Kultūros darbuotojų profsąjunga, ir kodėl apie ją vėl galvojame

2021 m. balandžio 26 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Vaida Stepanovaitė

Pradėjus rašyti šį tekstą, kultūros erdvės Lietuvoje vis dar buvo įšalusios po pandeminiais užraktais. Kultūros lauke dirbantys asmenys įvairiu intensyvumu skelbė savo nuomones apie tai elektroninėje erdvėje – klausdami, kodėl prekybos centrai ir grožio salonai gali priimti lankytojus, tačiau muziejai ir galerijos lieka uždari. Argumentų, kodėl būtina atidaryti kultūros įstaigas, būta įvairių – nuo teiginių, jog muziejai ir taip nepasižymi lankytojų gausa (kas dažnam iškeldavo abejonės antakį tai vadinant argumentu), iki mokslininkų išvadų apie kultūros naudą ir būtinybę sveikatai, ypač pandeminiu laikotarpiu. Nepasitenkinimas dažniausiai nugulė ant socialinių tinklų asmeninių sienų, kuriose įprastai komentuoja kolegos; buvo paskelbta ir keletas kreipimųsi į visuomenę pranešimų spaudai forma, dažniausiai kultūrinėje žiniasklaidoje. Iš vienos pusės, mąsčiau, tai – lyg užburtas ratas, viešas kalbėjimas „jau atsivertusiems į tikėjimą”, prieš tai nesiėmus konkrečių darbų, galinčių paveikti politikos formavimą. Iš kitos pusės – toks dalyvavimas viešumoje yra savo balso įterpimas į kartu dar nerepetavusiųjų chorą ir signalizavimas saviems; nesukalibruoto daugiabalsiškumo procesas, turintis galimo ateities sambūrio ir sambūvio užuomazgų.

Ne viename iš viešų individualių pasisakymų socialinėse medijose ir komentaruose po jais vis iškildavo mintis, jog „mums“ niekas neatstovauja. O jeigu ir turime kolektyvinių struktūrų kaip sąjungos, kodėl jos nieko dėl to nedaro? Ši mintis apie „mus“ dažniausiai skambėjo iš formaliai neįtinklintų kultūros veikėjų, pavienių kultūros lauko darbuotojų; nebiudžetinių, nekomercinių, nepriklausomų įstaigų, kuriems beveik neatstovauta diskusijose su Vyriausybės ekspertais. „Mūsų” atžvilgiu ir kilo mintis – galbūt reikalingas naujas kultūrinis-politinis atstovaujamasis vienetas? Galbūt tai turėtų būti kultūros darbuotojų profsąjunga?

Kodėl profsąjunga? Idėja steigti šią struktūrą kelta ir anksčiau, ne vienerius metus plėtota privačiuose pokalbiuose, ir dar šią žiemą nagrinėta renginyje su profsąjungoms priklausančiais kolegomis iš Lenkijos ir Jungtinės Karalystės. Tiesa, Lietuvoje egzistuoja meno kūrėjų sąjungos, tačiau jos ne visuomet aktyviai dalyvauja sprendžiant kultūrinio darbo problemas. Egzistuoja ir Lietuvos kultūros darbuotojų profesinė sąjunga, tačiau ji atstovauja tik biudžetinėms vyriausybės ir savivaldybių įkurtoms kultūros įstaigoms. Tad, minėtos nesurepetuotos diskusijos užčiuopia profesinio ir politinio atstovavimo trūkumą. Profsąjunga atvertų galimybę turėti kur nukreipti problemas, apimančias miglotus ir dažnai mistifikuotus kultūrinio darbo santykius bei biurokratinį kultūrinių santykių organizavimą, bei skatintų siekti šių problemų sprendimo. Svarbiausia – paverstų individualizuotas problemas kolektyvinėmis, kartu steigiant ir plečiant kultūrinio darbo apibrėžtis, kurios taptų pagrindu geriau suformuluotai kultūros politikai, po kuria turi sutilpti visi kultūros kūrėjai. Trumpai tariant, profsąjunga leistų judėti konkrečių ir realių pokyčių linkme.

Nors taip gali pasirodyti, tačiau šis tekstas nepretenduoja į (fikcinio) atvejo studiją, ar profsąjungos steigimo galimybių studiją. Tačiau leidžia pasvarstyti apie neblėstantį kolektyvinių organizacinių struktūrų poreikį ir kelti klausimus – kas esame „mes“ kultūros lauke? Koks „mūsų“ santykis su mus sąlygojančiomis struktūromis ir tomis, kurias steigiame patys (kas dažnai tampa vienu ir tuo pačiu)?

„Mes“

Galvodama apie „mus“, vis grįžtu prie André Lepecki, tyrinėjančio performatyvumą kaip politinės galios kategoriją, ir jo knygos „Singularities: Dance in the Age of Performance“. Joje autorius kalba apie neoliberalizmo kaip naujosios normatyvinės logikos sąlygojamą gyvenimą, kuriame nelieka vietos mums – „tiems, kurie visgi tiki mąstymu (mąstymu kaip menu, mąstymu kaip mintimi, mąstymu kaip gyvenimu), kurie pasitiki būtinai nepermatomu ir kompleksiniu gyvenimu, kurie tiki gyvybine gyvenimo ir jo menų svarba egzistuoti ne tik dėl pelno ir save tenkinančio pelno“, „kurie kuria tai, kas neatpažįstama, ir kuriems nerūpi būti pripažintiems“, „kurie reikalauja galėti teikti pasiūlymus, reikalauja burtis dėl vienintelės priežasties – galimybės burtis drauge“. [1]

Lepecki per performatyvumo, šokio ir performanso kontekstą pateikia išplėstines kolektyviškumo apibrėžtis ir nusako, kad „mes“ esame santykis, nebūtinai formalizuotas ar institucionalizuotas, tačiau būtinai pasitikintis efemeriškais sąryšiais. Impulsas burtis yra visuomet politinis, ir jo praktikavimas jam netampant formaliu, savaime gali sukelti pasipriešinimą vertimui tapti neoliberaliais subjektais. Atkreipdami dėmesį į šį subjektyvizacijos procesą, ne vienas tyrėjas yra siūlęs kritiškai permąstyti tapatybines kategorijas ir jų konstravimą (pavyzdžiui, kaip perfrazuojant Giorgio Agamben išvardijo Claire Fontaine: „juodaodė, heteroseksuali, patraukli, su bakalauro laipsniu, virš skurdo ribos…“[2]). Kaip visa apimantį, mus sąlygojantį veiksmą, prie kurio ne visuomet esame kviečiami prisidėti. Veiksmą, kuris pagal normatyvinę logiką nustato mus kaip kvantatyvius subjektus, suvokiamus per galimybę produkuoti šios logikos vertes ir per tai sustatomus į socialines hierarchijas. Negalintys įgyvendinti šios produkcijos – išsiunčiami į sistemos pakraščius, kuriuose pagalbos (be bendruomenės) neprisišauksi.

Ne veltui itin viliojanti kolektyvinio organizavimosi struktūra – profsąjunga – su savimi atsineša ir vaiduoklišką grėsmę, jog tai gali tapti dar vienu biurokratiniu mechanizmu, prisidedančiu prie nepriklausomų kultūros darbuotojų (savi)instrumentalizacijos. Instrumentalizaciją suprantant kaip „nepriklausomo kultūros darbuotojo“ pavertimą vienalypiu subjektu, kurį galima naudoti kaip ginklą kultūros politikos lauke. Mechanizmu, kuris institucionalizuoja kultūros lauko dalyvių santykius, steigia ir gilina socialines hierarchijas ir klasinį supriešinimą, bei standina afektyvius tarpusavio ryšius.

„Mes“ kaip nepermatoma bendruomenė

Minėtas vaiduokliškas įtarimas neapleidžia matant, kas nutiko su tokia stipria sąvoka kaip „bendruomenė“ neoliberalios sistemos sąlygotame kultūros ir meno lauke. Bendruomeninis būvis leidžia galvoti apie kolektyvines ateitis – tik dėl jų galima tikėtis atsilaikyti prieš visuotinį nepriteklių, kuris individualizuoja, sąlygoja, kvantifikuoja, subjektyvizuoja ir taip išstumia mus už politinės galios ribų. Tačiau „bendruomenės“ patyrė institucionalizaciją ir instrumentalizaciją; bei paradoksaliai tapo nepageidaujamos vidiniuose profesionalaus meno (ir apskritai meno) ratuose. Be abejo, žinome apie iki šiol gausiai vykdomas anachronistines praktikas, matančias bendruomenes kaip asmenų grupes, kurioms reikalinga (teisinga) edukacija. Šias praktikas sutinkame ne tik instituciniame kontekste, – jas gali vykdyti ir nepriklausomos šiuolaikinio meno projektų erdvės, įdarbinančios bendruomenes kaip apskaičiuojamas auditorijas finansavimo mechanizmuose ir siekiančios per edukacines veiklas pritraukti naujų; neįvertinus, pavyzdžiui, empancipacinės savi-edukacinių veiklų galimybės. Taip „bendruomenė“ kultūros ir meno lauke primiršo savo kaip kompleksinio, radikalaus kolektyvinio subjekto reikšmę, žinančio, jog jis yra nebūtinai priklausomas nuo jį steigiančių ir sąlygojančių struktūrų – tiek institucinių, tiek ir nepriklausomų – ir gali siūlyti savas verčių apibrėžtis.

Norėdami svarstyti apie bendruomenes bendruomenes kompleksinio radikalumo sampratoje, galime žvelgti į jas kaip tai siūlė Giorgio Agamben – kaip į singuliarias, laikinas bendruomenes, jungiamas ne „iš viršaus“ nuleistos tapatybės ar konkretaus (projektinio) tikslo, kurį įgyvendinus išsiskirstome, bet kažko daugiau, siekiančio daug platesnius politinius horizontus.[3] Galime žvelgti kaip į Lepecki išsakytus į „mus“ – besiburiančius dėl galimybės burtis, dėl bendro tikėjimo kitokiu pasauliu, nei mums bandoma įteigti, dėl poreikio atmesti nepritekliaus sąlygas. Suvokiant, jog buvimas bendruomene kaip „mumis“ savaime yra pasipriešinimo neoliberaliai logikai būdas, kuriame tilpti gali visi.

Ieškant tinkamų apibrėžčių, apie netapatybines, efemeriškas, laikinas bendruomenes galima svarstyti kaip apie nepermatomas pasiskolinant iš Lepecki mintį apie tikėjimą galimybe gyventi nepermatomai – atsiimant teisę būti neapčiuopiamomis, neapskaitomomis, nepamatuotomis neoliberalių verčių. Būdami nepermatomais subjektyvizacijos mechanizmų atžvilgiu, turime vietos saviraiškai be poreikio būti naudinga ir produktyvia, be būtinybės apibrėžti save per darbą ir įsteigtus darbo santykius. Nepermatomos bendruomenės per savo bendrabūvį steigia naujus savitus pasaulius, atsisakančius nustekentos ir seniai nebegaliojančios, bet zombiškos keturiados – „vakarietiška–modernu–demokratiška–kapitalistiška“[4]. Taip jos atgauna savo politinį potencialą ar, kaip minėjo Claire Fontaine, politinę savigarbą – galimybę būti politiškomis toms, kurioms nebuvo tai leista, ar nebuvo leista egzistuoti apskritai.[5]

Reikia paminėti, jog mintis apie nepermatomas kaip netapatybines, efemeriškas bendruomenes gali būti svetima suvokiant, jog pasaulis laukia konkrečių veiksmų (ypač pandeminėje šiandienoje), o tiek socialinės mobilizacijos, tiek tarpusavio rūpesčio praktikos yra stipriai paremtos tapatybinėmis jungtimis. Sudėtinga kurti nepermatomas bendruomenes ir dėl to, jog tai gali būti laikoma kvietimu propaguoti toksišką pozityvumą, susidraugauti su siekiančiais „mus“ išnaudoti ir „mums“ kenkti. Tačiau apie netapatybines jungtis veikiau galima galvoti kaip apie galimybę pažvelgti už savo socialinio rato, priskirtos vietos socialinėje hierarchijoje, savo struktūrinio archipelago, norint siekti platesnių politinių tikslų. Ypač, uždarame kultūros ir meno lauke, telktis su šiam laukui tarsi nepriskiriamais ar jame užmirštais.

Nepermatomų bendruomenių steigiamos struktūros

Kadangi tekste svarstoma apie santykį tarp bendrabūvio ir steigiančių struktūrų, verta paklausti, ar nepermatomos bendruomenės turi galimybę kurti organizacines struktūras, kurios nesektų neoliberalios logikos keliu, t. y. tokias struktūras, kurios „mūsų“, kaip bendruomenių, neinstrumentalizuotų ir neinstitucionalizuotų? Nuo kurių netaptume tapatybiškai priklausomos?

Giorgio Agamben, kaip ir jo sąvokas pasiskolinę The Invisible Committee, turbūt paklaustų taip – struktūros, kurios nesektų įsteigiamosios ir įsteigtos (constituent ir constituted) galios keliu? Pirmoji nusako pasipriešinimo veiksmus, leidžiančius galią legitimiai įsteigti; antroji apibūdina šios galios įsteigtą instituciją. Įsteigiamosios galios veiksmai taip ir neišeina už įsteigtos galios ribų ir skatina priespaudos ciklus revoliucionieriams atsisėdus tos pačios valdžios vieton. Agamben politinį streiką, skirtą pakeisti darbo sąlygas, vadina įsteigiančiąja galia, nes, pasibaigus streikui, grįžtama į tą patį darbą nesudarius visa apimančios transformacijos tam, kas yra neoliberalių politinių-ekonominių sistemų sąlygotas darbas apskritai. Čia vėl pasirodo vaiduoklis, sakydamas, jog kultūros darbuotojų profsąjunga, įsteigta neoliberalios kultūros aplinkoje ir siekianti įgyvendinti pokyčius tos pačios aplinkos legitimizuotais veiksmais, taps tais cikliškais agambeniškais revoliucionieriais. Apie tai tam tikra prasme įspėjo ir Marina Vishmidt minėtoje diskusijoje apie kultūros darbuotojų profsąjungas[6] – jog ne geresnėse darbo sutartyse esmė. Tai yra, jog vienos (nors ir aktualios) biurokratinės problemos išsprendimas nepateiks atsakymų į daug platesnius klausimus, kaip, pavyzdžiui, apie kultūros ir meno lauko nepriteklių.

Ką vietoje šių įsteigiančių ir įsteigtų veikimo būdų siūlo Agamben? Jis kalba apie esamų opresyvių institucijų nustekenimą per išsteigiančią (destituent) galią, kaip minėtų kitų pasaulių kūrimo būdą – tai sukeltų, pavyzdžiui, visuotinio streiko būsena – tačiau, kaip sako autorius, šiai galiai reikalingos strategijos, kurias ateities politikai dar tik reikės išrasti.[7] Jos nekartotų paveldėtų legitimių organizacinių modelių, nereikalautų tapatybinės priklausomybės ir amžinos priesaikos, neveiktų opresyviai tiek platesnio lauko, tiek savo kūrėjų atžvilgiu. Kuriant šias struktūras, būtų neutralizuojamos esamos visuomenės institucijos (dabartinė teisinė, medicininė, edukacinė ir kitos sistemos), paverčiant jas neproduktyviomis ir neteigiančiomis jokio autoriteto.[8] Tačiau, kadangi tai yra ateities politikos užduotis, konkrečius pasiūlymus galime ateičiai ir palikti. Bent jau kol imsimės kurti nepriklausomų kultūros darbuotojų profsąjungą, jeigu bus tam atrasta kolektyvinių jėgų ir pasiekta bent kokio susitarimo. O pabaigai galima palikti spekuliatyvų klausimą – vertinant tai, jog profsąjunga Lietuvos kultūros ir meno lauke būtų nauja kolektyvinio organizavimosi forma, galbūt tai bent iš dalies, atsargiai, galėtume suvokti kaip tą neoliberalias struktūras nustekenančią ir išsteigiančią jėgą, nepermatomos bendruomeninės ateities strategiją?

Bendras kvėpavimas

Mano džiaugsmui, prie šio teminio numerio sutiko prisijungti kolegos, draugai, bendraminčiai, su kurių mintimis pastaruoju metu praleidau nemažai laiko. Steigiant reikšmes ir abejones jomis, galvojant apie tai, kas yra vos apčiuopiama, bet tai svarbu būviui kartu. Atrandant netikėtas praktikų paraleles, susivedančias į tą afektyvų intensyvumą ore, kuriuo visiems tenka kvėpuoti – kuomet pavyksta iš tiesų įkvėpti.

Šiame numeryje Anastasia Sosunova skelbia savo naujo autorinio leidinio „Express Metodas“, kuris fiziniu formatu pasirodys gegužės mėnesį, ištrauką – kalbančią apie veržlų tikslingumą, greito rezultato siekimą, ieškant, kaip atsitverti nuo netapačių, tų neteisingųjų. Ir visa tai – visai šalia, aplink Vilnių susidariusių uždarų gyvenviečių kontekste. Matthew Post, skaitydamas Sigizmundo Krzhizhanovsky’io 1939 m. apysaką „Geltonoji anglis“, kurioje žmonių nerimas ir pyktis tampa energijos šaltiniu, kalba apie seniai pribrendusio ir nebūtinai legitimaus visuotinio pasipriešinimo formas. Su Gerda Paliušyte jos kūrinių „Nevermore“ ir „Ankstyva žiema“ kontekste kalbamės apie vaiduoklius, įsigėrusius į mūsų kasdienę emocinę ir materialią aplinką, bei vaiduokliškas įtampas tarp galios struktūrų ir aplink jas susibūrusių bendruomenių. Noah Brehmer kalbasi su filmo „False Belief“ kūrėjais apie Amerikos opresyvią rasinę politiką ir teisinę sistemą, kurioje klesti subjektyvizacija, paveldėta iš vergovės ir klasinės sistemos.

[1] Lepecki, André. Singularities: Dance in the Age of Performance (London and New York: Routledge, 2016), p. 11.

[2] Claire Fontaine. Ready-Made Artist and Human Strike: A few Clarifications, 2005.

[3] Apie tai: Agamben, Giorgio. The Coming Community (Minneapolis, London: University of Minnesota, 1993).

[4] Tari, Marcello. There is No Unhappy Revolution: The Communism of Destitution (New York, Common Notions, 2021), p. 4.

[5] Iš diskusijos su Claire Fontaine, „Claire Fontaine on the Human Strike”, 2021 03 21.

[6] Keliai į autonomiją. Aukštoji kultūra – žemi atlyginimai!

[7] Agamben, Giorgio. Homo Sacer: Sovereign Power and Bare Life (Stanford University Press, 2017),, p. 1268.

[8] Ibid., p. 1268.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *