Felicios Honkasalo ir Sam Williams paroda „Nemylimi“ galerijoje „Atletika“

Iki gegužės 17 d. galerijoje „Atletika“ (Vitebsko g. 21, Vilnius) veikia Felicios Honkasalo ir Sam Williams paroda „Nemylimi“.

Parodoje „Nemylimi“ piktžolės figūra atgyja per filmų, fotografijos, koliažų, tekstų ir efemerų derinį, randantį sau erdvės tarp muziejinio herbariumo, gotikinės fantazijos, vaikystės pasakų ir mėgėjiško teatro.

Įžengusį į parodą žiūrovą pasitinka du dideli šilkiniai koliažai, krintantys nuo lubų iki grindų, supinantys vaiduokliškus pasakojimus ir botanikos istoriją. Šie fotografiniai atspaudai ant audinio sluoksniuoja suspaustų augalų pavyzdžius iš Londono gamtos istorijos muziejaus herbariumo su archyvinėmis nuotraukomis ir dokumentais, kuriuose užfiksuotos vaiduokliškos istorijos, susijusios su Viktorijos laikų šiltnamiais. Pasirinkimai neatsitiktiniai – atspaudai vaizduoja tokius augalus kaip mandragoros, kiečiai, adoniai ir narcizai, kurių kultūrinė reikšmė kinta ir kurie kadaise buvo garbinami dėl savo gydomųjų ar mistinių savybių, o vėliau atmesti kaip piktžolės. Šie botaniniai pavyzdžiai susilieja su išblukusiais portretais ir šiurpiais praeities pėdsakais, nukeliančiais į folkloro, literatūros kūriniųs, į filmus, trindami ribas tarp gyvųjų ir vaiduoklių. Matome šiuos augalus šmėžuojant Johno Millaiso „Ofelijoje“, „Trifidų dienose“, Šekspyro „Vasarvidžio nakties sapne“.

Gretimoje erdvėje rodomas trumpametražis filmas, vaizduojantis akimis papuoštą gležną augalo stiebą. Šis vaizdinys, įkvėptas šventosios Liucijos figūros iš Francesco del Cossa XV a. paveikslo, stilistiškai primena čekų animaciją vaikams. Šiame filme Liucijos akys pasakoja trumpą istoriją (įgarsintą aktorės Bernadetos Lukošiūtės) apie vadinamųjų „piktžolių“ egzistavimą žmogaus gyvenime – nuo „erškėčių ir usnių“ paminėjimo Pradžios knygoje iki Viktorijos laikų augalų kolekcionavimo manijos. Pasakojimo centre – klausimas, kas ir kokiu pagrindu nusprendžia, kad augalas yra piktžolė, bei kaip imperijos plėtra kūrė gotikinę fantaziją apie augalus kaip egzotiškus ir fetišizuotus Kitus.

Tolimiausioje galerijos erdvėje girdime aktoriaus balsą, viliojantį prieiti artyn. Sėdėdamas, regis, apleistame teatre ar kino salėje ir vilkėdamas ekstravagantišką augalą primenantį kostiumą jis pasakoja savo karjeros istorijas iš scenos ir ekrano. Aktoriaus specializacija – vaidinti piktžolę, o jo populiarumas priklauso nuo permainingų režisierių ir žiūrovų skonių. Jis yra atstumtasis, Kitas, randantis savo namus tarp ištvermingų bendražygių, klestinčių paribiuose. Pasakojimas išlieka nenuspėjamai fragmentiškas, iš monologo persikelia į iliuzijomis virstančias vinjetes, gotikines istorijas apie jaučiančius augalus, kerštingus vaiduoklius ir užsidegusį teatrą. Aktorius atlieka pasakotojo vaidmenį, perduodamas šias istorijas tuščiam teatrui, kuris pasiduoda architektūros vaiduokliams ir tampa panašus į bauginantį Lyncho sapną.

Pasak Richardo Mabey, žymiausio Didžiosios Britanijos gamtos rašytojo, piktžolės – net ir daugelis įsibrovusių svetimžemių augalų – kažką duoda mainais. Jos suželia apleistose vietose, kurias mes sukūrėme. Jos užima vietą jautresnių augalų, kuriuos mes išstūmėme ar sunaikinome. Jų gebėjimas augti pačiose nedraugiškiausiose aplinkose – subombarduotame mieste ar sienos plyšyje – atneša laukinės prigimties idėją ten, kur jos paprastai nebūtų. Jos yra paradoksalios – nors prisitaiko prie žmogaus veiklos ir nuo jos priklauso, jų užsispyrimas ir atsisakymas paklusti mūsų taisyklėms paverčia jas maištingomis, įkūnijančiomis tikrąją laukinės prigimties esmę.

Pristatoma laikais, apibūdinamais kaip pasaulio pabaiga, paroda „Nemylimi“ tyrinėja tapatybę, transformaciją ir nepastebėtųjų atsparumą, kviesdama žiūrovus įžvelgti grožį ten, kur dažnai matoma tik panieka ar atmetimas.

Felicia Honkasalo gyvena ir dirba Helsinkyje, Suomijoje. Ji įgijo magistrantūros laipsnį Helsinkio Menų universiteto laiko meno katedroje bei bakalauro laipsnį fotografijos srityje Londono Menų universitete, Jungtinėje Karalystėje. Jos kūryba eksponuota Suomijoje ir kitose šalyse tiek personalinėse, tiek grupinėse parodose, rodyta tarptautiniuose kino seansuose. 2019 metais leidykla „Loose Joints“ (JK) išleido jos pirmąją monografiją „Grey Cobalt“. Honkasalo kūryba tyrinėja atminties ir istorijos santykį bei gyvenimo ir mirties, žmogaus ir gyvūno ribas. Ji siekia kritišku ir poetiniu požiūriu kvestionuoti nusistovėjusius mąstymo modelius ir skatinti naujus pasaulio suvokimo būdus. Menininkė dažnai bendradarbiauja su kitais menininkais ir mokslininkais. Pastaruoju metu jos darbai buvo eksponuojami Sinne galerijoje, Helsinkyje, Suomijoje (2024), Sema Nanji Šiuolaikinio meno muziejuje, Pietų Korėjoje (2023), Turku meno muziejuje, Suomijoje (2022), Helsinkio bienalėje, Suomijoje (2021), Rygos tarptautinėje šiuolaikinio meno bienalėje, Latvijoje (2020).

Sam Williams – menininkas, kurio kūryba apima videomeną, koliažą, choreografiją, garsą ir rašymą. Jo nuolatiniai tyrimai orientuoti į daugiarūšių sąveikų, ekologinių sistemų, kūno kaip pasaulio ir liaudies mitologijų temas, siekiant atrasti galimybes kurti dabartinius ir būsimus gyvenimo būdus, kuriuose žmogus nėra centrinė ašis. Sam gyvena ir kuria Londone, kur yra reziduojantis menininkas Somerset House Studios. Jo darbai buvo pristatyti įvairiose kultūros institucijose, tarp jų – Chisenhale galerija, Arnolfini, Baltic39, Siobhan Davies Dance, Somerset House, Tate Britain, Studio Voltaire ir South Kiosk (Jungtinė Karalystė), She Will (Norvegija), Kino Arsenal, Akademie der Kunst, Tanzhalle Weisenberg ir B3 Biennale (Vokietija). Menininkas dalyvavo rezidencijose Rupert meno ir edukacijos centre Lietuvoje (2022 m.), PRAKSIS Osle (2018 m.), o 2021 metais buvo atrinktas kaip vienas iš dešimties menininkų, dalyvaujančių Wysing Arts Centre Syllabus – alternatyvioje, pačių menininkų kuruojamoje edukacinėje programoje.

Parodos tekstas – Juliet Jacques
Grafinis dizainas – Monika Janulevičiūtė
Vertimas – Rosana Lukauskaitė
Techninio įgyvendinimo vadovė – Neda Rimaitė

Parodą organizuoja Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga (LTMKS).
LTMKS veiklas finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė. Parodą remia Nordic Culture Point ir TAIKE.

Fotografijos: Laurynas Skeisgiela