Fotografijos paroda „Pokario istorijos“ Kauno fotografijos galerijoje

Lapkričio 21 d., penktadienį, 17.30 val. Kauno fotografijos galerijoje (Vilniaus g. 2, Kaunas) atidaroma fotografijos paroda „Pokario istorijos“, kurioje dalyvauja Claudia Heinermann, Michal Iwanowski, Indrė Šerpytytė. Parodos kuratorė Ieva Meilutė-Svinkūnienė.

Šiemet pasaulis mini Pirmojo pasaulinio karo pradžios šimtąsias metines, o kitąmet švęs Antrojo pasaulinio karo pabaigos 70-metį. Deja, Lietuvai pokaris atokvėpio neatnešė, mat dar likus metams iki karo pabaigos prasidėjo antroji sovietų okupacija, intensyvios partizaninės kovos, trečioji masinės emigracijos į Vakarus banga, tebesitęsė trėmimai. Net sunku įsivaizduoti, kiek daug šeimų likimų vienaip ar kitaip paveikė pokario įvykiai.

Fotografijos paroda „Pokario istorijos” – tai vizualinis pasakojimas, šiuolaikine meno kalba savitai reflektuojantis po karo Lietuvoje susiklosčiusias istorijas ir naujai aktualizuojantis praeitį. Parodoje pristatomi menininkai priklauso jaunajai bei viduriniajai kūrėjų kartai, tad patys tiesiogiai karo baisumų nėra patyrę. Tačiau šios per pastarąjį penkmetį sukurtos fotografinės serijos susijusios su jų šeimų ar tautos dramatiškomis istorijomis, susiklosčiusiomis Lietuvos pokariu.

Michal Iwanowski (g. 1977 m., Lenkija/Velsas) fotografinis projektas „Atokiau nuo žmonių” inspiruotas šeimos istorijos: 1945 m. menininko senelis sovietų buvo ištremtas iš Lietuvos, tačiau kartu su broliu iš Kalugos darbo stovyklos  pabėgo ir įveikė daugiau nei 2000 km, kad grįžtų namo į Lietuvą: daugiausiai pėsčiomis, vengiant žmonių (kad nebūtų išduoti), naktimis. Menininkas, neturėjęs galimybės iš senelio gyvai išgirsti pasakojimų apie tuos laikus, tačiau remdamasis kartu ėjusio senelio brolio rašytiniais prisiminimais, 2013 m. pats pėsčiomis miškais keliauja iš Rusijos per Baltarusiją į Lietuvą, taip simboliškai atkartodamas epinę senelio kelionę ir tokiu būdu bandydamas bent kažkiek geriau suvokti, ką anuomet šis turėjęs išgyventi. Stebėdamas supančius vaizdus, menininkas intuityviai fiksuoja gamtovaizdį, kokį (ar bent jau panašų) matė jo senelis prieš kone septyniasdešimt metų. Tai savotiškas bandymas sąlyginai rekonstruoti praeitį, apie kurią išties beveik nieko nežinojo, ir pateikti ją per subjektyvų vizualinį pasakojimą.

Lietuvoje gimusi, tačiau nuo paauglystės Jungtinėje Karalystėje gyvenanti Indrė Šerpytytė (g. 1983) savo fotografijomis nagrinėja atminties, traumų ir praradimų klausimus. Pasak menininkės, tai, jog ji augo svetur, suteikia galimybę žvelgti į gimtosios šalies istoriją kritiškiau. Jausmas, kad gimtinei jau nepriklauso, verčia ieškoti savo šaknų, tad menininkė kūryboje bando rekonstruoti paveldėtą atmintį, siekdama jos apčiuopiamumo.

I. Šerpytytės darbų serijoje „Miško broliai” šalta stilistika užfiksuoti tankaus miško fragmentai tampa Lietuvos partizanų kovų metafora. Palikę savo šeimas bei namus, partizanai ieškodavo prieglobsčio miškuose, kurie tapdavo ne tik slapstymosi vietomis, bet kartu ir namais, o neretai – ir mirties bei masinių kapaviečių vieta. Fotografijose užfiksuoti lakoniški miškų vaizdai yra nebylūs, tačiau pilni prarasties.

Serijoje „Buvę NKVD-NKGB-MVD-MGB pastatai” menininkė pilkame fone tarsi natiurmortus fotografuoja specialiai šiai serijai išdrožtus medinius namukus, kurie fotografijose tampa bekonteksčiais skulptūriniais objektais. Šie nameliai pagaminti pagal daugelyje kaimų ir miestų KGB eiliniuose pastatuose buvusių įsteigtų kontrolės, tardymų, kalinimų ir kankinimų centrų fotografijas. Pasak Indrės, “paprastai namai mums asocijuojasi su saugumu, tačiau šie pastatai buvo paversti kalėjimais bei kankinimų vietomis.”

Claudia Heinermann (g. 1967, Vokietija/Olandija) serija „Vilkų vaikai”.

1945 m., kuomet Raudonoji armija užėmė Rytų Prūsiją, buvo sunaikintas Karaliausčius (Kionigsbergas) ir išžudyta tūkstančiai suaugusiųjų, be globos liko labai daug našlaičių, kuriems patiems teko įvairiausiais būdais prasimanyti maisto bei pastogę. Daug vaikų atklydo į Lietuvą, čia nuo vienos sodybos traukdavo prie kitos, maldaudami maisto, gaujomis bastydavosi po miškus ir dėl to buvo praminti „vilkų vaikais”. Nemažai beglobių buvo įsivaikinti lietuvių šeimų ir padėdavo dirbti ūkio darbus. Šeimos privalėjo slėpti įvaikių vokišką kilmę, nes už suteiktą prieglobstį grėsė tremtis, tad visiems buvo suteikti lietuviški vardai. Iki nepriklausomybės atgavimo apie „vilkų vaikų” egzistavimą nebuvo  kalbama, tik po 1990 m. ėmė aiškėti, kokio masto šis reiškinys. Lietuvoje iki šiol tebegyvena virš 80 „vilkų vaikų”. Menininkė gilinasi į jų praeitį ir stebi dabartinį jų gyvenimą, jį fiksuoja ir taip per fotografiją šią skaudžią istoriją mėgina papasakoti pasauliui.

Paroda veiks iki gruodžio 15 d.

Iliustracijoje: Michal Iwanowski, iš ciklo Atokiau nuo žmonių, 2014.