Agnės Liškauskienės tapybos paroda „Horizontalūs lopai / Pagrandukai“ galerijoje „Meno parkas“

Vasario 10 d. (trečiadienis) 18 val. galerijos „Meno parkas” (Rotušės a. 27, Kaunas) antrame aukšte vyks menininkės Agnės Liškauskienės parodos „Horizontalūs lopai / Pagrandukai” atidarymas.

…

Menininkė eksploatuojamu savo tapybiniu suvokimu turtina nacionalinį šiuolaikinės tapybos kontekstą. Formaliajame lygmenyje autorė atsiskleidžia kaip lietuviško peizažo gurmanė – itališkuoju Arte Povera dvelkiančios išvirkščios drobės bei abstrahuota mūsų laukų tapyba temos plotmėje nepriprastai atiduoda pagarbą Lietuvos kraštovaizdžiui.

Šie darbai tikrąja šio žodžio prasme yra išgrandyti – iš mano atminties ir nuo dažų paletės.

Kaip ir anksčiau, vystau tą pačią temą, kuriai idėjų semiuosi iš natūros, savaip ją perfiltruodama. Šioje parodoje sugretinu dvi tapybines raiškas, skirtingomis techninėmis kalbomis kalbančias apie tą patį. Mane užvaldęs horizontalių lopų motyvas. Negaliu nereaguoti į peizažą: nuolat žiūrėdama pro langą kad ir kur bebūčiau, jei tik mano akys santykiauja su aplinka – mąstau tapybiškai, dirbu mintyse, rankioju viską ir deduosi į atmintį (gal visi tapytojai taip jaučiasi? Neklausiau).

Išvirkščiose drobėse visos mano patirtys ir mintys, motyvo atžvilgiu, išsidėsto labiau intuityviai filosofiškai, jose daugiau vietos žiūrovo interpretacijai: santykiaudamas su kūriniu jis turi „padirbėti“ ir sudėstyti savo peizažą. Tuo tarpu naujieji mano darbai, tai tarsi atsakas į pastaruosius, kaip horizontalių lopų užpildai, kuriuos siūlau priimti.

Atsikeliu žiūrėdama pro langą, dirbu ir gulu nuo jo atsitraukdama. Per tiek metų jau atrodo galėjau persižiūrėti ir perdegti, bet vis nenustoju stebėtis nuolatine motyvo kaita: nespėji įsidėmėti, o jis jau ką kita sako. Šį kartą koncentruoju dėmesį į spalvą, jos derinių tarpusavio santykius, proporcijas, kur pati forma mažiau svarbi, ji reikalinga tik spalviniams santykiams gimti. Pats peizažas kaip fonas, o jame pasipainioję daiktai kaip spalviniai papildiniai. Kurdama nesiekiau atpažįstamumo, tai ir ieškoti jo neverta. Svarbiau yra, kokios spalvos taškas ant kokios spalvos pagrindo užtiško ir kokį jausmą šitas santykis mums koduoja.

Visgi grįžimą prie spalvinės raiškos lėmė ir nuolat besikeičiantis motyvas, spalviniai deriniai keičiasi, persidengia, išnyksta ir persimaišo. Vėliau juos tenka atgaminti iš atminties. Galvojau, gal reikia fotografuoti, rinkti motyvų archyvą, vėliau atkartoti tapybinėmis priemonėmis, bet kokia tada tos kopijos prasmė?

Dažnai pasikartojantis objektas yra šiltnamis. Šiltnamio pamatymas peizaže man yra atradimas, jis kaip koks gyvūnas gyvena savo gyvenimą lauke, visada tame pačiame taške, kur matai kaip jis gimsta ir laikui bėgant sensta, o kartais ir visai miršta. Kiekvienas su savo charakteriu, turbūt atspindinčiu žmonių, kurie juos stato.

Norėčiau, kad parodos lankytojas pamatytų ir pajustų tai, ką pati matau ir jaučiu – nepaprastai paprastą mūsų krašto harmoningą pilkumą, monumentalų laukų romumą ir t.t. Skamba banaliai. Bet perteikti jį išvengiant banalumo – tokį uždavinį sau keliu. Tai ką noriu pasakyti, geriausiai atspindėtų haiku menas, tik savo haiku kuriu spalva. Trumpam atitraukti miesto žmogų nuo miesto ritmo, pailsinti jį vaizdais, „padeklamuoti“ tapybinį haiku – gali būti mano kūrybos misija.

Menininkė Agnė Liškauskienė