Gedvilės Tamošiūnaitės projektas „Kolekcija“ „Studium P“ erdvėje

2015 m. gruodžio 14 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Monika Kalinauskaitė

DSC_3095converted

Sunku pasakyti, kiek mes materializavome internetą. Kažkokios fizinės struktūros, tokios kaip serveriai, kabeliai, aušinimo sistemos egzistuoja. Vis dėlto, nedaugelis galime jas nusakyti ir natūraliau jaučiamės panirdami į “Debesį”. Takus ir neapibrėžiamas jo turinys jau atsiskyrė nuo technologijų svorio, o bet koks bandymas jį aprašyti skamba iš anksto archajiškai ir reikalauja tos hibridinės kalbos, kuri įvaldoma tik dalyvaujant ir dalinantis.

Ši nuolat pildoma kolekcija materializuoja virtualius interneto trofėjus. Iš skaitmeninio chaoso ištrauktos figūrėlės atkūria įvairių medijuotų vaizdų siužetus ir herojus: vaiką su lygintuvu ant krūtinės, katę – betmen’o kaukę, šunį įstrigusį kėdėje ir kitas fotochimeras. Tai subjektyvus siekis skaitmeninį chaosą struktūruoti kunstkameros siužete, grąžinant keistenybių srautui kolekcijos logiką ir materialias ribas. Jurijus Dobriakovas jau yra aprašęs interneto antropologo poziciją: tinkle išnyksta fotografinė tiesa ir jos prasmė, leisdama rinkti “egzotikos” ženklus ir prietarų dokumentiką.[1] Kolekcijos siužetai ir personažai yra labiau susiję ne su klaidingu realybės perskaitymu, o tyčia neteisingu užrašymu. Jį sąlygoja nekvestionuojamas interneto chaosas, o įkūnija unikaliai nerišli estetika. Kiekvienas sumanipuliuotas vaizdas akivaizdžiai negali būti nuotrauka-įrodymas, tačiau tuo pačiu nebūdamas nuotrauka-vaizdas nebūtų toks paveikus.

Folkloriški, serijiniai interneto sutvėrimai nejudėdami nusėda lentynose. Virtualios medžioklės arba ekspedicijos trofėjai, liudijantys apie kolekcionieriaus skonį ir gebėjimą ne kurti, o rasti kuo įdomesnius neegzistuojančios civilizacijos pėdsakus. Kaip ir bet koks interneto folkloras, kolekcija neturi autoriaus. Gedvilė suteikia jai naują būvimo galimybę, o kolekcionierius gali pirštu parodyti: čia yra tai, ką iki tol mačiau tik ekrane.

Kolekcijos paradoksas: interneto vaizdai yra tokie keisti, kad jiems patiems prireikia iliustracijos. Vaizdų vartojimo linksmybė atsiranda tyčia komplikuojant savo vizualinį raštingumą. Kiekvienas turi galimybę pateikti suklastotus įkalčius, kurie priimami kaip savaime suprantamas totalios nesąmonės įrodymas. Ekrane neįdomu žiūrėti į įprastus daiktus, ir tai žinant kolekcija atrodo labiau nenormali negu ją pagimdžiusi virtuali netikrovė. Kolekcijos atsiradimas kitoje, migruojančių knygų kolekcijoje, yra būdas fiziškai veikti kontekstų sraute, išlaikant kuo autentiškesnę poziciją. Tiek skaitmenoje, tiek ekspozicijoje šie sutvėrimai veikia iš anksto egzistuojančiame, dalinai struktūruotame prasmių lauke – nebūtinai su tomis prasmėmis santykiaudami. Visgi, kaip bežiūrėtum, virtuali kunstkamera negali būti įrengta vien pagal tikrovės taisykles.

Virtualių vaizdų materializacijos procesuose įvyksta pokyčiai: nuotraukų spalvas ir planus keičia santūri balta ir pikselių tekstūros. Taip fizinėje erdvėje trimačiai ekrano vaiduokliai išlieka svetimi ir nejaukūs, bet tuo pačiu atveria naujas interpretacijos galimybes. Kolekcija neturi pabaigos, bet dalinai ją tęsia interpretacija: kiekvienas galime katei priauginti naują galvą. Net nereikia Photoshopo.


[1] Jurij Dobriakov, Paaiškink šį atvaizdą: internetas kaip keistenybių kabinetas, https://www.artnews.lt/paaiskink-si-atvaizda-internetas-kaip-keistenybiu-kabinetas-11159

DSC_3073converted DSC_3081converted DSC_3085converted DSC_3088converted DSC_3092converted DSC_3095converted DSC_3103converted DSC_3108converted DSC_3112converted DSC_3121converted DSC_3149converted

Nuotraukos: Gedvilė Tamošiūnaitė

Straipsnio autorius:
Monika Kalinauskaitė yra rašytoja ir kuratorė, šiuo metu dirbanti VDA Nidos meno kolonijoje.

Minimi menininkai:

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *