Deivido Vytauto Aukščiūno paroda „Lūžti“ galerijoje „Meno niša“

Iki sausio 11 d. galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1, Vilnius) veikia Deivido Vytauto Aukščiūno paroda „Lūžti“.

„Lūžti“ – antroji asmeninė Deivido Vytauto Aukščiūno paroda, kurioje pristatoma tai, kas lieka po performanso. Aktas, atliktas be auditorijos, nugula į liekanas. Tvyro lūžio ir nuolatinio virsmo atmosfera. Praeities veiksmo paveikta erdvė byloja apie čia buvusį kūną, jo skilimo akimirkas. Pasakojama apie tai, kas įvyko. Ar galbūt galėjo įvykti.

Pasak D. V. Aukščiūno, ši paroda pratęsia jo meninei praktikai būdingą performanso discplinos tyrinėjimą bei jos ryšį su  skulptūros, instaliacijos ir kino medijomis. „Parodos centre – tuščia, veikėjų apleista scena, kurios būsena byloja apie joje vykusį veiksmą. Ši erdvė alsuoja praeityje įvykusio lūžio, kurį suprantu kaip jautrumo ir įtampos dialektiką, atgarsiais. Kalbama tiek apie fizinę, tiek apie emocinę būsenas“, – pasakojo menininkas.

Kaip teigia parodos kuratorius, meno istorikas Povilas Gumbis, parodos pavadinime nurodomas veiksmas, – dažnu atveju nutinkantis staiga ir savavališkai, – šiuo atveju išsitęsia iki savotiškos amžinybės. „Lūžti galime veikiami asmeninių išgyvenimų, galime su šiuo procesu susidurti ir bendresniame kolektyvinės patirties kontekste. Svarbu gebėti šią fragmentacijos akimirką priimti, patirti tą subtilų nykimo ir iš paskos sekančios transformacijos grožį. Keista, bet norisi branginti kiekvieną liekaną, kai iš naujo tampi“, – apie būsimos parodos koncepciją pasakojo P. Gumbis.

Deividas Vytautas Aukščiūnas (g. 1996 m., Čikaga, JAV) šiuo metu gyvena ir dirba tarp Berlyno ir Vilniaus. Jis dalyvavo programoje „Artists’ Film International“, buvo nominuotas „CIRCA Prize“, o 2021 m. laimėjo „JCDecaux“ premiją. Menininko kūrybą galerija „Meno niša“ šiemet sėkmingai pristatė tarptautinėse meno mugėse Kopenhagoje ir Antverpene.

D. V. Aukščiūno meninė praktika, apimanti instaliacijos, skulptūros, performanso bei kino medijas, yra paremta pastarųjų dviejų metodologine priešprieša. Pirmojoje dominuoja režisūrinis žiūros taškas, polinkis kontroliuoti formuojamą medžiagą. Tuo atveju performanso metu pirminė kūrybinė vizija turi taikytis su erdvės dėmenų dinamiškumu, priimti pažeidžiamumo būtinybės faktą. Ši įtampa tampa queer temporalumo rezultatu, tai yra alternatyviu buvimo ritmu, pasižyminčiu ciklais, pertraukomis, pauzėmis; arba sugrįžimais prie tų pačių kūrybinių motyvų, nesibaigiančiais juos sudarančių detalių rekontekstualizavimais.

D. V. Aukščiūno atveju, tai – fizinis intymumas, transgresyvių pojūčių paieškos, kurios išlaisvina kūno saviraiškos galimybių amplitudę, leidžiant šiam tapti kuo ir kada ji (jis) nori būti. Laviravimas tarp režisūrinio išbaigtumo ir akto atvirumo tampa kūrybine medžiaga, formuojančia kintančias tapatybes, tarpusavio santykius bei laiko tėkmės įsivaizduojamybę.

Parodą finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Vilniaus miesto galerijos „Meno niša“ rėmėja – Vilniaus miesto savivaldybė.

Fotografijos: Lukas Mykolaitis | Meno niša