Grupinė paroda „Užuovėja“ Sapiegų rūmuose

Iki gruodžio 31 d. Sapiegų rūmuose (L. Sapiegos g. 13, Vilnius) veikia grupinė paroda „Užuovėja“.

Pirmoji Sapiegų rūmų paroda siekia padėti atsiskleisti patiems rūmams ir su jų istorija susijusiems pasakojimams. Ji lyg švelniu, perregimu sluoksniu užkloja  daugybę kartų perpieštas rūmų erdves, taip išryškindama, kad jas formavo ir  tebeformuoja daugybė skirtingų jėgų. Paroda veiks iki metų pabaigos ir nuolat  keisis jos veikimo metu. 

Rašytoja Ursula Le Guin kartą rašė, kad dauguma istorijų yra tiesios kaip strėlė, triukšmingos ir dramatiškos, jos sukasi apie herojus, jų kančias, kovas, pasiekimus,  tragiškas baigtis – bet ginklai ir medžioklė buvo išrasti vėliau nei sauja ar skraitas  maisto rinkimui. Istorijos apie tai, kaip kažkas renkama iš gabalėlių, parnešama į namus, kam reikia laiko, kas pasimiršta ar kas kartojasi kasdien, nėra nei strėlės,  nei ieties formos, nors skyrus laiko į jas įsiklausyti jos suskamba ne tik ne mažiau  įdomiai, bet ir naujai. 

Tad rūmų sienas prakalbina kartais netikėčiausios istorijos. Pasakojimai apie  ramybę, pilnas rieškučias saulių, kovos menus ir meną slėptis persipina su  kelionėmis laike, kivirčais su amatininkais ir užkalbėjimais slapta kalba. 

Parodos pavadinimas „Užuovėja“ yra įkvėptas rūmų lankytojus pasitinkančio  lotyniško įrašo fasade, kuris skelbia, kad „iš griuvėsių pakilę didingi rūmai kare  pavargusįjį ramioje taikoje saugos“. 

Pastatas, iškilęs kaip poilsio vieta nuo karo pavargusiems didvyriams, per daugiau  nei tris šimtus metų ne kartą keitė šeimininkus ir paskirtį, tačiau iki šiandienos  didžiąją savo gyvavimo dalį buvo susijęs su karyba ir gydymu. Jis buvo karo įrankis ir trofėjus, įvairiais laikotarpiais jame buvo įsikūrusios kareivinės ir karo ligoninė, o  tarpukariu veikė akių ligų klinika. Sovietmečiu rūmai vėl tarnavo karui, tik tąkart – kaip mokykla, kurioje kariškiai mokėsi naudotis priešlėktuviniais radarais. 

Rūmų statytojas Kazimieras Jonas Sapiega buvo vyriausiasis Lietuvos Didžiosios  Kunigaikštystės kariuomenės vadas, todėl rūmų puošyboje karo ir taikos tema  buvo itin svarbi. Visas užmiesčio rezidencijos ansamblis su parku ir vėliau greta jų iškilusiu trinitorių vienuolyno kompleksu turėjo byloti apie buvusius ir būsimus  didžiojo etmono pasiekimus. Bet ilgainiui rūmų ir Sapiegų giminės istorijos  išsiskyrė, o šiandien šie rūmai yra ir praeities paminklas, ir šiuolaikinis kūrinys,  atskleidžiantis pasakojimų apie praeitį daugį. 

Restauratoriams atrandant vis daugiau skirtingų laikotarpių pėdsakų, šių rūmų sienose atsiveria ir istorinių pasakojimų nenuoseklumas, pertrūkiai, prieštaravimai  bei skirtingų požiūrių į praeitį gausa. Tai, kas vienu metu atrodė nesvarbu,  nepageidaujama ar naikintina, kitais laikais buvo vėl pradėta vertinti. Daugybė praeities niuansų visad liks paslaptimi. Juolab kad kiekvienas pasakojimas liudija  ir apie pamirštus ar tikslingai iš istorijos ištrintus asmenis ir kolektyvinius balsus.  Pirmoji rūmų paroda siekia išryškinti šių skirtingų pasakojimų ir balsų koegzistavimą, įvairius praeities ir dabarties apmąstymo būdus. 

Paroda atsigręžia ir į baroką kaip neišdildomą įspaudą Vakarų kultūroje palikusį laikotarpį. Barokas Vilniuje – kaip ir daug kur Europoje – iškilo po miestą siaubusių karo negandų, gaisrų ir ligų. Tai trapumą, nepastovumą, šviesos ir tamsos kaitą savaip atradusi epocha. Ji gebėjo ir suteikti ypatingą svarbą žmogaus galiai savo  rankomis keisti pasaulį, ir nusižeminus priimti žmogui nepavaldžias stichiškas,  miesto veidą ir bendruomenes keičiančias jėgas. Baroko išaukštinta negailestingų pokyčių ir dangiškojo pažado drama nepaliauja rezonavusi su vėlesnių laikotarpių gaisrais ir viltimis.

Juozapas Stanislovas Sapiega, vienas aštuonioliktojo amžiaus Vilniaus vyskupų,  tuo metu gyvenęs Sapiegų rūmuose, savo memuaruose aprašo pro šių rūmų langus  stebėjęs milžinišką gaisrą, kuris sunaikino didelę dalį miesto. Nepakeliamas  vaizdinys atėmęs jam žadą, ir nors užmiesčio rezidencija suteikusi fizinę užuovėją nuo miestą siaubiančios nelaimės, jo dvasia dar ilgai likusi sukrėsta. Užuovėjos  motyvą plėtojančiai parodai siekta atrinkti eksponatus, kurie pratęstų ar  prasmingai pakreiptų šį bei kitus su rūmų istorija susijusius pasakojimus. Karo ir  užuovėjos, ligos ir gijimo, stebuklo ir negandos, pradžios ir pabaigos temos  persmelkia kone visus parodos kūrinius. 

Dalyvaujantys menininkai: Andrius Arutiunian, Vytautas Balčytis, Giulia Crețulescu, Bojana Cvejić ir Lennart Laberenz, Vladas Drėma, Ulrik Heltoft, Mindaugas Lukošaitis, Marianna Maruyama, Petras Mazūras, Domas Noreika, Rita Olšauskienė, Alina Popa, Miljohn Ruperto, Iza Tarasewicz, Gintautas Trimakas, Peter Wächtler, Darius Žiūra 

Kuratoriai: Edgaras Gerasimovičius, Virginija Januškevičiūtė
Parodos architektė: Laura Kaminskaitė, Povilas Marozas
Grafinis dizainas: Goda Budvytytė, Vytautas Volbekas
Koordinatoriai: Povilas Gumbis, Paulius Andriuškevičius
Komunikacija: Denisas Kolomyckis, Aistė Račaitytė, Emilija Filipenkovaitė
Techninis įgyvendinimas: Vsevolod Kovalevskij, Antanas Dombrovskij, Almantas Lukoševičius, Ilona Virzinkevič, Matas Šatūnas
Tekstų vertimai: Paulius Balčytis, Alexandra Bondarev, Julija Matulytė
Tekstų redagavimas: Gemma Lloyd, Dangė Vitkienė

Fotografijos: Andrej Vasilenko, Emilija Filipenkovaitė