Gyčio Arošiaus paroda „Dabarties nebūtis“ Pamėnkalnio galerijoje

Iki balandžio 27 d. Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) veikia Gyčio Arošiaus tapybos paroda „Dabarties nebūtis“.

Parodoje eksponuojami kūriniai nutapyti ant veidrodinės plėvelės, suteikiančios galimybę žiūrovui per atspindį įsitraukti į siužetą, susilieti su paveikslu ir trumpam tapti jo dalimi. Atspindintis paviršius, dažnai naudojamas architektūroje (pastatų fasaduose ir apdailoje), taip pat aviacijoje, paskatino autorių atsigręžti į 1927-ųjų metų vokiečių režisieriaus Fritzo Lango filmą „Metropolis“. Jame per futuristinio miesto, įkvėpto Art Deco bei sparčios technologijų kaitos, vaizdą braižytos šių dienų vizijos (režisierius anuomet žvelgė kone šimtmetį į priekį). Filmo siužete galima įžvelgti dabarčiai aktualias problemas, pavyzdžiui, socialinę nelygybę, skurdo bei gero gyvenimo kontrastingumą, dirbtinio intelekto užuominas, robotizaciją, tačiau svarbu pastebėti ir tai, kad didingas ir monumentalus Metropolis, filme simbolizuojantis ateities miesto perspektyvas, nepadėjo įtvirtinti puošnumu, prabanga alsuojančio Art Deco architektūrinio stiliaus.

Parodoje „Dabarties nebūtis“ autorius, pasitelkdamas tiek konkrečius vaizdinius, tiek pačią vaizdavimo techniką kaip užuominą į kitus kultūrinius tekstus ir kontekstus, nagrinėja ryšį tarp dabarties, praeities nesėkmių ir ateities lūkesčių. Čia svarbia tampa nerimastingu laikmečiu gyvenanti visuomenė, atliepiamas jos nepasitikėjimas esamuoju laiku ir vylius pabėgti – blaškymasis tarp nostalgijos ir vilties. Regis, dabarties laikas yra neįtikimas, abstraktus, kuriantis iliuziškumo šydą, švelninantį vidinį sumišimą, gal dėl to, kad tai, kas dabartiška niveliuojasi su dirbtinumu. Juk pasaulyje, prisotintame vizualinio triukšmo, kur apčiuopiamumas dažnai kėsinasi užgožti tai, kas neapčiuopiama, vis išnyra efemeriški, ne visada atpažįstami siluetai, kurie vilioja dabartį apkabinti nežinomybe.

Parodos pavadinimą „Dabarties nebūtis“ siūloma suvokti dviem pagrindiniais aspektais: globaliai (politiniai neramumai, ekologinės katastrofos) arba per asmeninį, psichologinį ryšį (praeities nostalgija, gyvenimo kokybės netenkinimas, artimojo netektis, ateities neužtikrintumas, tykantys iššūkiai). Taip pat pravartu išskirti tam tikrą laiko tarpą kaip liminalią būseną, turinčią pradžią ir pabaigą (anot kai kurių filosofų, pavyzdžiui, Allano Wattso, tokia būsena gali apimti visą gyvenimą). Taigi dabarties sandūroje su laiku „prieš“ ir „po“ gelbsti nostalgija: veikdama savisaugos principu ji sukuria tranzitinę „tarp“ būseną, atribodama nuo esamojo laiko ir sukurdama „nebuvimo“ padėtį. Šį fenomeną nagrinėjant per psichologinę prizmę, galima įžvelgti individo nerimastingumo ir sumišimo būvį, ieškant prieglobsčio minčių turinyje: esant dabartyje, praeitis gali suteikti komfortą, o ateitis sugluminti, arba atvirkščiai. Vidinio pasaulio okupuota išorė tampa tranzitine būsena, laukimo stadija, kurioje tirpstanti dabartis tampa nebesvarbi. Imant platesnį dabarties aspektą, visuomenė lieka blaškoma iliuzijų, kuriamos vizijos apie šviesesnį ir pilnavertiškesnį rytojų, kurio reikia išlaukti, todėl kontrargumentas pasireiškia praeities idealizavimu, sukuriama terpė išsklaidyti esačiai. Tokiu pačiu principu „kas, jeigu?“ galima spekuliuoti apie tam tikrus įvykius, siužetus, istoriškai apžvelgti pažadus ir praradimus, ieškant jų vietos dabartyje bei grąžinti jiems potencialą.

Gytis Arošius (g. 1996 m.) – tapytojas, 2019 m. baigęs Vilniaus dailės akademiją. Jo kūryba, įkvėpta brutalistinės architektūros, pramoninių pastatų konstrukcijų ir karinio transporto, atpažįstama iš monochromiško kolorito, būdingų tamsiai mėlynų atspalvių variacijų. Arošiaus kūrybinė veikla grindžiama retrofuturizmu, kurį pasitelkdamas menininkas vaizduoja artėjančių nelaimių ir jų pražūtingų pasekmių baimę. Jo darbuose dažnai sutinkami XX a. utopinės architektūros, brutalizmo, industrinių konstrukcijų bei technologijų elementai, tarp kurių pasirodo ir kontūrus prarandančios žmogaus figūros, skęstančios tamsiuose peizažuose. Tapytojas savo paveikslus konstruoja pasitelkdamas paties darytas fotografijas, į kurias įterpia neegzistuojančių, pramanytų objektų ar Šaltajame kare naudoto istorinio karinio transporto vaizdinius. Arošius paveikslais kuria paranojišką, nerimastingą atmosferą ir susvetimėjimo jausmą, jo kūriniuose sujungiama praeitis, dabartis ir ateitis: tokiu būdu  siekiama atrasti racionalų pagrindą visa apėmusio nuosmukio ir entropijos jausmo paaiškinimui. Šiuo metu Gytis Arošius kuria Vilniuje, dalyvauja solo ir grupinėse parodose Lietuvoje bei užsienyje.

Parodos rengėjas: Pamėnkalnio galerija
Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Sauliaus Karoso paramos fondas, Vilniaus miesto savivaldybė, Lietuvos dailininkų sąjunga
Partneris: galerija „Vartai“

Fotografijos: Justina Tulaitė