Author Archives: Post Brothers

MINIA MURMA / pomruk motłochu

Sigizmundo Krzhizhanovsky’io 1939 m. apysaka „Geltonoji anglis“ pasakoja apie naujo energijos šaltinio, gausesnio ir pigesnio už bet kurį kitą, atradimą. Tai žmonių pagieža, nerimas, neapykanta, agresija ir kančia, nematerialios nemalonių sąveikų nuosėdos, koncentruotos į beribę galią. Norėdama panaudoti šią energiją, visuomenė pertvarko privačią ir viešąją erdvę bei socialines sąveikas taip, kad jos keltų blogus jausmus, ir taip gausina „absorbuotojus“, kurie transliuoja šiuos priešiškumo ir pykčio srautus vietiniu ir pasauliniu mastu. Permąstydamas kūnišką ir ekologinę ekonomiką, Krzhizhanovsky’is randa ryšį tarp socialinių, psichologinių ir ekologinių dalykų, kai nuotaikos ir santykiai tarp subjektų traktuojami kaip objektai, turintys energetinę reikšmę.[1]

Atsižvelgiant į realybę, kai nūdienos pasaulis daugelyje skirtingų ir persipynusių lygmenų yra nuolatinės krizės būsenos, ši pranašiška satyra siūlo unikalų sprendimą mūsų politinėms ir ekologinėms katastrofoms, panaudojant begalinius tvarius ir atsinaujinančius sociopsichinės traumos išteklius. Nestabilumas persmelkia visus gyvenimo lygmenis. Kaip kadaise modernybė siekė įtvirtinti saugumo jausmą, taip, pasak sociologo Zygmunto Baumano, dabartinė nuolatinės suirutės ir transformacijos būsena tapo neatsiejama mūsų pasaulio dalimi, kai „netikrumas (yra tapęs) vieninteliu tikrumu“[2]. Mūsų gyvenamąjį laikmetį galima apibūdinti kaip augančio neapibrėžtumo laiką, kuriantį subjektus, apibrėžiamus jų pažeidžiamumo, ir keliantį grėsmę sudėtingoms ekologinėms sistemoms. Šis pažeidžiamumas yra nevienodai pasiskirstęs tarp ir aplink skirtingus subjektus ir nulemtas persidengiančių galios. Dėl precedento neturinčios COVID-19 situacijos, aplinkosauginės katastrofos, masinės migracijos, karo, politinės nesantaikos, ekonominio nestabilumo, kolektyvinių sukilimų ir spontaniškų naikinimo aktų tampa akivaizdu, kad nuolatinė suirutė ir kančia tik didės. Nepaprastos aplinkybės tapo norma, ir tiek valstybė, tiek kapitalas šiuos įvykius reguliariai eksploatuoja, siekdami įtvirtinti pasibjaurėtiną politiką bei restruktūrizavimą. Naomi Klein tai vadina neoliberalizmo „šoko doktrina“[3]. Šiandien nebėra tokio dalyko kaip „natūrali“ katastrofa, kiekviena krizė neišvengiamai susijusi su materialiais ir simboliniais pasaulinio kapitalizmo srautais. Nepaprastos aplinkybės, tokios kaip pandemija ar ekstremalūs orai, pastiprina normalizuotas visuomenės katastrofas, pagilindamos ir pablogindamos kasdienius streso, įtampos, konfliktų, represijos, nepasitenkinimo, neapykantos, sunkumų ir nepritekliaus šaltinius. Mūsų pasaulis nuo seno minta kitų traumomis, pasitelkdamas įvairaus masto žiaurumą kitų rūšių atžvilgiu, koncentruodamas turtus ir eksploatuodamas žmogiškuosius ir ne žmogiškuosius išteklius. Pamatinė šiuolaikinio globalizuoto kapitalizmo grėsmė planetos gyvybei ir gyvenimui generuoja nervinę energiją, pražūties ir frustracijos jausmą pasauliniu mastu. Ar nuolatinis šoko, katastrofos ir kančios bombardavimas mūsų pasaulyje galėtų būti panaudotas kaip galios ir kolektyvinės stiprybės šaltinis?

Iza Tarasewicz, Geltonoji anglis (Yellow Coal) (2015). Įvietinta instaliacija, kurioje pasitelkiamas geltonas sausos ochros metalo oksido pigmentas. Parodos vaizdas:  Iza Tarasewicz: Disturbances and Multiplicities, PGS Sopot erdvė. Nuotrauka: Tomasz Maryks. Menininkės ir  Państwowa Galeria Sztuki (PGS), Sopot (PL) nuosavybė

Geltonoji anglis – tai materialios nuosėdos asimetriškų mainų, išnaudojimo ir karčių išgyvenimų momentų, vykstančių visais įmanomais mastais vietose, kur nevienodai paskirstoma energija ir materija, kur daroma žala subjektams, kur sistemos įaudrinamos, o skausmas metabolizuojamas į pagiežą ir pyktį. Krzhizhanovsky’io apysakoje žmonės (pasaulinė bendruomenė) nusprendė pasinaudoti savo susvetimėjimu ir beteisiškumu. Tam reikėjo naujoviško mąstymo apie galios mainus sudėtingose ​​ekologijose. Tai taip pat reiškė neigiamų sąveikų projektavimą ir provokavimą bei manipuliavimą žmonių ir daiktų srautais mechaninėje sistemoje, kad būtų sugeneruota kuo daugiau neigiamos energijos. Apysakoje susiaurintos durų angos, minios suvarytos į ankštas erdves, o baldai perprojektuoti taip, kad keltų kuo daugiau nepatogumų. Neapykantos, susierzinimo ir baimės bangos varė stūmoklius ir pavaras, visi tapo ir akumuliatoriais, ir įkrovikliais, o reakcijos persipynė su gamyba. Stresas ir traumos nebebuvo asmeninė individo patirtis, tai tapo kolektyviniu turtu. Kūnas, valdomas besimainančių santykių ir veikiamas afektinių jėgų, traktuojamas kaip decentralizuoto kolektyvinio nerimo dalis. Viename apysakos epizode fabriko savininkai suprato, kad darbuotojų neapykanta, kylanti dėl patiriamo išnaudojimo, gali būti panaudota pramoniniais tikslais, o atleisdami žmones, iš streikų ir protestų jie gali sugeneruoti dar daugiau energijos. Šis darbuotojų nepritekliaus kaip resurso panaudojimas primena taiklų Franco „Bifo“ Berardi pastebėjimą, kad „kapitalizmas yra paremtas fizinės energijos išnaudojimu, o semiokapitalizmas grindžiamas visuomenės nervinės energijos pavergimu“[4]. Pereinant prie nematerialių dalykų kūrimo ir fragmentuotos darbo jėgos, kapitalizmui nebereikia darbininkų, o tiesiog „darbo jėgos fraktalų – mažai apmokamų, nesaugių, nuasmenintų“[5]. Lygiai taip pat, kaip socialinė žiniasklaida išnaudoja perteklinę visuomenės nerimo energiją, paversdama vertybes susvetimėjusią socialinę sąveiką, geltonoji anglis metalygmeniu panaudoja netolygią krizėje atsidūrusios sistemos dinamiką. Kapitalizmo galia ir aprėptis yra tokia plati ir intensyvi, kad jis įsiskverbia į visus gyvenimo aspektus, užteršdamas ir susilpnindamas giminystės tinklus ir pažemindamas santykius iki jų pikčiausios išraiškos.

Krzhizhanovsky’io apysakoje išnaudotojiškų gamybinių procesų sukeltos blogos vibracijos ir medžiagose susikaupusi trauminė patirtis virsta energetinėmis šiukšlėmis – fone besikaupiančiais galios likučiais. Tokia koncepcija atkreipia dėmesį į matomus ir nematomus bet kokioje aplinkoje fiksuojamų įvykių įrodymus ir akcentuoja, kaip objektus įkrauna žmogiškos ir ne žmogiškos sąveikos bei sutrikimai. Visi esame susidūrę su erdvėmis ir objektais, kurie atrodo įkrauti traumuojančios patirties. Kai kurie vegetarai nuo mėsos susilaiko visų pirma todėl, kad neigiama energija dėl nelaimingo gyvenimo ir žiaurios mirties galimai lieka gyvūno mėsoje. Geltonoji anglis gali būti laikoma šių intensyvių išgyvenimų kristalizacija, materializuojančia skriaudas, sukauptas tiekimo grandinėje, pradedant molekuliniais, biologiniais ir geologiniais procesais, baigiant gavybos, eksploatavimo, distiliavimo, mainų ir šalinimo veiksmais. Panagrinėjus šią mikro ir makro galios dinamiką, nesunku pastebėti sudėtingus įvairių rūšių persipynimus ir permąstyti, kaip visuomenė organizuoja gamybą.

Ši neramumų ir nesantaikos įtaka įvairiems lygmenims primena Alexanderio Chizhevsky’io idėją, kad neigiamai įkrauti jonai yra persipynę su masiniais žmonijos įvykiais[6]. Rusų kosmobiologas teigė, kad Saulės reiškiniai glaudžiai susiję su gyvų organizmų veikla. Geomagnetinės audros, atsirandančios dėl Saulės dėmių sukeltų spinduliavimų, veikia ne tik elektrą, masinius vabzdžių antplūdžius ir vietinių bei pasaulinių sistemų funkcionavimą, bet turi fundamentalų poveikį ir žmogaus neuropsichologiniam aparatui. Chizhevsky’is svarstė, kad žmonijos istorija vyksta lygiagrečiai vienuolika metų trunkantiems Saulės dėmių aktyvumo ciklams, kai ramybės ir individualizmo periodus keičia maksimalaus aktyvumo ir masinio susivienijimo momentai. Išaugusi neigiama jonizacija atmosferoje padidina žmonių jaudrumą ir skatina masiškai reaguoti į susikaupusias nuoskaudas ir skriaudas sukilimais, revoliucijomis ir karais. Tokios jėgos gali lemti tiek progresyvius sukilimus, tiek reakcionieriškus ir neracionalius judėjimus. Saulės procesai daro monumentalų poveikį atominiu lygmeniu, įkraudami elektronus ir keldami visų Žemės kūnų vibraciją, o tos vibracijos jungiasi ir kaupiasi, katalizuodamos bendrą minios nerimą. Ši teorija suteikia kontraintuityvių įžvalgų, kaip kyla spontaniški sukilimai, kaip jie plinta, telkiasi ir išauga į didelio masto kolektyvinius judėjimus. Turint omenyje stulbinantį tempą, kuriuo plinta pasipiktinimas masinių neramumų laikotarpiais, Chizhevsky’is antrina romėnų istorikui Titui Livijui, kuris socialinius konfliktus vadino „užkrečiamu maru“.

Pastaraisiais mėnesiais mums vėl buvo priminta apie masių nepastovumą. Neatsitiktinai per COVID-19 pandemiją suputojo pyktis ir politinis maištas. Epidemiologinė krizė yra sutrikdytos agroekonominės sistemos rezultatas, išplitęs per žmonių ir prekių judėjimą visame pasaulyje, užteršiantis vietas, kur liečiasi kūnai, ir pablogindamas jau ir taip nepriteklines gyvenimo sąlygas. Nevienodas viruso poveikis, pradedant socialiniu atsiribojimu, sienų uždarymu ir piliečių sekimu, baigiant masinėmis mirtimis, ligomis ir nedarbu, sustiprino kolektyvines ir asmenines nuoskaudas, tuo pačiu nuslopindamas socialinę bendrystę. Judėjimo apribojimų sukeltas nuovargis ir monotonija, taip pat tiesioginės politinės ir biologinės grėsmės gyvybei transformavosi į ugningą įtampą. Poreikį užkirsti kelią viruso plitimui vyriausybės panaudojo kaip priemonę kolektyviniam susibūrimui sutriuškinti. Gyvenimo sąlygos taip suprastėjo, jog tapo sudėtinga sutrukdyti miniai reikšti įniršį. Visame pasaulyje kyla ir radikalėja masiniai protestai ir pilietinio nepaklusnumo veiksmai, kuriuos kursto ne tik konkretūs politiniai tikslai, bet ir nusivylimas bei beviltiškumo jausmas, atsirandantis kylant grėsmei gyvybei. Nesvarbu, ar žmonės šaukia internete, ar iš savo balkonų, ar renkasi į viešas demonstracijas – minia reikalauja teisės į gyvybę, orumą, teisingumą ir apsisprendimą, reikšdama pyktį dėl to, kaip valstybės pasinaudojo viruso sukeltu šoku, siekdamos toliau griauti jų gyvenimus. Kaip jausti vienybę pasaulyje, kuris mus vis labiau izoliuoja ir baugina, griaudamas ekologines ir socialines sistemas, kuriose gyvename? Šiandien protestas yra kolektyvinis atsakas į vis didėjantį nepriteklių bei nerimą.

Susibūrimai visada buvo traktuojami kaip pavojingi, užkrečiami, nenuspėjami ir smurtiniai – vadinasi, juos reikia numalšinti, o jų dalyvius įkalinti. Nekontroliuojamos minios, sambūrio, riaušių bijomasi, nes šis reiškinys nuolat kinta, tai sueina į krūvą, tai išyra, tačiau lieka judėti. Kartais nervingas atskirų kūnų jaudrumas sinchronizuojasi ir sukuria kolektyvinį politinį subjektą, įtvirtinantį savo galią viešojoje erdvėje. Ekonominio, socialinio, politinio ir ekologinio pažeidžiamumo formos gali būti įveikiamos priimant nestabilumą kaip vienybės variklį ir sykiu priemonę sutrikdyti nustatytą tvarką. Kolektyvinio nepaklusnumo aktai nuolat smerkiami dėl neapgalvoto pobūdžio; manoma, kad jiems trūksta racionalumo, jie pernelyg nenuoseklūs. Politiniai judėjimai dažnai pabrėždavo vienybės ir aiškumo poreikį, kadangi dominuojančios valdžios struktūros teisėtais pripažįsta tik nuoseklius ir vienbalsius reikalavimus. Tačiau būtent kakofoniškas minios pliuralizmas, murmėjimas ir riaumojimas, kuris iškelia į viešumą skirtumus ir nesutarimą bei grasina chaosu, suteikia miniai jėgų. Užuot kalbėjęs kaip vieningas ir kontroliuojamas balsas, iš apačios sklindantis kolektyvinis pasipiktinimas sudrebina pamatus. Kol valstybė ir jai prijaučiantys asmenys siekia atkurti tvarką autoritetinga kalba, triukšminga minia išsako tai, ką Stefano Harney ir Fredas Motenas vadina „kvietimu kurti suirutę ir iš jos išbristi“[7].

Amžinai judantis ir mutuojantis kolektyvinis nepasitenkinimas varomas emocijų santalkos ir abipusės rizikos pozicijos. Tie, kurių žodis buvo nutildytas, įniršę kalba emocijų kalba, nenutildomai šaukdami nešvankybes ir išsakydami emancipacinius epitetus. Šiandien labiau nei bet kada įvairūs judėjimai visame pasaulyje socialinį ir ekologinį pažeidžiamumą bei išgyventą susidūrimą su mirtimi, kančia, gedulu verčia vienybės rišamąja medžiaga. Egzistencinė skausmo tulžis, sukylanti dėl jungo ir šoko visose sistemose, nukreipiama į solidarumo siekį. Stygiaus ir pažeidžiamumo laikotarpiu nervinės energijos, kurią sukuria liguista ir destruktyvi sistema, perteklius metabolizuojamas į gryną galią. Energijos, susikaupiančios dėl traumų, rezonuoja ir sąveikauja generuodamos heterogenišką revoliucinę vibraciją. Pasipiktinimas sukuria įkrautą galimybės atmosferą. Kartu ši jėga griauna įprastą tvarką, įnešdama triukšmo ir įvairovės.

[1] Sigizmund Krzhizhanovsky, Yellow Coal, 1939, iš Seven Stories, vertė Joanne Turnbull, GLAS New Russian Writing, 2006.

[2] Zygmunt Bauman,  Liquid Modernity, Cambridge: Polity Press, 2000.

[3] Naomi Klein, The Shock Doctrine: The Rise of Disaster Capitalism, Toronto: Alfred A. Knopf Canada, 2007.

[4] Franco „Bifo“ Berardi, Heroes: Mass Murder and Suicide, London: Verso, 2015.

[5] Franco „Bifo“ Berardi, After the Future, red. Gary Genosko ir Nicholas Thoburn, Oakland: AK Press, 2011.

[6] Alexander Chizhevsky, The Earth in the Sun’s Embrace, 1931, iš Russian Cosmism, red. Boris Broys, New York: E-Flux, 2018.

[7] Stefano Harney ir Fred Moten, The Undercommons: Fugitive Planning and Black Study, New York: Minor Compositions, 2013.

Iliustracija viršuje: Iza Tarasewicz, Susibūrimas (Assembly) (2020). Kadras iš video, archyvinė minios vaizdų medžiaga, 6 sek. kilpa

Neatpažintas skraidantis objektas: Antano Gerliko skulptūrinė instaliacija „Sodas 2123“ komplekse

„Sodas 2123“ kultūros komplekse nusileido NSO. Nepaisant nežemiškos kilmės požymių, iš tiesų tamsų diską sukūrė menininkas Antanas Gerlikas, „nutupdęs“ porą šių erdvėlaivių Vilniuje ir gimtojoje Plungėje. Nematyti jokio liuko, pro kurį galėtų išlipti ateiviai. Nėra ir langų, antenų, butaforinių paviršiaus detalių – iš mokslinės fantastikos filmų pažįstamų technologinį sudėtingumą imituojančių pasikartojančių geometrinių formų. Paslaptingo neatpažinto objekto paviršius lygus, primenantis bazaltą, tarsi liudytų gilioje senovėje įvykusį kontaktą su ateiviais ar būtų nežemiškų būtybių nukaltas iš žvaigždės uolienos. Jo buvimas žymi svetimo atvykimą, tačiau kartu yra neabejotinai atpažįstamas, primenantis ateities vaizdą ar bent jau kadaise turėtą galimos ateities įsivaizdavimą. Objektas yra maksimaliai išgryninta NSO reprezentacija, tobulas skraidančios lėkštės pavyzdys, nežemiškų artefaktų apoteozė.

Keista, kad būtent taip įsivaizduojame ateivių erdvėlaivius. Nors žmonės nuo neatmenamų laikų danguje stebėjo disko formos skraidančius objektus, sąvoka „skraidanti lėkštė“ išpopuliarėjo 1947 m., po plačiai aprašyto atvejo, kai pilotas teigė matęs objektus, skridusius „tarsi vandens paviršiumi nusviesta lėkštė“. Korespondentas suprato šį teiginį taip, lyg patys objektai savo forma būtų buvę panašūs į lėkštes, tad visi vėliau stebėti neatpažinti erdvėlaiviai naujienų reportažuose imti vadinti „skraidančiomis lėkštėmis“. Nuo to laiko visame pasaulyje pastebėti tūkstančiai tokių objektų, o jų forma tapo žavėjimosi Šaltojo karo epochos kosminėmis lenktynėmis ikona.

Beveik nėra įrodymų, kad ši forma efektyvi ar apskritai tinkama tarpgalaktinėms kelionėms. Nors bandymų būta daug, žmonėms dar nepavyko sukurti veikiančios skraidančios lėkštės. Bene funkcionaliausias bandymas buvo vabzdį primenantis rusų erdvėlaivis „EKIP“, dėsningai pramintas „Tarielka“ (lėkštė). Faktas, kad tarpgalaktinėms kosminėms kelionėms skirti erdvėlaiviai lyginami su pyrago kepimo formomis arba lėkštėmis, daug pasako apie tai, kaip žmonės įvardija nepažįstamus reiškinius. Atrodo tinkama, kad anomaliam objektui pagaminti Gerlikas ir jo talkininkai panaudojo tūkstantmečius menančią plokščių indų gamybos techniką – formavimą ant sukamo rato (žiedimą). Pasitelkdamas tą patį metodą, naudojamą gaminant lėkštę ar puodo dangtį, Gerlikas atskleidžia kosmoso ir namų giminystę. Tokiu būdu pagaminti betoniniai pusrutuliai sujungti į formą, kuri pernelyg asimetriška, kad būtų paprastu disku, ratlankio gaubtu, sukučiu ar moline šaudymo lėkštute ir pernelyg neįprasta, kad galėtume lengvai ją priskirti žmogaus sukurtiems funkcionaliems daiktams. Menininkas dažnai remiasi sapnais, kad įsivaizduotų įprastas, kasdieniškas taisykles pažeidžiančias formas. Šiuo atveju Gerlikas taip kuria dizainą nežinomybei, vaizduodamas kolektyvinės pasąmonės sumodeliuotą archetipinę morfologiją. Tikslus objekto kontūras pagimdo koncepciją, jog tai yra daiktas ir kartu mintis apie formą, užvaldančią mūsų sąmonę ir suteikiančią viską, ko įpratome tikėtis iš nežemiškos kilmės objektų.

Specifinis skraidančios lėkštės vaizdinys bėgant laikui pakito ir iš mokslinės fantastikos, komiksų, žurnalų ir filmų persikėlė į architektūrą bei pramoninį dizainą, tapdamas privalomu „futuristiškumo“ atributu. Vakarų pasaulyje aptakių formų sidabrinė skraidanti lėkštė simbolizavo klestėjimą ir optimizmą, nematomas greičio ir energijos jėgas, modernaus pasaulio mechanizaciją. Reaguojant į visuomenės susidomėjimą kosminiais skrydžiais, padidėjusį po palydovo „Sputnik“ paleidimo, ir animacinio serialo „Džetsonai“ populiarumą, skraidančių lėkščių elementai buvo įtraukti į Google architektūros komercinius pastatus, „atominio amžiaus“ dekorą Šiaurės Amerikoje ir architektų utopistų kurtus didesnius modernistinius projektus visame pasaulyje. Šiandien skraidančios lėkštės ženklinamo optimizmo dvelksmas juntamas šmaikščiose retrofuturistinėse nuorodose Vidurio Rytų, Kinijos ir kitų kraštų stadionų bei dangoraižių architektūroje. Tačiau Rytų Europos ir Vidurinės Azijos socialistiniame modernizme kosminės eros dizainas atspindėjo ne tik TSRS ambicijas kosminėse lenktynėse, bet ir visuomenėje įsišaknijusį susižavėjimą kosmosu. Pastarasis buvo suvokiamas ne kaip plytintis kažkur viršuje, už Žemės ribų, ar tolimoje ateityje, o kaip neišvengiamai, intymiai persmelkiantis visą supantį pasaulį. Kasdienybė buvo palytėta tam tikros magijos – jausmo, jog prasidėjo išties nauja era, kad ilgai žadėta gyvenimą lengvinančių technologijų ir klestėjimo ateitis pagaliau atėjo, atnešdama gerovę visiems. Sovietmečiu NSO buvo vyraujantis didelio masto architektūros ir miesto viešųjų erdvių motyvas; šią formą buvo galima pamatyti visur – nuo ryšio bokštų, tiltų ir apžvalgos aikštelių iki žaidimo aikštelių, rezidencijų, viešųjų pastatų ir biurų. Šiandien NSO ir kitų kosminės eros artefaktų liekanos Rytų Europos ir Vidurinės Azijos šalių viešosiose erdvėse ir didelio masto architektūroje yra prieštaringai vertinamas palikimas. Šie objektai dažnai suvokiami kaip „svetimos“ tarybinės įtakos bei represinės hegemonijos liudijimai arba kaip nostalgiškos keistenybės, kurių griuvėsiai kelia pasigėrėjimą ar juoką. Jų byranti būklė dažnai sužadina ilgesį prarasto laiko, kurį žymėjo ideologinis užtikrintumas ir praktinis naudingumas, veikdamas kaip memento mori nesustabdomos raidos ir kaitos aplinkybėmis.

Skraidanti lėkštė Vilniaus televizijos bokšto viršuje papildomai žymi 1991 m. Sausio įvykius, tarnaudama tiek kaip veikiantis siųstuvas, tiek kaip nepriklausomybės kovos monumentas. Mažiau žinoma, kad tuo pačiu metu esą buvo nufilmuotas virš Lietuvos parlamento rūmų pakibęs kitas NSO, tarsi televizijos bokštas būtų buvęs artėjančios didesnio masto invazijos žvalgybai naudotas kosminis švyturys. Skeptikai teigs, kad dauguma tokių stebėjimų tėra klaidingai atpažinti įprasti arba nepatikimų liudininkų matomi jiems nepažįstami atmosferiniai reiškiniai. Kiti nežinomus objektus aiškins kaip šnipinėjimo veiksmus arba slaptų karinių bandymų padarinius, gausindami sąmokslo teorijas apie valdžios bendradarbiavimą su ateiviais ar bandymus kažką nuslėpti. Nepriklausomai nuo to, ar jie yra nežemiško intelekto pasiuntiniai, slaptų sąmokslų įrodymas ar masinės hipnozės rezultatas, neatpažinti skraidantys objektai pirmiausia yra kultūrinis artefaktas, rodantis visuomenę kamuojančias platesnes socialines, politines, technologines ar aplinkosaugos problemas. Jie išreiškia psichinę realybę, gimstančią žmogaus sąmonėje, kad tenkintų mūsų ateities poreikius ir galbūt suteiktų jiems kryptį.

Didžiąja dalimi atveju NSO yra izoliuoti laike ir erdvėje: jie esą atsiranda ir išnyksta tada, kai nori, palikdami miglotus, nevienareikšmius ir gluminančius savo egzistavimo įrodymus. Pranešantys apie kontaktą beveik visada mini baltas dėmes atmintyje, keistus pojūčius, sutapimus arba patirtis, kurių negali paaiškinti, tarsi NSO iškreiptų jų sąmonę, jos santykį su erdve ir laiku. Gerliko skraidanti lėkštė panašiai manipuliuoja erdvėlaikio materija – ji iškreipia supantį pasaulį, įtraukdama jį į savo nežemišką logiką. Iš pirmo žvilgsnio neveiksnus erdvėlaivis sukelia kosmoso ir neįmanomybės įsiveržimą į realybę. Jo kuklus mastelis ne tik suponuoja, kad mus aplankė mažiausi iš „žaliųjų žmogeliukų“, bet ir atitinka žmogaus kūną bei mūsų bendrabūvio struktūras. Erdvėlaivis atgaivina prisiminimuose miestų centruose įrengtas panašias „kosminės epochos“ sėdimas vietas ir paviršius, veikdamas kaip socialinės erdvės laikmena. Paranormali platforma yra bendravimo ir ryšio kūrimo priemonė, skatinanti artimus kitokio laipsnio kontaktus. Apstatydamas šią nepaprastą, nežemišką formą baldais ir paversdamas ją kažkuo įprastu, netgi banaliu, Gerlikas savotiškai meistrauja erdvę, kuri tarsi švyturys kviečia lankytojus prisėsti, atsipūsti ir būti kartu, ironiškai sugriauna individualistinį susvetimėjimą, leisdamas žmonėms įeiti ir išeiti bet kuria kryptimi. Ši strategija paverčia atskirų asmenų grupę kosmonautų bendruomene ir sukuria organišką ryšį tarp žmonių bei aplinkos, stimuliuodama kolektyvinę vaizduotę. Mes tikimės, kad ji pasakys: „Nuvesk mane pas savo vadą“, tačiau aplink nėra vadų, tik bendruomenė tapsmo procese. Žymėdamas ateivio, „svetimo“ atvykimą ar sugrįžimą, anomalus artefaktas kartu tiria patį „svetimo“ statusą, kvestionuodamas vidaus ir išorės parametrus, brėžiančius ribas tarp „vietinių“ ir „atėjūnų“ šiandieniniame pasaulyje. Gerliko įžemintas skraidantis aparatas integruoja nežemiškumą į kasdienybę. Kai NSO ir kiti „kosminės epochos“ socialistinio modernizmo pavyzdžiai vis dažniau yra išardomi ar sugriūva, Gerlikas pasiūlo šį keistą agregatą kaip savo indėlį į architektų Onos Lozuraitytės ir Petro Išoros inicijuotą tęstinį pokalbį apie tokių viešųjų artefaktų bei infrastruktūros objektų statusą bei pakartotinį panaudojimą. Nei fetišizuodama praeitį, nei siekdama ją ištrinti ar išstumti, skraidanti lėkštė ragina mus ne tik prisiminti vakarykštę ateitį, bet ir pasvarstyti, kaip galimos ateitys vaidenasi mūsų dabartyje ir gali įkvėpti mus veiksmui. Gerliko futurologinis erdvėlaivis naujai permąsto kosminės epochos idealus bei svajones apie raketlaivius dabartyje, suteikia galimybę nujausti, kaip atrodys ateitis.

Iš anglų kalbos vertė Jurij Dobriakov.

 Šis Antano Gerliko kūrinys yra LTMKS su kultūros kompleksu SODAS 2123 inicijuojamo ir Onos Lozuraitytės, Petro Išoros kuriamo bei kartu su Danute Gambickaite kuruojamo viešųjų erdvių projekto dalis. Projekto pristatymas planuojamas 2021 m. birželio 3 d. kultūros komplekse SODAS 2123.

Nuotraukos: Gintautas Trimakas

Pokalbis su Jennifer Teets apie iniciatyvas „Pasaulis, kuriame esame“ ir „Matter in Flux“

„Pasaulis, kuriame esame“ – tai pokalbių telefonu serija, pirmąkart organizuota 2015 m. XII Baltijos trienalės metu Šiuolaikinio meno centre Vilniuje, vėliau pratęsta Berardo kolekcijos muziejuje Lisabonoje, „Fotograf“ festivalyje Prahoje ir „Nottingham Contemporary“ meno centre Notingeme, Jungtinėje Karalystėje. Visų pokalbių archyvą šiuo metu galima perklausyti internete. Skambučių formatas buvo nusižiūrėtas nuo 1969 m. vykusio Jameso Lee Byarso performanso „Pasaulio klausimų centras“, kai menininkas tiesioginiame televizijos eteryje skambindavo įvairiems intelektualams, prašydamas pasidalinti, koks klausimas jų darbe jiems atrodo pats svarbiausias. „Galbūt užtenka žinoti svarbiausius klausimus, – hipotetiškai svarstė Byarsas, – kad atsiskleistų visos šiuolaikinės žmonijos problemos?“ Būtent apžvelgti mūsų meto krizes ketino ir „Pasaulis, kuriame esame“ – kaip platforma diskusijai apie visuomenės ir aplinkos katastrofas ir vieta, kur plataus akiračio mąstytojai galėjo pasidalinti savitais būdais pritaikyti žinias kuriant naują, sąmoningą požiūrį į pasaulį. Drauge su jais gilinantis į politinius ir ekologinius mūsų dienų iššūkius tapo aišku, kad būtina kurti ir naujus būdus bendradarbiauti ir vykdyti tyrimus. Taip gimė kolektyvas „Matter in Flux“ – kas mėnesį internetu susiburianti tyrimų grupė, kurios dalyviai, skirtingų sričių atstovai iš įvairių pasaulio šalių, drauge analizuoja politinius, ekologinius, mokslinius, grožinės literatūros ir poezijos tekstus. Ieškodami juose atsikartojančių temų ir metodų, kolektyvo nariai tyrinėja politikos, mokslo bei ideologijos sampynas. Kolektyvas susibūrė pirmiausia tam, kad turėtų erdvę drauge analizuoti rūpimus klausimus (tokios erdvės – retenybė už akademijos ribų), tačiau neseniai ėmėsi ir rašymo bei leidybos projektų.

Kuratorius ir rašytojas Post Brothers kalbina Jennifer Teets, abiejų šių iniciatyvų kuratorę ir susitikimų organizatorę. Pokalbio pretekstu tapo „Matter in Flux“ kolektyvinio rašymo projektas, pristatytas ŠMC parodoje „Galva su daug minčių“, ir netrukus pasirodysianti kolektyvo parengta knyga „Electric Brine“ (Archive Books, Berlynas). Tuo metu, kai vyko šis pokalbis, grupė buvo susitikusi jau 24 kartus, o jos veikloje tuo metu dalyvavo kuratoriai Alexas Alonso ir Pip Wallis, sveikatos priežiūros specialistė Catherine Borra, menininkai Ana María Gomez Lopez, H. A. Halpert, Jasonas Hendrikas Hansma, Ruth Hölfich, Carlosas Monleónas, Claire Pentecost, Georgia Sagri, Willy Smartas ir kino kūrėjas Eduardo Makoszay.

Post Brothers (P. B.): Galbūt pradėkime nuo ateities – nuo būsimosios knygos. Apie ką ji ir koks jos išleidimo tikslas?

Jennifer Teets (J.T): Šią knygą rengiame jau daugiau nei metus, mums tai ypatingas projektas. Per šį laiką susidūrėme su įvairiausiais netikėtumais ir posūkiais, bet dabar knygos turinys pagaliau nusistovėjo. Joje bus keturios esė ir du poezijos kūriniai, kuriuos visus sieja vienas klausimas: kaip šiandien suvokiame materialiąją politiką? Tai lyg antologija, kuruotas leidinys ar registras, kuriame bus vien moterų darbai. Džiaugiuosi, kad pavyko tai pasiekti, nes be kitų dalykų „Matter in Flux“ stengiasi kelti lyčių klausimą mokslo kontekste – taigi išties darome, apie ką kalbame. Pradžioje drauge su Margarida Mendes, irgi kuratore, parengėme preliminarią knygos idėją; mąstėme apie ją įvairių diskusijų apie skysčius ir naujų požiūrių į juos humanitariniuose moksluose, tyrinėjančiuose aplinkos klausimus, kontekste. Kai drauge su Elise Hunchuck ėmėmės šios knygos, siekėme atsižvelgti į turinio ir formos ekspozicijų niuansus ir tarp jų egzistuojančią trintį, įvairius literatūrinius ir mokslinius pasakojimus apie medžiagų perdavimą bei srautą. Be to, atrodė, kad iniciatyvų veiklą taikliau pristatys rašytojų darbai, o ne, tarkime, skaitytų pranešimų ir kitų intervencijų nuorašai.

P.B.: Dalis knygos autorių dalyvavo projekte „Pasaulis, kuriame esame“, kitos svečiavosi arba buvo aptariamos „Matter in Flux“ susitikimuose. Didžiumai būdinga tai, kad jos nėra linkusios laikytis griežtų disciplinų skirčių, nors dirba itin skirtingose srityse. Kaip manote, kas bus knygos skaitytojai? Ši knyga – naujas žingsnis „Matter in Flux“ veikloje ar kulminacija?

J.T.: Tiesa, dalis autorių buvo tarp tų, kuriems skambinome telefonu serijos „Pasaulis, kuriame esame“ metu. Tarp jų – gyvybės mokslų istorikė Barbara Orland (būtent ji parašė esė „Matter in Flux“, arba „Judri materija“, iš kurios pasikolinome skaitymo grupės pavadinimą) ir feminizmo teoretikė Sophie Lewis. „Matter in Flux“ susitikimuose svečio teisėmis dalyvavo Esther Leslie, rašanti marksistines politinės estetikos esė, o poečių Dionnės Brand ir Lisos Robertson bei istorikės ir gyvybės mokslų sociologės Hannah Landecker tekstus skaitėme joms nedalyvaujant. Mūsų tikslas – kad knyga pasiektų skaitytojus iš meno, humanitarinių ir technologijų mokslų sričių, nenorime apsiriboti vien meno lauku. Kažkuria prasme tai kulminacija, bet ir būsimų naujų formų pradžia.

P.B.: Knygos pavadinimas asocijuojasi su pirmykšte sriuba, planktonu, marinuotais agurkėliais ir osmosu – medžiagų skverbimusi pro ląstelių membraną… Man įdomu, kokį vaidmenį atlieka skysčiai ir jų judėjimas – ir šioje knygoje, ir jūsų tyrime apskritai? Šie projektai, rodos, turi itin savitą tekstūrą. Apie kokius elementus knygoje kalbama? Ką jų stebėjimas gali pasiūlyti materialiajai politikai?

J.T.: Skysčiais ir srautais domėjomės nuo pat pradžių. Tam tikra prasme atraminiame knygos tekste Barbara Orland kalba apie srovės sampratą žinių istorijoje, pradedant graikų filosofija ir Herakleito posakiu, kur upė pasitelkiama kaip nepaliaujamai kintančio pasaulio įvaizdis. Toliau ji kalba apie kraujo ir kitų kūno skysčių, nematomų substancijų judėjimą ir tai, kaip srautais ilgainiui pradėtas laikyti ir paskirų elementų judėjimas – pradžioje kalbant apie korpuskulinę ir molekulinę materiją, o vėliau ir apie elektronų srovę. Jos esė apibendrina mąstymo apie materialius srautus ir jų reguliavimo istoriją. Sophie Lewis rašo apie amniotechniką ir vandenį – tai, kas apsemia, liejasi, gimdo ir skandina – kaip figūrą, iš kurios galima semtis idėjų apie radikalią bendrystę (radical kinship). Dionnė Brand, kaip ir jos poezija, labai atidi vandeniui: kaip jis mus supa iš vidaus ir išorės, veikia kaip kelionių bei įkalinimo, ribų sistema. Esther Leslie prieiga kiek labiau „miglota“ – ji kalba apie rūką, atmosferas ir debesis technomoksluose. Hannah Landecker ir Lisa Robertson nukreipia mus į dar kitokias substancijas: Landecker kalba apie smarvės, pasenusio sviesto, filosofiją, o Robertson kviečia apmąstyti kūną kaip geometrijos saugyklą. Man atrodo, kad visas jas sieja bendra gija, jungianti materialumą (jo trinties paviršius ir destabilizacijas) ir įkūnytos kalbos kokybę – kiekviena autorė pasiūlo savitą materializmo rūšį.

P.B.: Kas paskatino suburti grupę „Matter in Flux“? Gal tai buvo ne vien tavo pačios ir kolektyvo noras susiburti ir pradėti bendrą tyrimą, bet ir šansas pabėgti nuo edukacijos griežtąja prasme?

J.T.: Mus siejo noras būti arčiau bendraminčių, kuriems svarbus poetinis mokslo, technologijų ir materialiosios kultūros lygmuo. Margarida jau buvo organizavusi skaitymo grupes bendruomenių klubuose Lisabonoje, o man visa tai buvo visiškai nauja. Atmintyje iškyla vienas labai ryškus prisiminimas iš 2014-ųjų: filosofas Bruno Latouras, garsiai skaitantis Charleso Péguy tekstą nedidukėje klasėje, kur rinkdavosi SPEAP programos dalyviai (SPEAP – tai Paryžiaus politikos mokslų instituto Meno ir politikos eksperimentų magistro programa); skaitymas balsu, atidus teiginių ir kompozicijos nagrinėjimas, teksto ir kalbos išnarstymas po gabalėlį tuos tekstus tarsi pažadino. Kažką panašaus netrukus pabandžiau padaryti savaitės trukmės renginyje „Elemento farmakokinetika“, vykusiame smaragdinėse Vilniaus Energetikos ir technikos muziejaus erdvėse. Kviečiau diskutuoti klausimais, kaip antai – kur baigiasi viena medžiaga ir prasideda kita? Renginio dalyviai buvo labai nedrąsūs, dabar jau matau, kad galbūt klaida buvo šį renginį daryti tokį trumpą. Tačiau jis sužadino stiprų kažko daugiau alkį, pajutau intensyvaus skaitymo drauge potencialą. Meno erdvę visuomet vertinau dėl jos nepaklusnumo, savotiškos netvarkos (nors tai ne visada į gera). Man norėjosi daugiau kritinės diskusijos, ir tą poreikį reikėjo kažkur, su kažkuo realizuoti. Akademija, kokią pažinojau, buvo labai nelanksti ir supančiota taisyklių, tad geriausia buvo kurti kažką nekonvencionalaus. Be to, vienas didžiųjų mūsų šimtmečio iššūkių, greta klimato krizės, yra švietimo reforma. Aukštojo mokslo sistema labai uždara, todėl negali vykti intelektualinė emancipacija ir laisvai plėstis aktyvių piliečių įvairovė, o be viso to sunku įsivaizduoti stiprius pokyčius visuomenėje, kurių šiuo metu labai reikia. Tad nesinorėjo atidėlioti. Menininkė H. A. Halpert, dalyvaujanti „Matter in Flux“ veikloje, šią grupę labai taikliai pavadino „kolektyvinio mokymosi eksperimentu“ – pasak jos, tai „maloniai besirutuliojančios diskusijos aplinkoje, kurioje sąmoningai atmetamas imperatyvas optimizuoti mąstymą, kaip prakeiksmas persekiojantis daugumą labiau institucinių situacijų“.

Elemento farmakokinetika (ekskursija), paroda Prototipai, ŠMC, Vilnius, 2014. Nuotrauka iš ŠMC archyvo

P.B.: Mąstau apie mokymosi ir skaitymo grupių reikšmę istorijoje ir politikoje. Pavyzdžiui, apie radikalių aktyvistų ar menininkų susibūrimus aiškinantis aktualius politinius klausimus (teach-ins), knygų klubų ir skaitymo grupių vaidmenį feminizmo raidoje. Kokiais istoriniais kolektyvinio mokymosi ir literatūros analizės pavyzdžiais remiatės jūs, arba – kas įkvėpė jus rinktis tokį formatą?

J.T.: Į galvą šauna Belgijoje, Laisvajame Briuselio universitete (Université libre de Bruxelles), įsikūrusi filosofijos grupė „GECo“ (Groupe d’Etudes Constructivistes). Prieš keletą metų akies krašteliu iš Paryžiaus sekiau jų veiklą. „GECo“ žinias vertina pagal tai, ką jos atneša, ką leidžia ir ko neleidžia. Jie sutelkia dėmesį į pragmatizmą ir spekuliatyvią prieigą, dvejopą pastarųjų giminystės ryšį. Įvairios menininkų ir filosofų iniciatyvos, tokios kaip „16 Beaver Group“, „Triple Canopy“, „Glass Bead Collective“ ir „The New Centre for Research & Practice“, irgi kilo XXI a. pradžioje ir tapo įkvepiančiais pavyzdžiais. Jų yra kur kas daugiau, bet šią akimirką tiesiog neateina į galvą.

P.B.: Kaip vyksta jūsų susitikimai? Kaip renkatės tekstus ir ar ilgainiui tarp jų išryškėja kokios nors sąsajos? Koks yra susitikimų kviestinių dalyvių vaidmuo, ar jie turi įtakos grupėje vystomo pokalbio eigai?

J.T.: Mūsų skaitomų tekstų atranką diktuoja metabolizmo tema – medžiagų apykaita gyvuose organizmuose ir ne tik juose. Visi skaitome tą patį bendrai pasirinktą tekstą ar tekstus ir paskutinį kiekvieno mėnesio antradienį susitinkame jų aptarti; antras programos dėmuo – svečiai, kurių kartais pasikviečiame. Tai labai organiškas procesas ta prasme, kad per vieną sesiją aptartos temos gali pakreipti kitą sesiją tam tikra kryptimi. Man patinka vis pildyti galimų svečių pavardžių sąrašą ir, susiklosčius palankiai situacijai, juos pakviesti. Stengiamės aptarti ir naujausius darbus, pasigilinti į svarbius istorinius tekstus – juos skaitome derindami su poezija ar grožine literatūra. Kartais tekstus pasiūlo ir sesijas veda kiti grupės nariai. Pastaruoju metu, po trejų grupės gyvavimo metų, drauge sprendimus priimame ir kitus dalykus darome vis dažniau. Pavyzdžiui, pernai H. A. Halpert siūlymu skaitėme jos verstą (iš ispanų į anglų) Césario Airos „Hepatito dienoraštį“ („Hepatitis Diary“), o greta jo – filosofės Catherine Malabou tekstą iš knygos „Akcidentiškumo ontologija“ („Ontology of the Accident“). Catherine Bora, kita grupės narė, pasiūlė skaityti Peterį Pálą Pelbartą ir Dodie Bellany esė „Kai paliegėliai valdo pasaulį“ („When the Sick Rule The World“). Dabar grupę jau palikęs teoretikas Lukášas Likavčanas vedė sesiją apie savo pirmąją knygą „Įvadas į komparatyvistinę planetologiją“ („Introduction to Comparative Planetology“, Strelka Press, 2019) ir ištrauką iš mokslinės fantastikos autoriaus ir meno kritiko Marko von Schlegellio knygos „Sundogz“; abiejuose tekstuose svarbi vertimų tarp geochemijos, geologijos ir geopolitikos tema. Kurį laiką bandėme prisikviesti rašytoją Annę Boyer, tačiau ji daug keliavo pristatinėdama savo knygą „Grįžimas iš mirties“ („The Undying“), todėl skaitėme ankstesnės jos knygos „Drabužiai prieš moteris“ („Garments Against Women“) ištraukas ir belgų filosofės Vincianos Despret esė apie kenčiančius kūnus pasauliuose, kuriuos žmonės dalinasi su gyvūnais. Kalbant apie pastaruosius vienerius metus, rašytoja Elvia Wilk skaitė iš debiutinio savo romano „Ovalas“ („Oval“) ir vedė labai įdomią diskusiją apie queer ekologiją, taršą ir toksiškumą, o Michaelis Marderis ne taip seniai kalbėjosi su mumis apie buvimą išmestam (išsireiškimo „ji mane paliko“ arba „išmestas daiktas“ prasme) ir biomasę – itin nihilistinę pasaką apie žmoniją ir duomenų perkrovą siaučiant COVID-19. Prieš mėnesį žmonijos geografas Kai Bosworthas pristatė naują „Out of the Woods Collective“ knygą „Viltis prieš viltį: tekstai epie ekologinę krizę“ („Hope Against Hope: Writings on Ecological Crisis“), diskutuotamas su grupės iškelta katastrofų komunizmo sąvoka ir paliesdamas klimato krizę ir ekologiją COVID-19 kontekste.

P.B.: Neatsiejama „Matter in Flux“ dalis – literatūros, poezijos ir prozos kūrinių svarbiomis grupėje aptariamomis temomis skaitymas. Kodėl šiuose tyrimuose grožinei literatūrai skiriamas toks reikšmingas vaidmuo? Ką galima rasti literatūros kūriniuose, ko nėra moksliniuose darbuose ir kritinėje teorijoje? Jūs vartojate žodį „fabuliacijos“ – literatūrinę sąvoką, dažnai priskiriamą magiškajam realizmui ir kitiems naratyvams, kuriuose formaliais triukais sujungiamos skirtingos disciplinos ir realybė bei fikcija. Mokslinėje fantastikoje ir kituose tokio pobūdžio naratyvuose panašiai vaizduojami fiziniai, emociniai ir socialiniai pasaulio mutacijų padariniai. Kokią įtaką tokie naratyvai daro jūsų grupės tyrimams? Ką poezija, eksperimentavimas ja ir formos išryškinimas gali pasiūlyti šiai diskusijai?

J.T.: Čia viskas taip persipynę, leiskite pagalvoti, pabandysiu apibendrinti. Pradinė idėja kilo susidomėjus ekokritika – rašytojų, tyrėjų ir poetų darbų analize aplinkos ir gamtos temų bei jų etinių implikacijų kontekste. Ieškome ne antropocentrinių literatūrinių prieigų; tai kalbos ir gamtos santykio galimybių raiška. Žodį „fabuliacija“ čia vartoju naratyvo – pasakojimo – prasme, kaip ją nuostabiai apibrėžė Donna Haraway: „Svarbu, kokius dalykus pasitelkiame kitiems dalykams apmąstyti; svarbu, kokias istorijas pasakojame kitoms istorijos pasakoti; svarbu, kokie mazgai mazgo mazgus, kokios mintys mąsto mintis, kokie ryšiai riša ryšius. Svarbu, kokios istorijos sukuria pasaulius ir kokie pasauliai sukuria istorijas.“ Po truputį pradėjome skaityti grožinę literatūrą, poeziją ir prozą, šiuolaikinėje patirtyje nagrinėjančias kūną – žmogaus ir ne tik, supinant jėgos (agency), abipusiškumo ir įkūnijimo idėjas. Kaip pajusti, patirti ir išreikšti šiuolaikinį gyvenimą, socialinius perversmus ir kataklizminius istorinius įvykius aplink mus? Paimkime, pavyzdžiui, Dionnės Brand tekstą „Osuarijus IV“ iš knygos „Osuarijai“ („Ossuaries“), kurį skaitėme tuo pačiu metu kaip Christinos Sharpe knygos „Pabudimas: apie juodumą ir būtį“ („The Wake: On Blackness and Being“) skyrių „Oras“ („The Weather“). Osuarijus – tai vieta, kur laikomi kaulai. Ilgą, naratyvinį Brand eilėraštį sudaro penkiolika skyrių, visi jie sunumeruoti kaip „osuarijai“ (vietoj skyrių). Pagrindinė veikėja Yasmine pasakoja apie savo gyvenimą. Kas nauja, ji mato kaip tai, kas netrukus taps praeitimi, ir klausia, kas iš mūsų kultūros – ir iš jos gyvenimo – išliks. Tokiuose žodžiuose kaip „metalo glifai“ skamba traumų ir chemikalų aidas. Yasmine savo gyvenimą prisimena kaip „vienišą tobulintiną keistenybę“, o mūsų skaitytoje dalyje ji siekia perprasti naujos gyvybės, besiveržiančios į naikinamus vandenynus ir orą, atkaklumą. Šį eilėraštį mes gretinome su Sharpe wake work – pabudusio darbo – sąvoka, kurioje susitinka meninė produkcija, pasipriešinimas, sąmonė ir galimybė gyventi diasporoje.

P.B.: Pasikalbėkime apie tai, koks vaidmuo serijoje „Pasaulis, kuriame esame“ teko klausimams. Man pasirodė, kad tai gana naujas požiūris – ekspertai čia ne šiaip kalba apie savo darbą, išdėsto nuomones ar „atsakymus“ į kokias nors problemas, bet pradeda nuo klausimo, tiksliau – dalijasi klausimu, į kurį siekia atsakyti, o tai neišvengiamai atveria duris ir kitiems klausimams. Ar pasitaikė netikėtų ar itin drąsių klausimų? Juk įvairios visuomenės nuolat ieško atsakymų, bet dažnai negeba užduoti tinkamų klausimų (pavyzdžiui, knygoje „Keliautojo kosmostopu vadovas po galaktiką“ gyvenimo prasmė įvardyta kaip „42“, nes superkompiuteriui užduotas klausimas buvo netinkamai suformuluotas).

Pasaulis, kuriame esame, XII Baltijos trienalė, ŠMC, Vilnius, 2015. Nuotrauka: Andrej Vasilenko

J.T.: Mane visuomet intrigavo, kaip klausimas gali paskatinti leistis į tolesnius tyrimus ir atverti neištirtas intelektualines teritorijas – tai būdas pasinaudoti spekuliatyvios prieigos galimybėmis, sukelti abejonių ar kažkam paprieštarauti. Savo žinių pristatymas klausimų serijos forma kuria stiprų ryšį su auditorija. Mano drauge su kuratore Margarida Mendes sumanytas ir pradėtas „Pasaulis, kuriame esame“ ėmėsi efemeriškos užduoties – įmesti auditoriją į klausimais nužymėtą riboto laiko diskursą, kai kalbantysis nemato auditorijos, o ši nemato jo; šioje optinėje tuštumoje proto resursai nukreipiami į klausimo nagrinėjimą, mokymąsi iš spekuliatyvių pasažų, kartu išlaikant distanciją ir neleidžiant, kad kas kitas primestų, ką reikia galvoti. Skamba komplikuotai, tačiau tai tebuvo realiu laiku vykstantis analitinis pratimas. „Pasaulis, kuriame esame“ visada siekė būti mąstymo eksperimentų erdve, visada siekė tam tikros transgresijos. Jameso Lee Byarso elgesys scenoje žavi kūrybingumu, reiklumu ir meistryste – svečiui ištarus kažką kito nei klausimas, kurio buvo prašyta, jis galėdavo tiesiog mesti ragelį! Mūsų scena kiek kitokia: jei gerai pamenu, australas rašytojas Clive’as Hamiltonas „Gedulo ir klimato kaitos“ sesijoje pasidalijo gana niūriais apmąstymais, o menininkas Peteris Fendas „Vandens politikos“ sesijoje papylė daugybę pašėlusiai netikėtų ir drąsių klausimų. Antropologas Stefanas Helmeichas teištarė vieną vienintelį klausimą, bet, manau, jį suglumino renginio formatas (juokiasi) – lyg iš tuštumos kitapus būtų turėjęs pasigirsti atsakymas.

P.B.: Atsižvelgiant į tai, kaip plačiai paplitęs mobilusis ryšys ir virtualios komunikacijos platformos, fiksuoto ryšio naudojimas projekte „Pasaulis, kuriame esame“ gali pasirodyti anachronistiškas. Kas dar, nežiūrint tos aplinkybės, kad telefono liniją naudojo ir Byarsas, paskatino tokį sprendimą? Galvoje iškyla ryšio kompanijos „AT&T“ reklaminis šūkis: „Ištiesk ranką ir paliesk ką nors“ („Reach out and touch someone“). Kaip toks formatas apeina meno ir akademiniams kontekstams būdingą įprotį keliauti per visą pasaulį į simpoziumus ir matyti pranešėją fiziškai toje pačioje erdvėje? Galbūt girdint, kaip žmonės kalba ten, kur dirba ir gyvena, gaunama ir kitokio tipo informacijos?

Pasaulis, kuriame esame, XII Baltijos trienalė, ŠMC, Vilnius, 2015. Nuotrauka: Andrej Vasilenko

J.T.: Rinkomės atmosferą ir intymumą. Vaikystėje telefonas man visuomet siejosi su šiluma, įsitraukimu į pokalbį, buvimo konkrečioje vietoje pojūčiu ir bendravimu dviese. Tad siekėme sukurti tam tikrą pojūtį. Norėjome, kad scenoje būtų matomas konkretus rekvizitas. Kad girdėtųsi numerio rinkimo garsas, iš kurio neretai galima atspėti ir pašnekovo numerį. Fiksuotą telefono liniją rinkomės dėl patikimo ryšio ir garso kokybės. Pokalbis mobiliuoju ryšiu kitoks, mažiau asmeniškas, jam trūksta lytėjimo pojūčio. Nenorėjome rinktis panelinės diskusijos ar apskrito stalo formato, nes mūsų renginys buvo vietoje kuriamas estetinis eksperimentas. Be to, ar reikia skraidinti pranešėjus, kad jie kalbėtų apie klimato kaitą ir kitus istoriškai su šia tema persipynusius klausimus? Tai būtų prieštaravę serijos prigimčiai ir tikslams. Kur kas įdomiau išgirsti fantastiškiausius ir labiausiai provokuojančius mąstytojus, menininkus ir aktyvistus kalbant savo garsinėje ir fizinėje aplinkoje, unikaliomis oro sąlygomis. Lyg būtume pagavę juos pačiame veiksmo centre – pokalbiams įtaką darė oras, sienos, religinės šventės ir bendruomenių susitikimai.

Pasaulis, kuriame esame, XII Baltijos trienalė, Dailės teatras, Ryga, 2015. Nuotrauka: Ansis Starks

P.B.: Nors renginys organizuotas daugiausia meno kontekste, klausimais dalytis kvietėte ne tik menininkus ir humanitarus, bet ir aktyvistus, įvairių sričių mokslininkus, ekologus, geografus, filosofus. Ar manote, kad meniniai tyrimai turėtų peržengti savo įpročių ir disciplinos ribas? Prisimenu bendro mūsų bičiulio Dariaus Mikšio piešinį su koncentriniuose apskritimuose sužymėtomis taškų grupelėmis. Piešinio anotacijoje jis rašė, kad „būti menininku reiškia judėti tarp orbitų ir tuo pačiu metu būti keliose vietose“. Man tokia superpozicija, buvimas kelių disciplinų erdvėse vienu metu, primena polimatinius jūsų darbo metodus.

J.T.: Palaikome naująsias kritinės epistemologijos formas, kurios pastaruoju metu itin apgalvotai pasitelkiamos humanitarinių mokslų srityje apmąstant aplinkosaugos klausimus. Siekiame sukurti erdvę, kurioje tokį žingsnį galėtų žengti skirtingos disciplinos. Menas yra tam tinkama vieta – šiuolaikinė filosofija, mokslo istorija, ekologinė kritika ir literatūra meno erdvėje gali susitikti be jokios žalos pastarojo potencialui. Kaip teoriniai įrodymai, akademinis meistriškumas ir tyrimas gali būti naudingi menui ir parodoms, neaukojant ribas peržengiančių originalumo formų?

P.B.: Pasikalbėkime apie „Matter in Flux“ kolektyvinio rašymo projektą – plakatų seriją, neseniai pristatytą Vilniuje, grupinėje parodoje „Galva su daug minčių“ Šiuolaikinio meno centre. Ar grupės nariai jau buvo rašę drauge? Koks buvo projekto atspirties taškas ar ašis? Ar reikėjo ieškoti naujų būdų dirbti drauge?

Plakatai su anotacijomis 1 & 2, Matter in Flux tyrimų ir skaitymo grupė, paroda Galva su daug minčių, ŠMC, 2020. Nuotrauka: Andrej Vasilenko

J.T.: Niekada iki tol nebuvome rašę – nei grupėje, nei viešai, tačiau mintis, kad tai gali būti įdomu, mus lydėjo jau kurį laiką. Tai pirmasis viešai publikuotas tekstas, išryškinantis individualius mūsų balsus ir mintis apie bendras temas ir tropus. Kai ŠMC kreipėsi į mus su kvietimu pasiūlyti projektą parodai „Galva su daug minčių“, sukūriau struktūrą, turėjusią padėti mums aprėpti skirtingas temas ir potencialias naratyvines sąsajas ar pasakojimo vyksmą. Projektą sudarė du savaitgalius iš eilės vykę internetiniai seminarai ir kiekvieno grupės nario pristatymai be jokio nustatyto protokolo. Daugiausia tai buvo individualiai rašyti tekstai (pasitelkiant ir vizualias priemones), kuriuose buvo kalbama apie laukinių subjektų/gyvūnų pasaulius, patologinius ir biologinius procesus bei naratyvinius spėjimus persipynusiuose materijos tinkluose: šikšnosparnių guano (išmatų) rinkimą, x formos chiazmą, būsenas, kai stokojama energijos (fizikiniai pavyzdžiai), virškinimo kibernetiką, keliaujančiojo kuoduočio vikšrus, koralų mėgėjų draugiją, ateities spėjimą naudojantis gyvūnų kūnais ir jų elgsena, įžeidžią leksiką, neaiškią tarseną, murmantį repą (mumble rap), takumą ir takias purvu virstančių kietų objektų ribas. Mėgindamas įsivaizduoti, kaip galėtų atrodyti toks kolektyvinis pratimas, grupėje dalyvaujantis menininkas Jasonas Hendrikas Hansma pasidalijo patirtimi ankstesniame projekte, pakvietus du rašytojus parašyti anotacijas jo personalinei parodai. Rezultatas buvo vizualiai patrauklus, gerai skaitomas ir gerąja prasme sudėtingas – idėjoms buvo leista išsiskleisti ir persidengti, išaugo skirtingi teksto sluoksniai. Ar galima tekstus kurti taip, kaip rašoma muzika? Taip kilo mintis sukurti seriją plakatų su anotacijomis ir subanotacijomis, kartais panaudojant ir vizualias užuominas, ne tik tekstus. Tai gana gerai atspindi mūsų „grupės metodą“ – generatyvų požiūrį, kai kartu su kitais garsiai mąstome ir jungiame visiškai skirtingus žanrus. Manau, kad grupės darbui, jos narių kontribucijoms, lėtai minties eigai būdingas tam tikras tvirtumas, gebėjimas atsitiesti; tai modelis, nesiekiantis ontologinio užtikrintumo. Tai susivieniję mūsų mintys.

Plakatai su anotacijomis 1 & 2, Matter in Flux tyrimų ir skaitymo grupė, paroda Galva su daug minčių, ŠMC, 2020. Nuotrauka: Andrej Vasilenko

P.B.: Rezultatas išties dinamiškas ir įvairialypis. Kiekvieną plakatą sudaro kone amebinis pagrindinis tekstas, kurį supa įvairių grupės narių anotacijos, kuriančios sąsajas ir tarsi besikalbančios, papildančios viena kitą. Man labai patinka, kad pirmasis tekstas prasideda nuo vikšrų ir jų metamorfozių, o vėliau pateikiama įžvalgų apie rašymą eilėmis, biomimetiką, instinktus ir pranašavimą. Kitame plakate centrinis tekstas tęsia ankstesniojo mintis apie kandis, protėvius ir virškinimą, o tada prasiplečia idėjomis apie formą, paveldimas mutacijas ir hibridines kolonijas, paskirstančias savo medžiagų apykaitą. Išties įspūdinga, kad tekste girdėti individualūs balsai, tačiau visus narius sieja tam tikras siekio ištirti, užklausos metodas. Kuo šios diskusijos skyrėsi nuo įprastų jūsų susitikimų? Ar projektas bus tęsiamas?

J.T.: Džiaugiuosi dizainerio Vytauto Volbeko sukurtu vaizdiniu kodu: kodavimas spalvomis ir tam tikros lygiavimo strategijos šiuose plakatuose sieja pagrindinio teksto žodžius su jų anotacijomis ir leidžia tekstui tekėti labai organiškai. Menininkė ir grupės narė Ruth Höflich taikliai apibendrino bendradarbiavimo procesą: „Rašymas lėtesnis ir reikalauja kitokio įsitraukimo. Man patinka, kaip tai veikia mūsų susitikimus. Atsiranda daugiau intymumo, geriau susipažįstame su kiekvieno mūsų mąstysena. Būti autoriumi – taip pat vertingas iššūkis: kaip padaryti, kad bendras darbas būtų įdomus ir kitiems, šiame procese nedalyvaujantiems?“ Formuojasi tapatybė, labai skirtinga nuo įprastų tyrimo grupių. Norėtųsi, kad įsijungiant vis naujiems nariams ir kitiems balsams toji tapatybė taptų dar kompleksiškesnė.

P.B.: Nieko nenustebinsiu pasiduodamas pagundai visus pokalbius anksčiau ar vėliau pakreipti COVID-19 link, bet man atrodo svarbu, kad abiejuose projektuose svarstytos temos tarsi išpranašavo šių dienų padėtį. Tiek „Pasaulis, kuriame esame“, tiek „Matter in Flux“ ypač atidžiai stebėjo šių dienų pasaulio būklę ir galėjo beveik numatyti ar tikėtis šių globalių bei lokalių pasekmių. Abiejuose forumuose tyrinėjote bendros sandaros medžiagų ir materijos kūnų rinkinius, nagrinėdami tokias temas kaip persidengiantys medžiagų apykaitos srautai biosferoje ir technosferoje, mikroorganizmų vaidmuo registruojant dinamiką bendrose makrosistemose, taip pat toksiškumo, imunologijos, farmakologijos, užterštumo, ligų, sielvarto ir nevilties klausimai ne tik žmonių ir gyvūnų santykiuose, bet ir platesnėse ekologinėse sistemose, apimančiose subjektus ir dinamiką, kurie tradiciškai nelaikomi gyvais. Pavyzdžiui, kaip toks mažas organizmas kaip virusas tarpininkauja ir sklinda tarp gyvūnų, žmonių bei jų aplinkoje, juda per populiacijas ir teritorijas ir seka svyruojančius kapitalo, pasaulinių kelionių bei prekybos srautus. Gal galėtumėte pakomentuoti, ar dabartinė situacija laikytina kai kurių iš šių jūsų tirtų dinamikų simptomu? Ar manote, kad pastarojo meto diskusijos apie pandemiją apima tuos pačius probleminius mokslinių ir populiariųjų tyrimų įpročius, kuriems jūsų projektai siekia rasti alternatyvų? O gal manote, kad ši sąlyga paskatins kitus pagalvoti apie politinę ir materialinę mūsų aplinkos mutaciją skirtinguose gyvenimo tarpsniuose bei hierarchijose? Kaip neseniai pasakė Arundhati Roy, „pandemijos visais laikais priversdavo žmones atsiriboti nuo praeities ir įsivaizduoti savo pasaulį iš naujo. Pastaroji niekuo nesiskiria. Tai vartai tarp dviejų pasaulių.“ Tai pasirengimas jau vykstančiai klimato katastrofai ar galimybė pabusti?

J.T.: Jau prasidėjus karantinui Europoje drauge su buvusiu „Matter in Flux“ dalyviu menininku ir agroekologu Fernando García Dory vedžiau intensyvaus skaitymo sesiją, kurioje nagrinėjome evoliucijos biologo Robo Wallace’o kūrinį „Didelės fermos lemia didelį gripą“ („Big Farms Make Big Flu“). Wallace’o išreikštas susirūpinimas skatina persvarstyti esminius klausimus, kaip kapitalistinė gamyba su nežmogiškuoju pasauliu susijusi fundamentalesniu lygmeniu – trumpai tariant, kaip „natūralusis pasaulis“, įskaitant jo mikrobiologinius substratus, negali būti suprastas atsietai nuo visuomenės pasitelkiamo gamybos organizavimo (nes šiedu konceptai iš tikrųjų nėra atskiri). Mums prieš akis – unikalus istorinis iššūkis: kaip sutvėrimai, susiduriantys su atsikartojančiomis aplinkos nelaimėmis, turime atsigręžti į aplinkos, kurioje koegzistuoja skirtingos rūšys, idėją. Kokias sąvokas galime pasitelkti galvodami apie dirbtinį ir žmogaus metabolizmą? Visiems gerai žinoma, kad dabartinis koronavirusas turi sniego gniūžtės efektą ir pamažu atakuoja kiekvieną šiuolaikinio gyvenimo sritį. Tikėtina, kad atkeliaujantys nauji ligos sukėlėjai turės tokį patį, jei ne rimtesnį, poveikį – tad kaip mūsų vyriausybinės struktūros prisitaiko prie šių įvykių ir konstruktyviai jiems ruošiasi? Planetos sveikata yra susijusi su valdymu ir tvarkodara, keliančiais grėsmę gyvybės sistemų tvarumui: stichinės nelaimės glaudžiai susijusios su pasaulio ekonomika, atspindinčia „naują politinių ir ekonominių marų erą“, kaip apibūdino Wallace’as. Negandų buvimą patvirtina visame pasaulyje veikiantys tyrimų komitetai. Šioje krizėje verta atsižvelgti į daugybę iššūkių: vaizduotės, tyrimų ir informacijos bei valdymo iššūkius. „Matter in Flux“ tęs savo darbą šia kryptimi, ir turiu įtarimą, kad mūsų bibliografiją ateityje formuos būtent šie nepaprasti poslinkiai bendrose visos planetos aktualijose.

Iliustracija viršuje: Knygos Electric Brine viršelis, kuri bus išleista 2021 m. žiemą. 160 puslapių. Leidėjas Archive Books, Berlynas. Sudarytoja Jennifer Teets. Bendraredaktorė Elise Hunchuck. Idėja: Jennifer Teets ir Margarida Mendes, The World in Which We Occur/Matter in Flux. Dizainas: Sophie Keij/Atelier Brenda, Briuselis

Vertė Alexandra Bondarev ir Virginija Januškevičiūtė, kalbos redaktorė – Dangė Vitkienė