Civilizacijos nesugadinti? Augusto Bidlausko paroda „Tiek tos gamtos“ galerijoje „Kairė-dešinė“

2019 m. birželio 15 d., Šeštadienis
Straipsnio autorius: Aistė Marija Stankevičiūtė

But that day, in the rainless tempest, Simone and I, our clothing lost, were forced to leave the chateau, fleeing like animals through the hostile darkness, our imaginations haunted by the despondency that was bound to take hold of Marcelle again, making the wretched inmate almost an embodiment of the fury and terror that kept driving our bodies to endless debauchery. [1]

Švariuose baltuose fonuose pakibę pavidalai Augusto Bidlausko parodoje Tiek tos gamtos verčia suabejoti tų, į kuriuos žiūrime, prigimtimi. Pradžioje keista pozicija ant kilimo nuvirtęs kūnas primena XXI a. simptomą – nervinį susijaudinimą, kai nugintam už savo paties kraštutinės ribos individui gresia patirti kolapsą. [2] Bandydamas persiplėšti (galbūt dėl to ir pametęs galvą) jis susmunka iškankintas jautrumo kvapams, garsams ir šviesai, svaigulio, nemigos ir tuščio silpnumo. [3] Tačiau stebint parodą toliau, mintys apie susilaikiusį civilizuotą žmogų susvyruoja: šalia kritusio kūno kitas patiria sparnuotą orgazmą, kumštyje suspaudęs prasižiojusį paukštį. Čia neįprasti gamtos reiškiniai, susijungę su įprastomis kultūringo žmogaus išraiškomis, formuoja natūros ir kultūros chimeras, išbraukiančias individualybę iš etikečių. Individas, lotynų kalboje reiškiantis nedalų, nedalinamą, nebėra Bidlausko būtybių bruožas – surinktos iš civilizuoto, kultūringo žmogaus ir gyvūno elementų, jos tampa savybių deriniu – kažkuo panašiu į naują hibridinę rūšį, kurioje žmogiškas kūnas yra karkasas arba vieta netipiškų sąsajų įvairovei.

Nervinis susijaudinimas parodoje vis dėlto išlieka, spazmiškai virpinantis ne tik paukštį vyro tarpukojyje, bet ir nutraukiantis gyvūnėlių galvas ir galūnes, įvilktas į žmogaus drabužius, arba suvažinėdamas steriliame paplūdimyje atsidūrusį kūną – dabar jau nebegyvą mėsą, gulinčią kaip greitkeliuose partrenkiamos katės. Augusto Bidlausko atveju klausti, ar dėl ankstesnio atsitiktinio įvykio katė yra gyva, ar mirusi, irgi, rodos, nėra taip svarbu. Jeigu žiaurumas – tai civilizacijos nesugadinto žmogaus energija [4], o gamta parodos aprašyme įvardinta kaip tik fonas arba kilimas, tai visa, kas nėra homo sapiens – skirta perversiškai pramogai, mindymui ir pasitenkinimui, nekreipiant dėmesio į sadistišką arba bent jau neatsakingą elgesį su gyvūnu. Vėžlio galva, įsprausta į renesansinę rauktinę apykaklę, netiesiogiai primena vandenynuose plastmasiniais šiaudeliais springstančias gyvybes arba augintinius, atliekančius brangaus namų dekoro funkciją. Nors požiūris, kad gyvūnas turi tarnauti ir paklusti žmogui, sulaukia vis daugiau kritikos, augintiniai ne tik metaforiškai, bet ir fiziškai velkami į varžančius drabužius, įpareigojančius atlikti paklusnaus padarėlio vaidmenį, atitinkantį šeimininko norus.

Parodos aprašyme minimas nervas tarp kultūros ir natūros jautrus dėl to, kad žmogus, paprastai save pozicionuojantis kultūringoje, o gyvūną – laukinėje gamtos pusėje, pradeda įtarti save pakibusį tarpinėje būsenoje arba virsme, kurio finalinė forma neaiški, todėl bauginanti. Juos skiria saugus atstumas: nešvarūs gyvūnai tupi sandariuose narveliuose, o pavojinga gamta lieka už stiklo, garantuojančio nepavojingą estetinį peizažo patyrimą. Tačiau kurį nors vis ištinka pavasariškas sparnuotas orgazmas, iššaukiantis gėdingą kolapsą, kai bandymas išsportuoti arba išgulėti seksualinę energiją paplūdimyje šiandienos žmogui kažkodėl nebepadeda. Autorius, užsibrėžęs tikslą parodoje nusisukti nuo iki šiol kūryboje eksploatuoto žmogaus į peizažą, tai įgyvendina tik iš dalies – kitą palinkdamas žmogui arba jo fragmentams. Gamta ir kultūra, prancūzų filosofo Bruno Latouro įvardintos Siamo dvynėmis, Bidlausko darbuose sujungiamos į antgamtinius hibridus, panašėjančius į posthumanistinio tarprūšinio būvio parodiją arba nesėkmę. Vyrai sparnuotų karvių kailiuose, čiupinėjantys kažką panašaus į juodą cenzūros kvadratą nuogumui internete paslėpti, jau minėtas kūną ir tapatybę folijos maiše slepiantis egzibicionistas, masturbuojantis spiegiančios varnos kaklą, o ir vizualiai steriliose aplinkose sportuojantys, besideginantys kūnai ir gyvūnėliai nutrauktomis galvomis – viskas primena būseną po neaiškaus eksperimento, kai organizmai […] formuojami protingo sumanymo, o ne gamtinės atrankos [5].

Žinoma, autorius, ankstesnėje kūryboje nagrinėjantis žmogiško kūno ribas ir trūkumus, šioje parodoje tarsi ironiškai žmogų patobulina nepakankamas dalis pridengdamas arba priaugindamas papildomas: sparnus arba lyties organus, pavyzdžiui. Taip darbuose suformuojami neįprasti, vis užkliudantys jautrų kultūros/natūros nervą, artefaktai, sudarantys dirbtinį peizažą, kuriame tiek tos gamtos…

[1] Georges Bataille, Story of the Eye, City Lights Publishers, 2001, p. 15.

Tą kartą per audrą mums, Simonai ir man, teko bėgti iš pilies kiaurai per nedraugišką tamsą ir lėkti kaip pamišėliams be drabužių, persekiojamiems įsivaizduojamo sielvarto, kuris, be abejo, vėl prislėgė Marcelę. Nelaiminga uždarytoji buvo lyg liūdesio ir pykčio įsikūnijimas, vėl ir vėl metantis mūsų kūnus į ištvirkavimą. (vert. Algirdo Kestenio)

[2] Karin Johannisson, Melancholijos erdvės. Apie baimę, nuobodį ir pažeidžiamumą, Vilnius, „Baltų lankų“ leidyba, 2011, p. 203.

[3] Karin Johannisson, ten pat.

[4] Marquis De Sade, Filosofija Buduare, Vilnius, “Lege artis”, 1994, p. 71.

[5] Yuval Noah Harari, SAPIENS: glausta žmonijos istorija, Vilnius, “Kitos knygos”, 2016, p. 2.

Paroda veiks iki birželio 22 d.

Nuotraukos: Laurynas Skeisgiela

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *