Sigizmundo Krzhizhanovsky’io 1939 m. apysaka „Geltonoji anglis“ pasakoja apie naujo energijos šaltinio, gausesnio ir pigesnio už bet kurį kitą, atradimą. Tai žmonių pagieža, nerimas, neapykanta, agresija ir kančia, nematerialios nemalonių sąveikų nuosėdos, koncentruotos į beribę galią. Norėdama panaudoti šią energiją, visuomenė pertvarko privačią ir viešąją erdvę bei socialines sąveikas taip, kad jos keltų blogus jausmus, ir taip gausina „absorbuotojus“, kurie transliuoja šiuos priešiškumo ir pykčio srautus vietiniu ir pasauliniu mastu. Permąstydamas kūnišką ir ekologinę ekonomiką, Krzhizhanovsky’is randa ryšį tarp socialinių, psichologinių ir ekologinių dalykų, kai nuotaikos ir santykiai tarp subjektų traktuojami kaip objektai, turintys energetinę reikšmę.[1]
Atsižvelgiant į realybę, kai nūdienos pasaulis daugelyje skirtingų ir persipynusių lygmenų yra nuolatinės krizės būsenos, ši pranašiška satyra siūlo unikalų sprendimą mūsų politinėms ir ekologinėms katastrofoms, panaudojant begalinius tvarius ir atsinaujinančius sociopsichinės traumos išteklius. Nestabilumas persmelkia visus gyvenimo lygmenis. Kaip kadaise modernybė siekė įtvirtinti saugumo jausmą, taip, pasak sociologo Zygmunto Baumano, dabartinė nuolatinės suirutės ir transformacijos būsena tapo neatsiejama mūsų pasaulio dalimi, kai „netikrumas (yra tapęs) vieninteliu tikrumu“[2]. Mūsų gyvenamąjį laikmetį galima apibūdinti kaip augančio neapibrėžtumo laiką, kuriantį subjektus, apibrėžiamus jų pažeidžiamumo, ir keliantį grėsmę sudėtingoms ekologinėms sistemoms. Šis pažeidžiamumas yra nevienodai pasiskirstęs tarp ir aplink skirtingus subjektus ir nulemtas persidengiančių galios. Dėl precedento neturinčios COVID-19 situacijos, aplinkosauginės katastrofos, masinės migracijos, karo, politinės nesantaikos, ekonominio nestabilumo, kolektyvinių sukilimų ir spontaniškų naikinimo aktų tampa akivaizdu, kad nuolatinė suirutė ir kančia tik didės. Nepaprastos aplinkybės tapo norma, ir tiek valstybė, tiek kapitalas šiuos įvykius reguliariai eksploatuoja, siekdami įtvirtinti pasibjaurėtiną politiką bei restruktūrizavimą. Naomi Klein tai vadina neoliberalizmo „šoko doktrina“[3]. Šiandien nebėra tokio dalyko kaip „natūrali“ katastrofa, kiekviena krizė neišvengiamai susijusi su materialiais ir simboliniais pasaulinio kapitalizmo srautais. Nepaprastos aplinkybės, tokios kaip pandemija ar ekstremalūs orai, pastiprina normalizuotas visuomenės katastrofas, pagilindamos ir pablogindamos kasdienius streso, įtampos, konfliktų, represijos, nepasitenkinimo, neapykantos, sunkumų ir nepritekliaus šaltinius. Mūsų pasaulis nuo seno minta kitų traumomis, pasitelkdamas įvairaus masto žiaurumą kitų rūšių atžvilgiu, koncentruodamas turtus ir eksploatuodamas žmogiškuosius ir ne žmogiškuosius išteklius. Pamatinė šiuolaikinio globalizuoto kapitalizmo grėsmė planetos gyvybei ir gyvenimui generuoja nervinę energiją, pražūties ir frustracijos jausmą pasauliniu mastu. Ar nuolatinis šoko, katastrofos ir kančios bombardavimas mūsų pasaulyje galėtų būti panaudotas kaip galios ir kolektyvinės stiprybės šaltinis?
Iza Tarasewicz, Geltonoji anglis (Yellow Coal) (2015). Įvietinta instaliacija, kurioje pasitelkiamas geltonas sausos ochros metalo oksido pigmentas. Parodos vaizdas: Iza Tarasewicz: Disturbances and Multiplicities, PGS Sopot erdvė. Nuotrauka: Tomasz Maryks. Menininkės ir Państwowa Galeria Sztuki (PGS), Sopot (PL) nuosavybė
Geltonoji anglis – tai materialios nuosėdos asimetriškų mainų, išnaudojimo ir karčių išgyvenimų momentų, vykstančių visais įmanomais mastais vietose, kur nevienodai paskirstoma energija ir materija, kur daroma žala subjektams, kur sistemos įaudrinamos, o skausmas metabolizuojamas į pagiežą ir pyktį. Krzhizhanovsky’io apysakoje žmonės (pasaulinė bendruomenė) nusprendė pasinaudoti savo susvetimėjimu ir beteisiškumu. Tam reikėjo naujoviško mąstymo apie galios mainus sudėtingose ekologijose. Tai taip pat reiškė neigiamų sąveikų projektavimą ir provokavimą bei manipuliavimą žmonių ir daiktų srautais mechaninėje sistemoje, kad būtų sugeneruota kuo daugiau neigiamos energijos. Apysakoje susiaurintos durų angos, minios suvarytos į ankštas erdves, o baldai perprojektuoti taip, kad keltų kuo daugiau nepatogumų. Neapykantos, susierzinimo ir baimės bangos varė stūmoklius ir pavaras, visi tapo ir akumuliatoriais, ir įkrovikliais, o reakcijos persipynė su gamyba. Stresas ir traumos nebebuvo asmeninė individo patirtis, tai tapo kolektyviniu turtu. Kūnas, valdomas besimainančių santykių ir veikiamas afektinių jėgų, traktuojamas kaip decentralizuoto kolektyvinio nerimo dalis. Viename apysakos epizode fabriko savininkai suprato, kad darbuotojų neapykanta, kylanti dėl patiriamo išnaudojimo, gali būti panaudota pramoniniais tikslais, o atleisdami žmones, iš streikų ir protestų jie gali sugeneruoti dar daugiau energijos. Šis darbuotojų nepritekliaus kaip resurso panaudojimas primena taiklų Franco „Bifo“ Berardi pastebėjimą, kad „kapitalizmas yra paremtas fizinės energijos išnaudojimu, o semiokapitalizmas grindžiamas visuomenės nervinės energijos pavergimu“[4]. Pereinant prie nematerialių dalykų kūrimo ir fragmentuotos darbo jėgos, kapitalizmui nebereikia darbininkų, o tiesiog „darbo jėgos fraktalų – mažai apmokamų, nesaugių, nuasmenintų“[5]. Lygiai taip pat, kaip socialinė žiniasklaida išnaudoja perteklinę visuomenės nerimo energiją, paversdama vertybes susvetimėjusią socialinę sąveiką, geltonoji anglis metalygmeniu panaudoja netolygią krizėje atsidūrusios sistemos dinamiką. Kapitalizmo galia ir aprėptis yra tokia plati ir intensyvi, kad jis įsiskverbia į visus gyvenimo aspektus, užteršdamas ir susilpnindamas giminystės tinklus ir pažemindamas santykius iki jų pikčiausios išraiškos.
Krzhizhanovsky’io apysakoje išnaudotojiškų gamybinių procesų sukeltos blogos vibracijos ir medžiagose susikaupusi trauminė patirtis virsta energetinėmis šiukšlėmis – fone besikaupiančiais galios likučiais. Tokia koncepcija atkreipia dėmesį į matomus ir nematomus bet kokioje aplinkoje fiksuojamų įvykių įrodymus ir akcentuoja, kaip objektus įkrauna žmogiškos ir ne žmogiškos sąveikos bei sutrikimai. Visi esame susidūrę su erdvėmis ir objektais, kurie atrodo įkrauti traumuojančios patirties. Kai kurie vegetarai nuo mėsos susilaiko visų pirma todėl, kad neigiama energija dėl nelaimingo gyvenimo ir žiaurios mirties galimai lieka gyvūno mėsoje. Geltonoji anglis gali būti laikoma šių intensyvių išgyvenimų kristalizacija, materializuojančia skriaudas, sukauptas tiekimo grandinėje, pradedant molekuliniais, biologiniais ir geologiniais procesais, baigiant gavybos, eksploatavimo, distiliavimo, mainų ir šalinimo veiksmais. Panagrinėjus šią mikro ir makro galios dinamiką, nesunku pastebėti sudėtingus įvairių rūšių persipynimus ir permąstyti, kaip visuomenė organizuoja gamybą.
Ši neramumų ir nesantaikos įtaka įvairiems lygmenims primena Alexanderio Chizhevsky’io idėją, kad neigiamai įkrauti jonai yra persipynę su masiniais žmonijos įvykiais[6]. Rusų kosmobiologas teigė, kad Saulės reiškiniai glaudžiai susiję su gyvų organizmų veikla. Geomagnetinės audros, atsirandančios dėl Saulės dėmių sukeltų spinduliavimų, veikia ne tik elektrą, masinius vabzdžių antplūdžius ir vietinių bei pasaulinių sistemų funkcionavimą, bet turi fundamentalų poveikį ir žmogaus neuropsichologiniam aparatui. Chizhevsky’is svarstė, kad žmonijos istorija vyksta lygiagrečiai vienuolika metų trunkantiems Saulės dėmių aktyvumo ciklams, kai ramybės ir individualizmo periodus keičia maksimalaus aktyvumo ir masinio susivienijimo momentai. Išaugusi neigiama jonizacija atmosferoje padidina žmonių jaudrumą ir skatina masiškai reaguoti į susikaupusias nuoskaudas ir skriaudas sukilimais, revoliucijomis ir karais. Tokios jėgos gali lemti tiek progresyvius sukilimus, tiek reakcionieriškus ir neracionalius judėjimus. Saulės procesai daro monumentalų poveikį atominiu lygmeniu, įkraudami elektronus ir keldami visų Žemės kūnų vibraciją, o tos vibracijos jungiasi ir kaupiasi, katalizuodamos bendrą minios nerimą. Ši teorija suteikia kontraintuityvių įžvalgų, kaip kyla spontaniški sukilimai, kaip jie plinta, telkiasi ir išauga į didelio masto kolektyvinius judėjimus. Turint omenyje stulbinantį tempą, kuriuo plinta pasipiktinimas masinių neramumų laikotarpiais, Chizhevsky’is antrina romėnų istorikui Titui Livijui, kuris socialinius konfliktus vadino „užkrečiamu maru“.
Pastaraisiais mėnesiais mums vėl buvo priminta apie masių nepastovumą. Neatsitiktinai per COVID-19 pandemiją suputojo pyktis ir politinis maištas. Epidemiologinė krizė yra sutrikdytos agroekonominės sistemos rezultatas, išplitęs per žmonių ir prekių judėjimą visame pasaulyje, užteršiantis vietas, kur liečiasi kūnai, ir pablogindamas jau ir taip nepriteklines gyvenimo sąlygas. Nevienodas viruso poveikis, pradedant socialiniu atsiribojimu, sienų uždarymu ir piliečių sekimu, baigiant masinėmis mirtimis, ligomis ir nedarbu, sustiprino kolektyvines ir asmenines nuoskaudas, tuo pačiu nuslopindamas socialinę bendrystę. Judėjimo apribojimų sukeltas nuovargis ir monotonija, taip pat tiesioginės politinės ir biologinės grėsmės gyvybei transformavosi į ugningą įtampą. Poreikį užkirsti kelią viruso plitimui vyriausybės panaudojo kaip priemonę kolektyviniam susibūrimui sutriuškinti. Gyvenimo sąlygos taip suprastėjo, jog tapo sudėtinga sutrukdyti miniai reikšti įniršį. Visame pasaulyje kyla ir radikalėja masiniai protestai ir pilietinio nepaklusnumo veiksmai, kuriuos kursto ne tik konkretūs politiniai tikslai, bet ir nusivylimas bei beviltiškumo jausmas, atsirandantis kylant grėsmei gyvybei. Nesvarbu, ar žmonės šaukia internete, ar iš savo balkonų, ar renkasi į viešas demonstracijas – minia reikalauja teisės į gyvybę, orumą, teisingumą ir apsisprendimą, reikšdama pyktį dėl to, kaip valstybės pasinaudojo viruso sukeltu šoku, siekdamos toliau griauti jų gyvenimus. Kaip jausti vienybę pasaulyje, kuris mus vis labiau izoliuoja ir baugina, griaudamas ekologines ir socialines sistemas, kuriose gyvename? Šiandien protestas yra kolektyvinis atsakas į vis didėjantį nepriteklių bei nerimą.
Susibūrimai visada buvo traktuojami kaip pavojingi, užkrečiami, nenuspėjami ir smurtiniai – vadinasi, juos reikia numalšinti, o jų dalyvius įkalinti. Nekontroliuojamos minios, sambūrio, riaušių bijomasi, nes šis reiškinys nuolat kinta, tai sueina į krūvą, tai išyra, tačiau lieka judėti. Kartais nervingas atskirų kūnų jaudrumas sinchronizuojasi ir sukuria kolektyvinį politinį subjektą, įtvirtinantį savo galią viešojoje erdvėje. Ekonominio, socialinio, politinio ir ekologinio pažeidžiamumo formos gali būti įveikiamos priimant nestabilumą kaip vienybės variklį ir sykiu priemonę sutrikdyti nustatytą tvarką. Kolektyvinio nepaklusnumo aktai nuolat smerkiami dėl neapgalvoto pobūdžio; manoma, kad jiems trūksta racionalumo, jie pernelyg nenuoseklūs. Politiniai judėjimai dažnai pabrėždavo vienybės ir aiškumo poreikį, kadangi dominuojančios valdžios struktūros teisėtais pripažįsta tik nuoseklius ir vienbalsius reikalavimus. Tačiau būtent kakofoniškas minios pliuralizmas, murmėjimas ir riaumojimas, kuris iškelia į viešumą skirtumus ir nesutarimą bei grasina chaosu, suteikia miniai jėgų. Užuot kalbėjęs kaip vieningas ir kontroliuojamas balsas, iš apačios sklindantis kolektyvinis pasipiktinimas sudrebina pamatus. Kol valstybė ir jai prijaučiantys asmenys siekia atkurti tvarką autoritetinga kalba, triukšminga minia išsako tai, ką Stefano Harney ir Fredas Motenas vadina „kvietimu kurti suirutę ir iš jos išbristi“[7].
Amžinai judantis ir mutuojantis kolektyvinis nepasitenkinimas varomas emocijų santalkos ir abipusės rizikos pozicijos. Tie, kurių žodis buvo nutildytas, įniršę kalba emocijų kalba, nenutildomai šaukdami nešvankybes ir išsakydami emancipacinius epitetus. Šiandien labiau nei bet kada įvairūs judėjimai visame pasaulyje socialinį ir ekologinį pažeidžiamumą bei išgyventą susidūrimą su mirtimi, kančia, gedulu verčia vienybės rišamąja medžiaga. Egzistencinė skausmo tulžis, sukylanti dėl jungo ir šoko visose sistemose, nukreipiama į solidarumo siekį. Stygiaus ir pažeidžiamumo laikotarpiu nervinės energijos, kurią sukuria liguista ir destruktyvi sistema, perteklius metabolizuojamas į gryną galią. Energijos, susikaupiančios dėl traumų, rezonuoja ir sąveikauja generuodamos heterogenišką revoliucinę vibraciją. Pasipiktinimas sukuria įkrautą galimybės atmosferą. Kartu ši jėga griauna įprastą tvarką, įnešdama triukšmo ir įvairovės.
[1] Sigizmund Krzhizhanovsky, Yellow Coal, 1939, iš Seven Stories, vertė Joanne Turnbull, GLAS New Russian Writing, 2006.
[2] Zygmunt Bauman, Liquid Modernity, Cambridge: Polity Press, 2000.
[3] Naomi Klein, The Shock Doctrine: The Rise of Disaster Capitalism, Toronto: Alfred A. Knopf Canada, 2007.
[4] Franco „Bifo“ Berardi, Heroes: Mass Murder and Suicide, London: Verso, 2015.
[5] Franco „Bifo“ Berardi, After the Future, red. Gary Genosko ir Nicholas Thoburn, Oakland: AK Press, 2011.
[6] Alexander Chizhevsky, The Earth in the Sun’s Embrace, 1931, iš Russian Cosmism, red. Boris Broys, New York: E-Flux, 2018.
[7] Stefano Harney ir Fred Moten, The Undercommons: Fugitive Planning and Black Study, New York: Minor Compositions, 2013.
Iliustracija viršuje: Iza Tarasewicz, Susibūrimas (Assembly) (2020). Kadras iš video, archyvinė minios vaizdų medžiaga, 6 sek. kilpa
