Pokalbis su Lene Berg ir Delano socialiniame centre „Emma“, Kaunas, 2019 m. spalio 28 d.
Įžanga
Komentuodamas piliečių respublikos susikūrimą, Spinoza pastebėjo: „Subjektą sukuria paklusnumas, o ne paklusnumo priežastis“. Taigi istorinis „rasinių“ subjektų kūrimasis jokiu būdu nebuvo savanoriškas, argumentuotas rasinių požymių patvirtinimas, o smurtinis, žudikiškas savybių, kaip įgimtų, bei hierarchiškai organizuotų tapatybių primetimas.[1]
Susidūręs su kapitalo produkcijos subjektyvumu, kaip dominavimu ir susiskaldymu, istorinis darbo judėjimas stengėsi įveikti subjektų susiskaldymą ne tik klasiniu, bet ir rasiniu, lyties bei etniniu lygmeniu. „Kolektyvinis darbuotojas“ – toks buvo šio opozicinio, universalizuoto subjekto pavadinimas. Vis dėlto kolektyviniam darbuotojui, kaip vienybės pažadui, teko kovoti su klastinga socialine aplinka tiek dėl trauminio palikimo, tiek dėl kasdienio kapitalo spaudimo. Pavyzdžiui, kaip man kartą prie kavos papasakojo vienas Amerikos anarchosindikalistų sąjungos lyderis, pokario laikotarpiu Amerikos pramonininkai aktyviai samdė lietuvius fašistus, norėdami profsąjungos viduje pasėti rasinį susiskaldymą.
Tačiau kolektyvinio darbuotojo, kaip vienybės subjekto, kova ir galiausiai krizė buvo ne tik išorinių, kapitalistinių atsiskyrimo imperatyvų rezultatas – susiskaldymas slypėjo pačiame kolektyviniame subjekte; šio subjekto idėja rėmėsi prielaida apie visiems bendrą samdomo darbo patirtį. Darant prielaidą, kad ši patirtis yra homogeniška, kolektyvinio darbuotojo tapatybė daugeliu atvejų priklausė nuo aktyvaus „neklasinių“ rasės ir lyties atributų atmetimo, įsivaizduojant, kad jie tik supriešina darbuotojus, kai tuo tarpu klasės pozicija – suvienija.[2] Taigi galų gale subjektą vėl sukūrė paklusnumas, o ne paklusnumo priežastis.
Kaip pastebi tokie teoretikai kaip Frankas Wildersonas, pagrindinis skirtumas tarp rase paremto dominavimo ir klasinio išnaudojimo susijęs su buvimu pakeičiamu. Norint, kad būtų priskirtos „spalvos“ žymės, reikia remtis iš pažiūros painia tautologija: būti sukonstruotam kaip „spalvotam subjektui“, reiškia būti pažymėtam kaip „pakeičiamam“: kaip „socialiniam lavonui“, kuriam trūksta savybių, garantuojančių priklausymą žmonių bendruomenei.[3]
Šiuolaikiniame miesto kraštovaizdyje pakeičiamumo politika formuojama baltosiose erdvinio išvalymo fantazijose, kuriose, kaip tiksliai pastebi Jackie Wang, „kūnai, keliantys baimės, pasibjaurėjimo, pykčio, kaltės jausmus ar net diskomfortą, turi būti paversti pakeičiamais ir skirtais pašalinti, siekiant užtikrinti saugią erdvę baltiesiems“[4]. Pavyzdžiui, 1985 m. policija subombardavo juodaodžių komuną MOVE Vakarų Filadelfijoje; arba imkime vietinį atvejį – negailestingą romų rajono nugriovimą Vilniuje. Čia sutinkame kapitalistinio klasinio dominavimo ir socialinio atskyrimo patirtį, kuri aiškiai skiriasi nuo samdomo išnaudojimo.
Taigi, bėgant metams, kairieji dėjo daug pastangų, mėgindami atkurti užtikrintą, universalią, kolektyvinę tapatybę, užgniaužtą neoliberalaus kapitalizmo sąlygomis. Nuo intersekcinių subjektų iki populistinių (kurių yra 99 proc.), ir toliau iki naujojo socialinio darbuotojo (permąstyto remiantis feministine socialinės reprodukcijos teorija); šiandien galima išskirti įvairias tapatybe paremtų organizavimo strategijų trajektorijas. Vis dėlto kiekviena iš jų, nepaisant nuopelnų ir pergalių, privalo kovoti su socialinės revoliucijos organizavimo problema per socialines kategorijas, gimusias kapitalistinėje socialinėje santvarkoje. Klausimas būtų toks: ar kapitalo sukurtų tapatybių patvirtinimas iš tikrųjų suteikia organizacinį pagrindą jų galutiniam panaikinimui? Šiuolaikiniai teoretikai, tokie kaip Nancy Fraser, bandė spręsti šią problemą pasitelkdami dialektikos metodą tarp tapatybės patvirtinimo ir socialinio perskirstymo metodą, t. y. patvirtinus tapatybę, atsiranda galimybė pripažinti neteisybę įgyvendinant korekcines ir transformuojančias socialines priemones.[5] Problema ta (bent jau šiais laikais), kad tapatybės pripažinimo politika yra linkusi paprasčiausiai palaikyti socialinių priespaudos kategorijų gyvybingumą, neprisirengiant revoliuciškai panaikinti socialinio vaidmens, kad ir kiek Fraser ir kiti teigtų priešingai.
Nesutikdamas su tokiomis strategijomis, šiuolaikinis afroamerikiečių filosofas Jaredas Sextonas pastaruoju metu pateikė keletą įtikinamų argumentų apie juodąjį negatyvumą arba tai, ką jis vadina niekį patvirtinančia politika. Tai, kas tampa universalizuojančiu socialinio negatyvumo teiginiu, supriešinama su hegeliškąja savasties praradimo ir atpirkimo dialektika. Vis dėlto, kaip Sextonas pasakytų pats pirmas, toks pasiūlymas kelia nemažai iššūkių:
Kaip elgiasi tie, iš kurių atimta žemė, kurie atimti patys iš savęs, kurie atimti iš savęs kaip žemė – kaip jie priima žemės neturėjimą kaip galimybę, užuot kėlę neadresuoto nusikaltimo skandalą? Jei aš tikrai neturiu ko prarasti, tik savo pančius, kodėl turėčiau norėti juos prarasti ir nebeturėti nieko? Jei mano psichika puolama taip aršiai, kad nesugebu suformuoti nuoseklios savasties, kodėl norėčiau subyrėjusį ego atiduoti „galutiniam ląstelės subyrėjimui“ (Fanon, 2008a: 3) ir rizikuoti prarasti protą?[6]
Toliau pateiktame pokalbyje su Lene Berg ir Delano apie jų filmą „Klaidingi įsitikinimai“ (False Belief, 2019) šias problemas aptarsime įvairiais aspektais. Filmas kalba apie erdvinį valymą, kuris prasideda Harleme, kai graikų baltaodžių pora už rekordinius aštuonis milijonus dolerių į rinką paleidžia Viktorijos laikų raudonų plytų namą, kurį 1994 m. nusipirko už keturis šimtus tūkstančių. Policija ima šukuoti rajoną, nuspėjamai taikydamasi į mažas pajamas gaunančius juodaodžius gyventojus. Skleidžiantis baltojo valymo ir pasipelnymo fantazijai, vienas asmuo – Delano – pamažu izoliuojamas, paverčiamas juoduoju rajono Frankenšteinu ir negailestingai persekiojamas kruopščiai koordinuotomis Manhatano apygardos prokuratūros, vietos policijos nuovados ir nekilnojamojo turto spekuliantų – baltųjų elito ir kaimynystės gerinimo asociacijos MMPCIA – pastangomis. Pasinaudojus sulaikymo orderiais, surašytais remiantis poros kaimynystėje gyvenančių liudytojų parodymais apie Delano įvykdytus pažeidimus, pavyksta jam primesti keletą kaltinimų. Baudžiamojo teismo proceso metu Delano pajunta, kad JAV teisingumo sistemoje tebėra gajus vergovės palikimas, baltųjų suprematistų smurtas (prisidengus liberaliu teisingumu) ir klasių kova.
„Klaidingi įsitikinimai“ nagrinėja rasinio subjektyvumo kūrimo problemas ir kelia įdomių klausimų apie kino, kaip ginklo, galimybes kovojant prieš smurtinį rasės ir klasės savybių priskyrimą žmonėms. Filmas išryškina ir prieštaringą politinio priklausymo pobūdį: nekaltumas, orumas ir autentiškas buvimas auka tėra tik socialinio teisingumo, socialinės transformacijos kategorijos. Filmas ir diskusija taip pat kelia klausimų, ko imtis suvokus, kad teisingumo sistema, privalanti apsaugoti žmogų pačiais pagrindiniais lygmenimis, yra neteisinga. Ar žengsime sistemos, kuri, regis, skirta paneigti mūsų egzistavimą, pripažinimo keliu, ar bandysime rasti kitą gyvenimo šiame pasaulyje pagrindą?
Pirmą sykį parodytas 2019 m. Berlinalėje, filmas „Klaidingas įsitikinimas“ Berlyne buvo nominuotas „Teddy Award“ ir „Amnesty Award“. Deja, Delano negalėjo dalyvauti, nes jam uždrausta keliauti dėl penkerių metų lygtinės bausmės.
Šis interviu su pagrindiniu veikėju ir vykdomuoju prodiuseriu Delano (D.) bei filmo režisiere Lene Berg (L.) buvo įrašytas socialiniame centre „Emma“ kitą dieną po pirmos viešos filmo peržiūros Kauno tarptautiniame kino festivalyje 2019 m.
– Noah Brehmer, 2021 m. gegužės 11 d.
***
Noah Brehmer: Taigi, svečiuojatės Kaune, ką tik dalyvavote pirmojoje viešoje savo filmo peržiūroje. Filme vaizduojama labai asmeniška situacija, kurioje murkdotės pastarąjį dešimtmetį. Kaip jaučiatės?
Delano (D.): Matant filmą dideliame ekrane, kažkas persmelkia, bent jau mane. Tai jausmas, pojūtis, kurio negaliu suvaldyti. Pradėkime nuo to, kad nesu profesionalus aktorius, todėl keista matyti save ekrane tokį didelį. Susiduriu su savo atvaizdu, kuris nėra visai aš, bet kartu ir aš.
Noah Brehmer (N.): Tam tikra prasme šis filmas yra apie reprezentacijos galią, kaip teismai, aukštesnės klasės nekilnojamojo turto savininkai ir jų asociacijos panaudojo jūsų atvaizdą, kad apkaltintų ir nuteistų. Filme yra du labai skirtingi vaizdo kūrimo procesai. Viename iš jų smurtiškai ištrinamas jūsų charakteris ir savybės; esate paverčiamas marionete, socialine abstrakcija.
D.: Juoda marionete. Jie sukūrė labai specifinę marionetę, primetė man pamišusio negro stereotipą. O juk visi žino, kaip juodaodį galima išvaryti iš proto amžinu draudimu egzistuoti. Nesunku sukurti išprotėjusio juodžio, siekiančio žudyti ar naikinti žmones, įvaizdį. Iš tiesų jie negalvojo, jog aš juos nužudysiu, veikiau, kad sunaikinsiu – ne tik kaltintojus, bet apskritai visus. Iš dalies jie teisūs, bet ne taip, kaip patys manė. Supraskite, kad šis įvaizdis, kurį jie sugalvojo ir užlipdė ant mano kūno bei veido, jiems labai naudingas. Tapau visų jų baimių įsikūnijimu, taigi jie galėjo rodyti į mane kaip į grėsmę. Kadangi esu juodaodis ir dar aukšto ūgio, jie galėjo mane paversti demonu, prikabinti visas savybes, neturinčias su manimi nieko bendro. Idėja, kad buvau panaudotas kaip rimtos grėsmės kitiems simbolis, yra labai svarbi rasizmo dalis. Jei pažvelgsite į juodaodžių vyrų vaizdavimo istoriją Amerikoje, pastebėsite, kad niekam nerūpėjo, kokie jie iš tikrųjų atrodo. Jei jie atrodo kaip juodi baisūnai – juo geriau. Ar suprantamai šneku?
N.: Taigi buvote naudojamas kaip rajono, kvartalo, namo simbolis. Savotiškas juodasis Frankenšteinas.
D.: Juodas baisūnas.
N.: Priešas, kurį galima izoliuoti, į kurį galima nusitaikyti.
Lene Berg (L.): Amerikietiškame kontekste šie prieštaravimai yra specifiniai. Pavyzdžiui, tai žmogus, kuris spjaudosi, skleidžia keistus garsus ir grubiai elgiasi, tačiau jis toks sumanus, kad niekas niekada nematė jo taip darant. Tas derinys kelia siaubą. Nepaprastai protingas vyrukas, kuris spjaudosi.
D.: Spjaudosi ugnimi (cha cha).
L.: Sumanus juodaodis ir brutalus juodaodis viename.
N.: Delano, filme save įvardiji kaip „faktiškai ne banditą“. Universitetinis išsilavinimas ir leidėjo profesija rodytų tam tikrą socialinį prestižą ar pranašumą: „juodasis, bet ne toks kaip jie“.
D.: Matote, egzistuoja du prieštaringi įvaizdžiai, į kuriuos reikėtų atsižvelgti, kalbant apie banditą ar gangsterį. Gyvendamas Paryžiuje, kavinėse susidūriau su gangsterio-intelektualo figūra ir pats pažinojau tokių tipų. Vienas iš jų supažindino mane su puikiu anglų rašytoju Grahamu Greene’u. Sykį net gėriau su Greene’u alų, bet labai išsigandau ir pabėgau. Nemanau, kad esu gangsteris-intelektualas, nes man netinka nei gangsterio, nei intelektualo klišė, nors šiuo įvaizdžiu žaviuosi. Ši figūra sudėtinga, nes joje susilieja intelektualo idėja ir gangsterio įvaizdis. Griežto atskyrimo nėra. Kitas dalykas, susijęs su socialiniu statusu ir priimtinumu baltojoje Amerikos sistemoje, yra tas, kad Amerikos baltieji suprematistai mano, jog jų kultūrinis ir socialinis modelis yra standartas. Jei pažiūrėsite į mane, aš negalėčiau įtilpti į tą stačiakampį. Bijau, kad kai kurie juodosios Amerikos žmonės yra įstrigę institucijose, kurios bendradarbiauja su Amerikos baltųjų suprematizmo sistema. Kartais žmonės yra verčiami priimti jiems svetimas socialines normas ir politines realijas. Aš neprivalau to daryti.
L.: Bet kai sulaužai tam tikrus kodus, kai liepi kaimynams atsiknisti, tai nėra etninis ar rasinis konfliktas. Tai nėra kažkas būdingo juodiesiems, tai tiesiog arogancija. Labai svarbu priežastis, kodėl taip padarei. Kodėl nusprendei šiems žmonėms parodyti, kad nenori turėti su jais nieko bendro.
D.: Tai ir yra problema, kad juodaodis tiems aukštesnės viduriniosios klasės baltiesiems ir juodaodžiams pareiškia, kad nenori būti su jais susijęs – tai rodo buvimą aukščiau už jų statuso žaidimus, o tai jau kelia realią grėsmę. Priežastis, kodėl liepiau jiems atsiknisti, yra ta, kad jie kėsinosi į mano socialinę erdvę, taip sakant, lindo man į akis.
N.: Vienu metu filme kalbatės su Delly, juodaodžiu kaimynu, kuris sėkmingai atlieka savo vaidmenį. Kodėl nepriėmus Delly pasiūlymo stoti į klubą, jo siūlomų privalumų?
D.: Nes aš nebendrauju su tais žmonėmis.
L.: Kodėl?
D.: Nes nesu iš tų, kurie stoja į klubus.
L.: Esmė ne ta. Tu jautei, kad jie kelia grėsmę tau ir tavo draugams.
D.: Situacija buvo įdomi, nes tame name gyveno nemažai prancūzakalbių, kurie kreipėsi į mane, nes jautė, kad jiems grasinama. Vieno žmogaus šeimą Dramblio Kaulo Krante nužudė saugumo tarnybos. Mes nufilmavome jo pasakojimą, kaip prarado didžiąją dalį savo šeimos, kai atėjo policija ir juos tiesiog suvarpė iš kulkosvaidžio. Tai siaubinga, jei galiu pavartoti šį žodį savo reakcijai perteikti. Aš kalbėjau už juos, nes jie negalėjo kalbėti patys už save. Turtuolių moralinė ir politinė perspektyva yra prieš mane ir prieš žmones, su kuriais tapatinuosi. Neketinu priklausyti nei jų klubui, nei golfo klubui Naujajame Džersyje; be šansų.
L.: Norėčiau šį tą pridėti: manau, kad šioje situacijoje žodis gentrifikacija apima konfliktų specifiką, nes visi jį vartoja ir visiems viskas aišku. Manhatane tai tapo priemiesčio ir miesto idealų konfliktu. HOA (Homeowners’ association, arba Namų savininkų asociacija) puoselėja priemiesčio idealus: homogeniškumą, nuspėjamumą ir pan., kurie akivaizdžiai didina nekilnojamojo turto vertę. Bet tai, kuo virto Harlemas, tam tikra prasme yra priešingybė. Gyveni šioje miesto erdvėje, nes čia žmonės nėra identiški, skiriasi jų socialinė padėtis. Iš patirties galiu pasakyti, kad niujorkiečiai puikiai susitvarko su visokiausiais skirtumais. Jie siekia ne suvienodėti, bet egzistuoti drauge. Šiandien HOA kelia grėsmę šioms vertybėms.
N.: Tai man primena Delano mintį, išsakytą „Klaidingame įsitikinime“, apie skirtingas prekybos, ekonomikos kultūras. Paminėjote cigarečių pardavinėjimą vienetais. Iš vienos pusės gentrifikaciją galime vadinti neigiamu ekonominiu ryšiu, išreikštu per būstą ir galimybes naudotis ištekliais, tačiau iš kitos pusės tai glaudžiai susiję su kultūra. Kodėl, tarkime, cigarečių pardavinėjimas tampa tokia grėsme rajone, kur vyksta investavimo į nekilnojamąjį turtą procesas? Kodėl, kitais žodžiais tariant, atsiranda Ericas Garneris?
D.: Pastebėjote tai.
L.: Garnerio, kurį nužudė policijos pareigūnas, istorija eina lygiagrečiai mūsų istorijai.
D.: Tam yra istorinis pagrindas. Sužinojau, kad yra išleistas vadovas po trečiojo dešimtmečio nelegalias Harlemo girdyklas. Į sąrašą įtraukta 320 prekybos alkoholiu taškų. Tai reiškia, kad tokių vietų buvo ir daugiau – tų, kurios liko neišvardytos. Masinis juodaodžių atsikraustymas į Harlemą trečiajame dešimtmetyje susijęs su nekilnojamojo turto katastrofa. Visus tuos didingus pastatus juodaodžiams galėjai išnuomoti už didesnę kainą nei baltaodžiams. Tai kapitalo klausimas. Juodaodžiai dažnai neturi užtektinai kapitalo skolinti arba skolintis. Skurdžiuose rajonuose dažnai matome primityvią žemo lygio prekybos ir dalyvavimo nelegaliame versle ekonomiką. Ne todėl, kad juodaodžiai to nori – nieko kito jiems nebuvo leista. Taip nutinka, kai rasiškai segreguojama ekonomika.
L.: Situacija nesąžininga, kaip iliustruoja Erico Garnerio byla, dėl to, kad jam tai buvo praktiškai vienintelė galimybė, nes daugeliui žmonių nėra jokios darbo rinkos.
N.: Be to, žemina maži atlyginimai. Kyla klausimas, ar juodaodis trokšta dirbti už skurdų atlygį. Sakyčiau, jų žinios apie protėvių praeitį dar labiau sustiprina dabarties situacijos neteisybę.
D.: Psichologinis žiaurumas.
L.: Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad vartoji sąvoką „jie“. Taip yra, nes nesi afroamerikietis? Stebi juos iš šalies?
D.: Nevartoju „jie“ neigiama prasme, bet taip, iš tiesų nesu afroamerikietis.
L.: Tavęs nemokė vengti policijos?
D.: Nesu afroamerikietis kultūrine prasme. Esu kilęs iš kitos kultūros. Mano tėvai yra iš Barbadoso ir Trinidado. Neužaugau Amerikoje. Mano gyvenimo sąlygos buvo kitokios.
N.: Jūs neišgyvenote jų traumos.
D.: Būtent. Nuo šešerių metų lankiau britišką mokyklą kartu su europiečiais. Užaugau Port of Speine, kur turiu kinišką šeimą. Gyvenau mieste, kuriame buvo nuostabi Didžioji mečetė ir induistų šventykla. Papasakosiu trumpą nutikimą, svarbų mano tapatybei. Grįždavau iš mokyklos pietauti namo, nes ėvas atvažiuodavo ir mane parsiveždavo (tai buvo kokiais 1961–1963 m.), o po pietų grįždavau į mokyklą. Tam tikru metų laiku, apie Kalėdas, gaudavome raudonų kanadietiškų obuolių, nes buvome Britanijos Sandraugos dalis. Žodžiu, buvo toks obuolių pardavėjas, norėjau nusipirkti iš jo obuolį, bet bijojau, nes jis turėjo vešlią barzdą ir buvo apsirengęs kaip musulmonai iš paveikslėlių, su ilgais marškiniais. Mano tėvas labai supyko: „Še tau pinigai, lipk iš mašinos ir eik nusipirkti obuolio, nes negali bijoti kito žmogaus“. Tokie mano pamatai. Kai kalbame apie Amerikos baltaodžius ir juodaodžius, dažnai turime omenyje abipusę baimę, kurios aš nejaučiu.
L.: Ir nesitiki, kad kiti ją jaus, nors visą šį laiką gyvenai Amerikoje.
D.: Na, taip, nes tai nėra mano kultūros dalis, todėl ir nesitikiu. Iš tikrųjų ši baimė mane šokiruoja.
N.: Norėčiau šiek tiek panagrinėti reprezentacijos mene idėją. Estetinės rezistencijos įrankiai yra išskirtiniai: kontravaizdinys, kontranaratyvas; gebėjimas susigrąžinti save kaip subjektą, kaip būtybę, apdovanotą išskirtinėmis savybėmis. O tie, kurie lieka statistika?
D.: Pavyzdžiui?
N.: Faktiniai banditai.
L.: Arba visi tie žmonės, kuriuos mačiau Manhatano teisme. Šimtas žmonių per vieną dieną, dauguma areštuoti už automobilio pastatymą ne toje gatvės pusėje, sauskelnių vagystę ir pan. Iš tikrųjų tai ir yra žmonės, apie kuriuos galvojau kurdama filmą. Sprendimas statyti „Klaidingą įsitikinimą“ buvo ilgas procesas. Negalėjau pasiūlyti jo kurti, kol tu [Delano] neiškėlei tos minties. Jaučiau, kad prašau tavęs didelio dalyko – papasakoti savo istoriją, išgyventi šį procesą. Ir šiaip – nešti visą filmą; tai turėjo kilti iš tavęs, ir galiausiai kilo. Pasakei: imkime ir padarykime. Sugalvojai fonines spalvas, kurios nulėmė dalį estetikos. Filmo idėja gimė iš bejėgiškumo situacijos. Nufilmuota isorija mums turėjo padėti atsistoti ant kojų. Norėjome neleisti skriaudėjams tyliai išsisukti. Vis dėlto istorijos apie neteisybę nepakaktų nei tau, nei man. Filmas svarbus tuo, kad reikėjo reprezentuoti ne itin dramatišką smurtą, sakyčiau, kasdienę istoriją. Jau buvo įvykę policijos šaudymai, jau žinojome, kas yra Ericas Garneris, Centrinio parko penketukas. Tai siaubingos, baisios istorijos. Girdėjome apie tą vaikiną, kuris nusižudė – Kaliefą Browderį. Kaliefo ir Delano istorijos vyko lygiagrečiai. Vis dėlto Browderio ir Garnerio likimai tapo žiniasklaidos istorijomis, nes jose kalbama apie mirtį, o mūsų atveju istorija buvo gana kukli, todėl taip ilgai užtruko sukurti filmą. Delano gyvas, aš ir toliau keliauju, mes galime gyventi.
D.: Mūsų situacija tiek įsišaknijusi visuomenėje, kad ji praktiškai nematoma.
L.: Tačiau tuo metu mes galvojome apie detales ir tai, kaip dauguma neteisybę kenčiančių žmonių yra būtent šiame lygmenyje. Įspūdingi atvejai – ledkalnio viršūnė. Sėdėdamas teisme, pamatai, kad daugybė žmonių su iracionalia teisingumo sistema susiduria kiekvieną dieną. Jie netenka darbo, yra atskiriami nuo šeimos. Labai siaura riba tarp tų, kurie lieka Raikerse (saloje, kur įsikūręs kalėjimas) metus, ir tų, kurie išeina po dviejų dienų. Ji beveik neapčiuopiama ir iš pažiūros atsitiktinė. Tai bausmės dalis: ką reiškia būti valdžios rankose, negali suprasti net pasistengęs, net būdamas išsilavinęs.
D.: Atsidūręs Manhatano teisme pamatai, kad dauguma teisiamųjų yra labai, labai neturtingi.
L.: Sakyčiau, 99 proc.
D.: Kapitalistinėje demokratijoje negali apsiginti, jei neturi kapitalo. Vienas iš dalykų, kurie įvyksta įkalinus, – juodaodžių šeimos lieka be išteklių. Kai mane 55 dienoms išsiuntė į kalėjimą, aš per tą laiką nieko neuždirbau, nes nedirbau. Net jei būčiau dirbęs kalėjime, būčiau gavęs 50 centų už valandą, gal dolerį. Negalėčiau išlaikyti savo šeimos. Kitas esminis aspektas – psichologinis įkalinimo, uždarymo narve žiaurumas. Įkišimas į narvą psichologiškai atkartoja vergovę, ir tai ne jos apmąstymas, o pati tikriausia vergovė. Mums uždedami pančiai. Amerika šią psichologinę dramą prieš juodaodžius atkuria kasdien. Tai viena iš daugelio kolektyvinių bausmių formų, kurias patiria juodaodžiai. Trečiasis veiksnys – tai, kad įkalinimas sustiprina socialinį faktą, jog juodaodžiams nuolatos gresia pavojus būti nubaustiems už savo juodumą. Tai virsta nesibaigiančiu sadistiniu žaidimu.
L.: Po antrojo Delano arešto supratau, kad kaltintojai iš esmės gali pasakyti bet ką. Net jei aš būčiau liudininkė, tai neturi reikšmės. Atrodė, kad realybė apskritai nesvarbi, nes vyksta kažkoks žaidimas. Tuo metu supratau, kad buvimas su juodaodžiu panašus į ekspropriacijos grėsmę: valdžia bet kada gali ateiti ir jį atimti. Tai ne jo kūnas. Pamaniau, kad daugelis žmonių žino tą jausmą.
N.: Regis, egzistuoja įtampa tarp buvimo nuosavybe ir daiktų nuosavybės.
D.: Savęs kaip nuosavybės. Juodaodžiams, sakytum, neleidžiama kontroliuoti savo pačių įvaizdžio, juo labiau – savęs.
N.: Kalbant apie vaizdų nuosavybę, viena iš pagrindinių juodosios neteisybės atstovavimo amerikiečių kine ir žiniasklaidoje problemų yra ta, kad turi atrodyti niekuo dėta, nepavojinga auka, kad užsitikrintum baltosios visuomenės ir teisingumo sistemos empatiją.
D.: Mane, kaip ir daugybę juodaodžių vyrų, apkaltino dalyvavimu gaujoje, neva aš gangsteris ir narkotikų platintojų „stogas“.
L.: Juodaodis, su kuriuo buvo pasielgta neteisingai, turi kelti simpatiją, jei nori pelnyti teisingumą. Kalbu ne tik apie nekaltumą konkrečioje situacijoje, bet apie nekaltumą apskritai. Teisme šokiruoja tai, kad niekas nekalba apie įvykdytus nusikaltimus. Apygardos prokuroras perskaito kaltinimus, ir tada visi aptarinėja, ar asmuo simpatiškas, ar jis išsilavinęs, ar turi darbą… Man tai pasirodė vulgaru, įžeidu ne tik kaltinamojo, bet ir mano kaip klausytojos atžvilgiu. Tuos, kurie turi plačius socialinius ryšius, į teismą atlydi visa bendruomenė. Advokatas juos rodo teisėjui: žiūrėkite – ten brolis, čia sesuo; jie geri žmonės, matote.
D.: Tą patį jie padarė ir su manimi! Advokatas parodė į tave (Lene) – juodų veidų jūroje sėdinčią baltąją moterį.
L.: Buvo keistoka visą dieną minioje būti vienintele baltąja. Vis dėlto tvyrojo solidarumo jausmas, nes laukiantys teisme nori susigrąžinti artimus žmones. Kai Delano sugrįžo, žmonės, visą dieną sėdėję aplink mane, ėmė ploti, nors jie nė nenutuokė, už ką jis buvo areštuotas. Aš dariau tą patį, kai buvo paleistas kitas teisiamasis.
N.: Ar filmas vadinasi „Klaidingas įsitikinimas“, nes praradote pasitikėjimą teisingumo sistema ir ėmėtės kurti filmą siekdami kitokios laisvės?
D.: Yra du aspektai – klaidingas tikėjimas ir įsitikinimas. Klaidingas tikėjimas rasistiniais įvaizdžiais, kurie mane apibrėžė ir reprezentavo teisme, taip pat mano klaidingas įsitikinimas žmogaus teisėmis, Amerikos konstitucija ir dokumentais, kurie, maniau, apsaugo mane nuo šitokio valstybės remiamo smurto.
L.: Susidūrus su šia situacija, jei nebūtume galėję sukurti filmo, smurtas iš tikrųjų taptų vienintele galimybe užsitikrinti bent kokį savasties jausmą.
N.: Šiaip ar taip, jis kyla iš noro susigrąžinti savo įvaizdį, būti savo istorijos protagonistu. Sakyčiau, demonstrantai – irgi savotiški filmų kūrėjai, nes bando vėl įsitraukti į savo gyvenimo siužetą.
D.: „Klaidingas įsitikinimas“ yra mūsų ginklas. Mes jį pavertėme ginklu prieš apygardos prokurorą, prieš masinį įkalinimą ir rasizmą. Mes apsigynėme.
N.: Paskutinis dalykas. Kaip sakėte, teisingumo sistema, didžioji žiuri ir baudžiamieji teismai akivaizdžiai jus pavedė. Savo akimis matėte, kaip ši istorinė institucija buvo pritaikyta siekiant apsaugoti nekilnojamojo turto savininkus – šiuo atveju, žmones, valdančius 8 milijonų dolerių vertės nekilnojamąjį turtą jūsų kvartale, o kinas, kaip mes diskutavome, buvo jūsų bendra pasipriešinimo priemonė. Tačiau yra ir kitų pasipriešinimo kelių. Gal nuomininkų streikai ar nuomininkų organizacijos? Kaip manote, ar tokios strategijos veiktų?
D.: Visų pirma aš nesu aktyvistas. Mano vaidmuo buvo sukurti medijų produktą: ar tai būtų meninių skulptūrų serija, ar knygų serija, ar filmas.
Iliustracija viršuje: Kadras iš „Klaidingo įsitikinimo“ (2019)
[1] Tokį istorinį naratyvą apie rasinę tapatybę ir kapitalizmą galima rasti Theodore’o W. Alleno „Išrandant baltąją rasę“ („Inventing the White Race“), Verso, 1975, arba Peterio Linebaugh „Daugiagalvė hydra“ („The Many-headed Hydra“), Verso, 2000.
[2] Išplėtotą kolektyvinio darbuotojo prieštaravimų istoriniame darbo judėjime aprašymą rasite „Atsiskyrimo istorijoje“ („A History os Separation“), End Notes no. 4, Unity in Separation, 2015. 128. Ieškodami išsamesnės analizės apie santykius tarp klasių, rasių ir lyčių darbininkų judėjime, žr. Chriso Cheno „Kapitalistinės lygybės riba: pastabos apie abolicionistinį antirasizmą“ („The Limit Point of Capitalist Equality: notes toward an abolitionist anti-racism“), End Notes no. 3, Gender, Race, Class and other Misfortunes, 2013.
[3] Frank Wilderson, „Gramsci juodasis Marksas: nuslopink vergą pilietinėje visuomenėje“ (Gramsci’s Black Marx: Wither the Slave in Civil Society), Social Identites, V.9, 2003
[4] Jackie Wang, „Prieš nekaltybę“ (Against Innocence), Carceral Capitalism, Semiotext, 2020. 270.
[5] Nancy Fraser, „Nuo perskirstymo iki pripažinimo? Teisingumo dilemos „postsocialistinėje“ eroje“ („From Redistribution to Recognition? Dilemmas of Justice in a ‘Post-Socialist’ Age“), New Left Review, 1995.
[6] „Apie juodąjį negatyvumą arba niekio patvirtinimą“ („On Black Negativity, Or The Affirmation Of Nothing: Jared Sexton, interviewed by Daniel Barber, Society and Space“, 2017. https://www.societyandspace.org/articles/on-black-negativity-or-the-affirmation-of-nothing
Iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė.
