Neatpažintas skraidantis objektas: Antano Gerliko skulptūrinė instaliacija „Sodas 2123“ komplekse

„Sodas 2123“ kultūros komplekse nusileido NSO. Nepaisant nežemiškos kilmės požymių, iš tiesų tamsų diską sukūrė menininkas Antanas Gerlikas, „nutupdęs“ porą šių erdvėlaivių Vilniuje ir gimtojoje Plungėje. Nematyti jokio liuko, pro kurį galėtų išlipti ateiviai. Nėra ir langų, antenų, butaforinių paviršiaus detalių – iš mokslinės fantastikos filmų pažįstamų technologinį sudėtingumą imituojančių pasikartojančių geometrinių formų. Paslaptingo neatpažinto objekto paviršius lygus, primenantis bazaltą, tarsi liudytų gilioje senovėje įvykusį kontaktą su ateiviais ar būtų nežemiškų būtybių nukaltas iš žvaigždės uolienos. Jo buvimas žymi svetimo atvykimą, tačiau kartu yra neabejotinai atpažįstamas, primenantis ateities vaizdą ar bent jau kadaise turėtą galimos ateities įsivaizdavimą. Objektas yra maksimaliai išgryninta NSO reprezentacija, tobulas skraidančios lėkštės pavyzdys, nežemiškų artefaktų apoteozė.

Keista, kad būtent taip įsivaizduojame ateivių erdvėlaivius. Nors žmonės nuo neatmenamų laikų danguje stebėjo disko formos skraidančius objektus, sąvoka „skraidanti lėkštė“ išpopuliarėjo 1947 m., po plačiai aprašyto atvejo, kai pilotas teigė matęs objektus, skridusius „tarsi vandens paviršiumi nusviesta lėkštė“. Korespondentas suprato šį teiginį taip, lyg patys objektai savo forma būtų buvę panašūs į lėkštes, tad visi vėliau stebėti neatpažinti erdvėlaiviai naujienų reportažuose imti vadinti „skraidančiomis lėkštėmis“. Nuo to laiko visame pasaulyje pastebėti tūkstančiai tokių objektų, o jų forma tapo žavėjimosi Šaltojo karo epochos kosminėmis lenktynėmis ikona.

Beveik nėra įrodymų, kad ši forma efektyvi ar apskritai tinkama tarpgalaktinėms kelionėms. Nors bandymų būta daug, žmonėms dar nepavyko sukurti veikiančios skraidančios lėkštės. Bene funkcionaliausias bandymas buvo vabzdį primenantis rusų erdvėlaivis „EKIP“, dėsningai pramintas „Tarielka“ (lėkštė). Faktas, kad tarpgalaktinėms kosminėms kelionėms skirti erdvėlaiviai lyginami su pyrago kepimo formomis arba lėkštėmis, daug pasako apie tai, kaip žmonės įvardija nepažįstamus reiškinius. Atrodo tinkama, kad anomaliam objektui pagaminti Gerlikas ir jo talkininkai panaudojo tūkstantmečius menančią plokščių indų gamybos techniką – formavimą ant sukamo rato (žiedimą). Pasitelkdamas tą patį metodą, naudojamą gaminant lėkštę ar puodo dangtį, Gerlikas atskleidžia kosmoso ir namų giminystę. Tokiu būdu pagaminti betoniniai pusrutuliai sujungti į formą, kuri pernelyg asimetriška, kad būtų paprastu disku, ratlankio gaubtu, sukučiu ar moline šaudymo lėkštute ir pernelyg neįprasta, kad galėtume lengvai ją priskirti žmogaus sukurtiems funkcionaliems daiktams. Menininkas dažnai remiasi sapnais, kad įsivaizduotų įprastas, kasdieniškas taisykles pažeidžiančias formas. Šiuo atveju Gerlikas taip kuria dizainą nežinomybei, vaizduodamas kolektyvinės pasąmonės sumodeliuotą archetipinę morfologiją. Tikslus objekto kontūras pagimdo koncepciją, jog tai yra daiktas ir kartu mintis apie formą, užvaldančią mūsų sąmonę ir suteikiančią viską, ko įpratome tikėtis iš nežemiškos kilmės objektų.

Specifinis skraidančios lėkštės vaizdinys bėgant laikui pakito ir iš mokslinės fantastikos, komiksų, žurnalų ir filmų persikėlė į architektūrą bei pramoninį dizainą, tapdamas privalomu „futuristiškumo“ atributu. Vakarų pasaulyje aptakių formų sidabrinė skraidanti lėkštė simbolizavo klestėjimą ir optimizmą, nematomas greičio ir energijos jėgas, modernaus pasaulio mechanizaciją. Reaguojant į visuomenės susidomėjimą kosminiais skrydžiais, padidėjusį po palydovo „Sputnik“ paleidimo, ir animacinio serialo „Džetsonai“ populiarumą, skraidančių lėkščių elementai buvo įtraukti į Google architektūros komercinius pastatus, „atominio amžiaus“ dekorą Šiaurės Amerikoje ir architektų utopistų kurtus didesnius modernistinius projektus visame pasaulyje. Šiandien skraidančios lėkštės ženklinamo optimizmo dvelksmas juntamas šmaikščiose retrofuturistinėse nuorodose Vidurio Rytų, Kinijos ir kitų kraštų stadionų bei dangoraižių architektūroje. Tačiau Rytų Europos ir Vidurinės Azijos socialistiniame modernizme kosminės eros dizainas atspindėjo ne tik TSRS ambicijas kosminėse lenktynėse, bet ir visuomenėje įsišaknijusį susižavėjimą kosmosu. Pastarasis buvo suvokiamas ne kaip plytintis kažkur viršuje, už Žemės ribų, ar tolimoje ateityje, o kaip neišvengiamai, intymiai persmelkiantis visą supantį pasaulį. Kasdienybė buvo palytėta tam tikros magijos – jausmo, jog prasidėjo išties nauja era, kad ilgai žadėta gyvenimą lengvinančių technologijų ir klestėjimo ateitis pagaliau atėjo, atnešdama gerovę visiems. Sovietmečiu NSO buvo vyraujantis didelio masto architektūros ir miesto viešųjų erdvių motyvas; šią formą buvo galima pamatyti visur – nuo ryšio bokštų, tiltų ir apžvalgos aikštelių iki žaidimo aikštelių, rezidencijų, viešųjų pastatų ir biurų. Šiandien NSO ir kitų kosminės eros artefaktų liekanos Rytų Europos ir Vidurinės Azijos šalių viešosiose erdvėse ir didelio masto architektūroje yra prieštaringai vertinamas palikimas. Šie objektai dažnai suvokiami kaip „svetimos“ tarybinės įtakos bei represinės hegemonijos liudijimai arba kaip nostalgiškos keistenybės, kurių griuvėsiai kelia pasigėrėjimą ar juoką. Jų byranti būklė dažnai sužadina ilgesį prarasto laiko, kurį žymėjo ideologinis užtikrintumas ir praktinis naudingumas, veikdamas kaip memento mori nesustabdomos raidos ir kaitos aplinkybėmis.

Skraidanti lėkštė Vilniaus televizijos bokšto viršuje papildomai žymi 1991 m. Sausio įvykius, tarnaudama tiek kaip veikiantis siųstuvas, tiek kaip nepriklausomybės kovos monumentas. Mažiau žinoma, kad tuo pačiu metu esą buvo nufilmuotas virš Lietuvos parlamento rūmų pakibęs kitas NSO, tarsi televizijos bokštas būtų buvęs artėjančios didesnio masto invazijos žvalgybai naudotas kosminis švyturys. Skeptikai teigs, kad dauguma tokių stebėjimų tėra klaidingai atpažinti įprasti arba nepatikimų liudininkų matomi jiems nepažįstami atmosferiniai reiškiniai. Kiti nežinomus objektus aiškins kaip šnipinėjimo veiksmus arba slaptų karinių bandymų padarinius, gausindami sąmokslo teorijas apie valdžios bendradarbiavimą su ateiviais ar bandymus kažką nuslėpti. Nepriklausomai nuo to, ar jie yra nežemiško intelekto pasiuntiniai, slaptų sąmokslų įrodymas ar masinės hipnozės rezultatas, neatpažinti skraidantys objektai pirmiausia yra kultūrinis artefaktas, rodantis visuomenę kamuojančias platesnes socialines, politines, technologines ar aplinkosaugos problemas. Jie išreiškia psichinę realybę, gimstančią žmogaus sąmonėje, kad tenkintų mūsų ateities poreikius ir galbūt suteiktų jiems kryptį.

Didžiąja dalimi atveju NSO yra izoliuoti laike ir erdvėje: jie esą atsiranda ir išnyksta tada, kai nori, palikdami miglotus, nevienareikšmius ir gluminančius savo egzistavimo įrodymus. Pranešantys apie kontaktą beveik visada mini baltas dėmes atmintyje, keistus pojūčius, sutapimus arba patirtis, kurių negali paaiškinti, tarsi NSO iškreiptų jų sąmonę, jos santykį su erdve ir laiku. Gerliko skraidanti lėkštė panašiai manipuliuoja erdvėlaikio materija – ji iškreipia supantį pasaulį, įtraukdama jį į savo nežemišką logiką. Iš pirmo žvilgsnio neveiksnus erdvėlaivis sukelia kosmoso ir neįmanomybės įsiveržimą į realybę. Jo kuklus mastelis ne tik suponuoja, kad mus aplankė mažiausi iš „žaliųjų žmogeliukų“, bet ir atitinka žmogaus kūną bei mūsų bendrabūvio struktūras. Erdvėlaivis atgaivina prisiminimuose miestų centruose įrengtas panašias „kosminės epochos“ sėdimas vietas ir paviršius, veikdamas kaip socialinės erdvės laikmena. Paranormali platforma yra bendravimo ir ryšio kūrimo priemonė, skatinanti artimus kitokio laipsnio kontaktus. Apstatydamas šią nepaprastą, nežemišką formą baldais ir paversdamas ją kažkuo įprastu, netgi banaliu, Gerlikas savotiškai meistrauja erdvę, kuri tarsi švyturys kviečia lankytojus prisėsti, atsipūsti ir būti kartu, ironiškai sugriauna individualistinį susvetimėjimą, leisdamas žmonėms įeiti ir išeiti bet kuria kryptimi. Ši strategija paverčia atskirų asmenų grupę kosmonautų bendruomene ir sukuria organišką ryšį tarp žmonių bei aplinkos, stimuliuodama kolektyvinę vaizduotę. Mes tikimės, kad ji pasakys: „Nuvesk mane pas savo vadą“, tačiau aplink nėra vadų, tik bendruomenė tapsmo procese. Žymėdamas ateivio, „svetimo“ atvykimą ar sugrįžimą, anomalus artefaktas kartu tiria patį „svetimo“ statusą, kvestionuodamas vidaus ir išorės parametrus, brėžiančius ribas tarp „vietinių“ ir „atėjūnų“ šiandieniniame pasaulyje. Gerliko įžemintas skraidantis aparatas integruoja nežemiškumą į kasdienybę. Kai NSO ir kiti „kosminės epochos“ socialistinio modernizmo pavyzdžiai vis dažniau yra išardomi ar sugriūva, Gerlikas pasiūlo šį keistą agregatą kaip savo indėlį į architektų Onos Lozuraitytės ir Petro Išoros inicijuotą tęstinį pokalbį apie tokių viešųjų artefaktų bei infrastruktūros objektų statusą bei pakartotinį panaudojimą. Nei fetišizuodama praeitį, nei siekdama ją ištrinti ar išstumti, skraidanti lėkštė ragina mus ne tik prisiminti vakarykštę ateitį, bet ir pasvarstyti, kaip galimos ateitys vaidenasi mūsų dabartyje ir gali įkvėpti mus veiksmui. Gerliko futurologinis erdvėlaivis naujai permąsto kosminės epochos idealus bei svajones apie raketlaivius dabartyje, suteikia galimybę nujausti, kaip atrodys ateitis.

Iš anglų kalbos vertė Jurij Dobriakov.

 Šis Antano Gerliko kūrinys yra LTMKS su kultūros kompleksu SODAS 2123 inicijuojamo ir Onos Lozuraitytės, Petro Išoros kuriamo bei kartu su Danute Gambickaite kuruojamo viešųjų erdvių projekto dalis. Projekto pristatymas planuojamas 2021 m. birželio 3 d. kultūros komplekse SODAS 2123.

Nuotraukos: Gintautas Trimakas