Dominyko Sidorovo paroda „Morse“ VDA galerijoje „Akademija“

Iki rugsėjo 12 d. VDA galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) veikia Dominyko Sidorovo paroda „Morse“.

Naujoji Dominyko Sidorovo paroda „MORSE“ – tai menininko daug ankščiau pradėto dvigubos koncepcijos perspektyvos tyrimo, jungiančio kasdienių daiktų poetiškumo ir kūrybinio proceso analizę, tąsa. Nors pagrindinė menininko kūrybos medija yra tapyba, čia, kaip ir jo buvusioje parodoje „Ugniasienė,“ kurioje buvo keliama skirtumo bei santykio tarp idėjų, talpinančių savyje begalybę potencialumų, ir jau jų „realizuotos“ formos problemą, dėmesys ir vėl sutelktas į menininko sieninius piešinius tušu.

Buvusioje parodoje menininkas, pabrėždamas sieninį piešinį tušu – tam tikrą sumanymo ar idėjos pirminį užfiksavimą – bei kabindamas savo jau „realizuotus“ tapybos darbus jo paviršiuje, menininkas siekė leisti pasirodyti tam, kas realizacijos procese atsitraukia ir lieka nematoma. Paroda „MORSE,“ nors išlieka minėtos problemos rėmuose ir naudoja tas pačias raiškos priemones, vis dėlto pasiūlo minimalų, tačiau esmingą poslinkį šios problematikos perspektyvoje. Trumpai tariant: šių dviejų parodų skirtumas slypi pačioje prieigoje, kuria keliamas paties skirtumo klausimas.

Kaip pastebi daugelis kritikų, Dominyko Sidorovo kūryba pasižymi pastanga nutrinti spontaniškus metafizinius dualizmus, kurie ir toliau kreipia mūsų patirtį, bei mąstymą. „Ugniasienė“ šiuo požiūriu nebuvo išimtis: ji ginčijo skirtį tarp potencialumo ir realizacijos, kurią italų filosofas Giorgio Agambenas yra įvardinęs kaip pamatinę Vakarų metafizikos nuodėmę, turinčią itin neigiamas pasekmes politikoje, etikoje, bei kūryboje. Realizuoti reiškia išskirti ir išstumti. Todėl menininkas siekė vaizduoti abi „puses“ kartu, leisdamas pasirodyti tam, kas buvo išstumta. Tačiau nepaisant bandymo problematizuoti šią skirtį, „Ugniasienė“ visgi pabrėžė ribą, skiriančią du modalumus. Be to, piešinys, išlaisvintas nuo priemonės pajungtos realizacijos tikslui statuso, nepriklausomą formą galėjo įgauti tik priešpriešoje su realizuotais darbais, tarsi liekana, pėdsakas ar kontūras. Tačiau, kalbant supaprastintais Derrida dekonstrukcijos terminais, pėdsakas visuomet išlieka nepaklusnus bet kokiai formai, kuri bando pateikti kieno nors esatį, ir todėl negali būti formuojama, o tik atsekama.

Būtent menininko noras suteikti pavidalą ar formą tam, kas tegalėjo būti atsekta, formuoja naujos parodos kryptį ir stumia menininką į priekį. Čia ugniasienės sieninis piešinys tušu yra pakeičiamas kitu sieniniu piešiniu – telegrafo raktu, kuris, būtų galima sakyti, funkcionuoja kaip centrinė parodą organizuojanti ašis, raktas, leidžiantis ją atrakinti. Tačiau ar šis raktas sugestijuoja, jog menininkas siekia suskliausti atstumą, kuris dar buvo matomas ugniasienės pavidalu? Nieko panašaus. Menininkui nerūpi nei žinutė, nei mediumas, tuo labiau menininkas nesiekia suskliausti tarpo tarp dviejų lygmenų ar peržengti skirtumą tarp dviejų taškų, kuri pabrėžė ankščiau. Menininko kūrybinei praktikai yra svetimi visi šiuolaikiniai betarpiškumo imperatyvai, bei tiesioginės komunikacijos be mediacijos fantazijos. Iš tiesų, nors „MORSE“ ir juda link ugniasienės išardymo, menininko tikslas nėra ontologiškai suplokštinti pasaulį ar sukurti naują vienovės patirtį. Lygmenų atskirtis yra neigiama, bet juos skyręs tarpas perkeltas kitur išlieka: dviejų lygmenų skirtumas, šiapus ir anapus, tampa vieno ir tuo paties paviršiaus skirtumu nuo savęs paties.

Žvelgiant iš tradicinės dualistinės perspektyvos, skirtumas tarp idėjos ir jos realizacijos visuomet nužemina realizaciją; čia, būtų galima sakyti, menininkas sugestijuoja papildomą judesį: skirtumas tarp idėjos ir jos realizacijos reflektuojamas atgal į idėją – šiuo atveju, priešinius. Tik realizavimas, užbaigtumas, vieno ar kito aspekto pasirinkimas atveria idėją, ją konstituoja retroaktyviai. Idėja įgauna pavidalą, bet ne tokį, su kuriuo ji visiškai persidengtų ir sutaptų, bet pavidalą galinti parodyti idėjos skirtumą nuo savęs pačios, atverti jos transformacijos galimybę. Šiuo požiūriu, „MORSE“ atlieka tai, į ką „Ugniasienė“ tik nurodė: sieniniai piešiniai tušu įgauna savo formą, savo nepriklausomybę ir pilnaverčių kūrinių statusą, bet ne todėl, jog jie tampa realizuoti kitoje kūrybinio proceso pusėje, o todėl, jog yra pajėgūs įtarpinti savo netapatumą-sau savo pačių formoje. Kiekvienas piešinys jau yra savo paties kitas. Viskas vyksta tame pačiame paviršiuje, kuris nesutampa su savimi, taip ryškėja minimalūs skirtumai.

Šioje parodoje menininkas nebeieško potencialumų perviršio realizacijų atžvilgiu anapus sienos, skiriančios koncepciją ar apmatus nuo išbaigto ir eksponuoti paruošto darbo, bet susitelkia ties pačiu tarpu, kuris skiria ir jungia potencialumus ir „realizacijas“ toje pačioje plokštumoje, kurioje piešiniai įsitikrovina. Siūlydama atsisakyti priešpriešos tarp potencialumo ir „realizacijos“ sferos, paroda „MORSE“ mus kviečia užtikti tikrovę savo dinamiškame neatitikime sau.

Dominykas Sidorovas (g. 1993) – Vilniaus dailės akademijos lektorius, menininkas, tapytojas. 2020 m. baigė magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 2016 m. menininkas rengia personalines, aktyviai dalyvauja grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje.

Organizatorius: Galerija „Akademija“
Rėmėjas: Lietuvos kultūros taryba
Partneris: Vilniaus grafikos meno centras
Teksto autorius: Povilas Dumbliauskas   

Fotografijos: Gediminas Jasinskas