai naudojamas kaip izoliatorius, o dėl blizgumo – kosmetikos gamyboje.

Įvairios prigimties atvaizdai trinasi vienas į kitą kaip daiktai kišenėje. Akmenys persikloja džinsų audiniu. Parodos pavadinimas „stonewashing“ kilęs iš termino, nurodančio į metodą, naudojamą džinsinio audinio blukimui ir minkštėjimui pagreitinti. Pradžioje audiniui šlifuoti buvo naudojami vulkaninės kilmės pemzos akmenys – trindamiesi su medžiaga jie suteikdavo nusidėvėjimo efektą. Šio tikslingai sukurto įvaizdžio privalumas – didesnis atsparumas įbrėžimams ir nusidėvėjimo požymiams.

Paradoksalu, bet, nors džinsas kaip medžiaga tarnauja ilgiau nei dauguma kitų, praleidžiame nemažai laiko plėšydami audinį, kad jis įgautų tinkamą nusidėvėjimo išvaizdą: suplėšytos ir apsitrynusios detalės byloja apie iššūkius ir nuotykius, kuriuos patyrėme tik savo vaizduotėje. Troškimai vis dar apvilkti džinsais. ^[1]

Susidėvėję, nutrinti džinsai suteikia itin aiškų, apčiuopiamą ryšį su fizine tikrove. Tvirti kaip uola.

Troškimas niekada nėra grynai žmogiškas – jis keliauja per medžiagą, kalbą, istoriją ir pojūčius. Jis įrašytas tiek į žemės materiją, tiek į kūnus ir vaizdus.

Vienu metu videodarbe pasigirsta Pauline Oliveros muzikinė kompozicija „A Love Song“. Viena iš eksperimentinės muzikos pradininkių, Oliveros niekada neslėpė savo seksualinės orientacijos. Jos kompozicija šiame darbe tampa tarsi duokle ir subtilia nuoroda į dykes už geologijos ribų, šiam žodžiui nuaidint per skirtingus kraštovaizdžius.

žemynai vis dar tolsta ir artėja vienas prie kito
kasmet po kelis centimetrus

Ieva Kotryna Ski (g. 1994 m.) – šiuo metu Paryžiuje įsikūrusi menininkė, įgijusi kino bakalauro laipsnį ir magistro laipsnį meninio tyrimo programoje École Universitaire de Recherche ArTeC. Asmeninę meninę praktiką kūrėja pradėjo tyrinėdama telefono kamera užfiksuotos videomedžiagos estetiką, šios lemiamus technologinius glitch’us ir fragmentuotos kasdienybės dokumentavimą. Ievos Kotrynos kūryba neseniai pristatyta grupinėje parodoje „Les Ambassadeurs“ (2024 m.) „Fondation Fiminco“, Prancūzijoje; personalinėje parodoje „Faults and Folds“ (2024 m.) „CCA Derry~Londonderry“, Šiaurės Airijoje; ir in situ instaliacijoje „Daikteliavimas“ (2024 m.) Kuršių nerijoje, Nidos meno kolonijos kvietimu. Jos kūriniai taip pat eksponuoti grupinėse parodose festivalyje „Ars Electronica“ Lince, Austrijoje (2022 m.), „Cité des Arts“ Paryžiuje (2022 m.) ir Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) Vilniuje (2021 m.). 2021 m. jos videoinstaliacija „Smegduobė“ pelnė publikos prizą ŠMC organizuotoje parodoje „JCDecaux premija: Tarpai“.

Parodos architektė: Ona Juciūtė
Parodos instaliacija: Rytis Urbanskas, Gediminas G. Akstinas
Dizainerė Dalia Dūdėnaitė
Tekstų vertėja ir redaktorė: Alexandra Bondarev

Parodos lankytojai gali ateiti su augintiniais, ypač su šunimi vedliu ar pagalbininku.

Menininkė dėkoja: Ievai Kabašinskaitei, Vytautui Narbutui (vyriausiajam), Vytautui Narbutui (jauniausiajam), Elenai Narbutaitei, Rimantui Skirmantui ir visai savo šeimai, Markui Cooperiui, „CCA Derry~Londonderry“, Marciai Sloane, Viltei Bražiūnaitei, Mariannai Maruyamai, Will Peck ir „Editorial“ komandai.

Parodą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.

Fotografijos: „Editorial“

---

^[1]  Otto von Busch, „Between The Iris And The Ass“, MacGuffin, No. 7 (2019)