Grupinė paroda „Dymaxion“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre

Iki birželio 8 d. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veikia grupinė paroda „Dymaxion“.

Dalyvaujantys menininkai: Agata Orlovska, Deividas Valentukonis ir Mantas Valentukonis.

Ekspozicijų salė, ruošiama remontui, atvėrė lubų konstrukcijas su matomais metaliniais tinklais, laidais, vėdinimo angomis ir aliuminio struktūromis. Šie elementai tapo ne tik parodos dalimi, bet ir aktyviu kontekstiniu veiksniu, atspindinčiu skaitmeninio ir fizinio pasaulių sankirtą bei postindustrinės architektūros metaforą virtualiai realybei.

Parodos pavadinimas „Dymaxion”, sukurtas futuristo Buckminster’io Fuller’io, reiškia maksimalų efektyvumą su minimaliomis energijos sąnaudomis. Ši idėja atsispindi ir parodos struktūroje, kurioje technologijos ir menas susilieja į naujas sąveikos ir prasmės formas.

Esminė parodos jungtis – medžiagiškumas. Laidai tampa skaitmeninės transliacijos nervais, įaugdami į fizinę erdvę. Vaizdo žaidimo projekcija ant lenktos sienos primena kosminės stoties langą, o Stanisławo Lemo „Soliaris” vandenyno aprašymai bei XVIII a. Frantzo Antono Mesmerio gyvūninio magnetizmo teorijos išryškina energijos, materijos ir emocijų tarpusavio ryšį.

Aliuminis šioje parodoje tampa postindustrinės medžiagos metafora – lengvas, bet tvirtas, jis primena alcheminius metalus, tokius kaip gyvsidabris, ir įkūnija transformacijos idėją. Iš lydytų automobilių detalių sukurti reljefai tampa naujais informacijos sluoksniais, susisiejančiais su Manto Valentukonio tapybos abstrakcijomis.

Agatos Orlovskos instaliacija „Neišeik švelniai į labąją naktį” tyrinėja žmogaus ir technologijos tarpusavio priklausomybę – saulės energijos moduliai, įprastai naudojami lauke, čia eksponuojami be natūralios šviesos, o vienintelis energijos šaltinis – pats lankytojas.

Deivido ir Manto Valentukonių instaliacijoje „Lady Died” susilieja ritualas ir technologinė iliuzija. Prisikėlimo ir išnykimo motyvai siejasi su slavišku vaikystės žaidimu „Panatchka pomerla” – kolektyvinio tikėjimo ir pasąmonės išraiška.

Manto Valentukonio tapyba parodoje tampa tašku, kuriame susikerta medžiagiškumas, skaitmeninis suvokimas, industrinė atmintis ir mitologinė vaizduotė. Skaidrumo, šviesos lūžio ir sluoksniuotumo motyvai atspindi ne tik vizualinį pasaulį, bet ir informacinės erdvės procesus. Jo kūryba susišaukia su pagrindinėmis parodos temomis – ritualu, transformacija ir liminalumu.

Tekstas: Mantas Valentukonis

Fotografijos: Laurynas Skeisgiela