Trapus laikinumas ir feminizmas parodoje „Sudėtingos praeitys. Susiję pasauliai“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Ką meno pasaulis gali padaryti karo, brutalaus ir beprasmio, akivaizdoje? Kaip menas šiuo metu gali padėti Ukrainai ir jos gyventojams? Šiuos klausimus kultūros bendruomenė kėlė vasario pabaigoje, deja, juos būtina kelti ir šiandien, po keturių mėnesių. Akivaizdu, kad be materialinių ir humanitarinių aukų, meno pasaulis privalo toliau remti Ukrainą ir jos kultūrą, įtraukti jos kūrėjus į jau esamus ir būsimus kultūrinius projektus, išgirsti jų balsus ir padėti jiems būti išgirstiems pasaulio, o meno galerijas ir muziejus paversti prieglobsčio, susitikimų, edukacijų erdvėmis, skirtomis pabėgusiems nuo karo. Galiausiai privalome nuolatos kurti, kalbėti, rašyti. Apie karą, apie tai, kas yra sudėtinga, nepatogu ir vyksta ne kažkur ten, o čia.

Apie karą ir sudėtingas karo istorijas kalba ir Nacionalinėje dailės galerijoje veikianti paroda „Sudėtingos praeitys. Susiję pasauliai“ (kuratorės Ieva Astahovska, Margaret Tali, Eglė Mikalajūnė, paroda veikia iki rugpjūčio 28 d.). Pirmą kartą ji buvo rodoma Latvijos nacionaliniame dailės muziejuje 2020 metais su projektu „Communicating Difficult Pasts“, o parodos versija Lietuvoje yra organizuojama kaip projekto „From Complicated Pasts Towards Shared Futures“, kuris šiandienos kontekste tampa dar aktualesniu ir svarbesniu, dalis. Projektu ir paroda siekiama kalbėti sunkiomis, dažnai ignoruojamomis ir nepatogiomis praeities ir dabarties temomis bei ieškoti naujų būdų, kaip tai daryti šiandieninėje realybėje. Parodos pasakojimas mezgamas atsisakius griežtų nacionalinių naratyvų ir linijinio pasakojimo, sujungiant iš pirmo žvilgsnio skirtingus, nesuderinamus pasaulius ir istorijas bei išryškinant jų panašumus. Parodoje menininkai iš Latvijos, Estijos, Lietuvos, Lenkijos, Suomijos ir Nyderlandų nagrinėja nacionalistinius ir komunistinius režimus, Afganistano, Ispanijos pilietinį karus, romų genocidą, holokaustą, homofobijos, kolonializmo temas.

Atsisakius oficialiosios istorijos, didįjį naratyvą pasirenkama kurti mažomis, asmeninėmis istorijomis, nes karas nėra statistika ir skaičiai, o tikrų žmonių patirtys. Menininkų Quinsy Gario ir Mina Ouaouirst multimedijų instaliacijoje „Mes pasiūlėme Mauricijui datulių, žiogų ir vandens“ (vaizdo įrašas, skaidrių projekcija, gobelenų diptikas, 2020–2022) šv. Mauricijus ir jo kelionė iš Meroë į Šveicarijos Alpes į vieną spekuliatyvų pasakojimą sujungia kolonializmo ir Jano Zwartendijko žydų gelbėjimo Antrojo pasaulinio karo metais istorijas. Menininkė Anastasia Sosunova videodarbe „Koduotojai“ (2022) XX a. 9 deš. sovietmečiu atsiradusį placebu grįstą priklausomybių gydymą tyrinėja per savo surinktas patirtis – skambučius, susitikimus, pokalbius su įvairias tyrėjais, mokslininkais. Apibendrinto, šalto balso atsisakymas įkūnijamas ne tik kūriniuose, bet ir parodos audiogide, kuriame apie parodą ir kūrinius pasakoja pačios kuratorės ir menininkai, taip dar labiau sustiprindami asmeninį santykį su menininku ir jo kūriniu.

Quinsy Gario ir Mina Ouaouirst, „Mes pasiūlėme Mauricijui datulių, žiogų ir vandens“ (2020–2022)

Anastasia Sosunova, „Koduotojai“ (2022)

Atsisakymą pasakoti oficialiąją istoriją ir pasirinkimą įgarsinti mažųjų balsus galime sieti ir su šios parodos kuratorių nedeklaruota, bet bendroje parodos koncepcijoje ir kūrinių atrankoje regima feministine mintimi, kurioje daugiabalsiškumas, atvirumas skirtingoms patirtims, bendrystės, horizontalaus polilogo skatinimas taip pat yra vienos iš esminių kategorijų. Daugelis parodos kūrinių yra feministinio pobūdžio, juose vienaip ar kitaip nagrinėjamos moterų patirtys, siekiama įrašyti moteris, „Kitą“ į jau esamą karo istoriją ar ją perrašyti, taip užtikrinant lygiavertę reprezentaciją. Pavyzdžiui, kūrinyje „Savanorės, kovojusios už laisvę“ (2016–2020) menininkė Zuzanna Hertzberg pristato žydų kilmės lenkų ir latvių moteris, kovojusias prieš generolo Franco kariuomenę Ispanijos pilietiniame kare 1936–1939 m. Pasak menininkės, apie šias anarchistes žydes iš Rytų Europos, siekusias sustabdyti antisemitinių ideologijų plitimą, iki šių dienų žinoma labai mažai. Todėl Hertzberg jas integruoja į istoriją sukurdama medinių dėžučių instaliaciją, taikydama feministiniame mene žinomą femmage – amatais grįstą techniką, kurioje koliažo, fotomontažo technikos jungiamos su asmeninėmis moterų istorijomis. Kare dalyvavusių moterų asmenybės ir gyvenimai dėžutėse atkuriami tapybiniu portretu ir biografiniais šių moterų koliažais, sudarytais iš laikraščių, archyvų, laiškų, nuotraukų, kitų objektų, nėrinių, siuvinių. Dėžutėse galime pamatyti šių moterų veidus, akimirkas iš asmeninio gyvenimo ar Ispanijos pilietinio karo, laikraščių fragmentuose paskaityti apie brutalius karo įvykius, pavyzdžiui, eksperimentavimą su žmonėmis Aušvico koncentracijos stovykloje. Žydų atminties temą menininkė pratęsia ir kitame kūrinyje „Nomadiška atmintis“ (2017). Čia Zuzanna pristato Varšuvoje, Lenkijoje, atliktą intervenciją į viešąją erdvę, kurios metu ant Komunistų partijos įkūrimo vietai nurodyti skirto akmens ji uždėjo kitą, alternatyvią istoriją pasakojančią marmurinę plokštę su užrašu, skirtu atminti žydų savanoriams, kovojusiems Ispanijos pilietiniame kare.

Zuzanna Hertzberg, „Savanorės, kovojusios už laisvę“ (2016–2020)

Kitokią moters dalyvavimo kare, šiuo atveju Antrajame pasauliniame kare ir sovietinėje okupacijoje, istoriją pateikia menininkės Laimos Kreivytės multimedijų instaliacija „Graužatis. Juodojo sąsiuvinio paieškos“ (2022). Instaliacijoje menininkė nagrinėja problemišką poetės Salomėjos Nėries asmenybę ir istoriją, bando surasti atsakymą į klausimą, ar Salomėja Nėris buvo išdavikė ar tiesiog pasiklydusi siela. Atsakymų ieškoma videodarbe, kuriame kalbama apie mįslingą juodąjį sąsiuvinį, kurį poetė prieš mirtį, pasak šaltinių, spėjo perduoti kunigui Juozui Gustui. Taip pat instaliaciją papildo ir vizualinė bei tekstinė poetės reprezentacija, kurią galime palyginti su menotyrininkės Griseldos Pollock XX a. 9 deš. pasiūlyta feministinės intervencijos į istoriją taktika. Feministinę intervenciją į istoriją Kreivytė įgyvendina ne tik teoriškai, bet ir praktiškai – perkuruodama dalį nuolatinės galerijos ekspozicijos. Į ją menininkė šalia „Cooltūrisčių“ videodarbo įterpia tris Salomėjos Nėries atvaizdus – du tapytojos Bronės Jacevičiūtės paveikslus „Salomėja Nėris prie gimtosios Baltijos“ (1958), „Salomėja Nėris 16-oje lietuviškoje divizijoje“ (1949) ir medinį Vlado Vildžiūno Salomėjos Nėries biustą (1974). Beje, „Cooltūrisčių“ videodarbe galime pamatyti ir kitą Vildžiūno sukurtą bronzinį Salomėjos Nėries paminklą, iki šiol stovintį prie šiandien vis dažniau kvestionuojamą pavadinimą turinčios Salomėjos Nėries gimnazijos Vilniuje. Pasirinkti kūriniai ne tik iliustruoja dviprasmišką poetės vertinimą ir reprezentaciją, bet ir liudija platesnį meno bei režimo santykį, meno produkcijos sovietmečiu užkulisius: užsakomuosius darbus, cenzūrą, privalomąjį socrealistinį stilių, ir šiandieninį mūsų visuomenės santykį su sovietmečiu kurtais kūriniais, paminklais.

Laima Kreivytė, „Graužatis. Juodojo sąsiuvinio paieškos“ (2022)

Dar viena parodoje nagrinėjama moteris, nuo kurios atsispiriama pasakoti „mažąją“ istoriją, – prieštaringa suomių ir estų rašytoja Hella Wuolijoki. Suomių menininkė Jaana Kokko video darbe „Romų kalnas“ (2022) ieškoti rašytojos pėdsakų keliauja į Hellos atsiminimuose aprašytą tėvo sodą Valgoje, tačiau ten, kalbindama vietines gyventojas apie jų kasdienes patirtis, labiau įsitraukia į vienos iš filmo veikėjų Bergitos gyvenimą bei pasakojimą apie čia egzistavusį romų kalną ir nacių vykdytus romų sušaudymus. Bergita videodarbe papasakoja ir apie vienatvę, anūkų priežiūrą, motinystę, skyrybas, bandymą suderinti darbą su dukros auginimu, savo gyvenimo atsisakymą dėl vaiko. Taip filme svarbia gija tampa ir motinystės tema, kuri Vidurio ir Rytų Europos feministinio meno ir kuratorystės kontekste yra viena iš jautriausių ir esminių dėl sovietmečiu sukurto motinos herojės – sėkmingai dirbančios ir prižiūrinčios vaikus moters – mito. Šią temą yra nagrinėjusios tokios parodos kaip „Motina herojė“ (2016, Momentum galerija, Berlynas, kuratorės Bojana Pejić, Rachel Rits-Vollach) ar 2020 m. Kauno fotografijos galerijoje eksponuota latvių kuratorės Jana Kukaine kuruota paroda „Šiltnamio mūza“. Motinystės tema svarbi ir pačiai Kokko, ją menininkė tęsia ir kituose darbuose, pavyzdžiui, videodarbe „Dirbančios moters valanda“, kuris buvo pristatytas jau minėtoje parodoje „Šiltnamio mūza“. Taigi, kūrinyje „Romų kalnas“ Kokko įprastu jai dokumentiniu žvilgsiu, per interviu su paprastais žmonėmis viename darbe ne tik supina skirtingų laikotarpių ir statusų moterų balsus į vieną polilogą, bet ir sulieja motinystės bei karo temas, taip primindama dažnai pamirštamą motinų rolę ir skausmą karo akivaizdoje. Šeimos ir karo temą parodoje papildo ir kitas kūrinys – latvių menininkės Vikos Ekstos multimedijų instaliacija „Pokalbiai su tėčiu“ (2020), kurioje, kaip ir Kokko, ji taiko dokumentinį ir interviu žanrus papasakoti savo tėčio ir kitų latvių vyrų, tarnavusių Afganistano kare 1979–1989 m., traumines patirtis.

Jaana Kokko, „Romų kalnas“ (2022)

Nuo moters rašytojos įvaizdžio atsispiria prancūzų ir estų menininkės Eléonore de Montesquiou kūrinys „33 baidyklės“ (2022), kuriame analizuojamas rašytojos Lidijos Zinovjevos-Annibal (1866–1907) tuo pačiu pavadinimu 1907 m. Sankt Peterburge išleistas ir iškart uždraustas kontraversiškas romanas. Romane „33 baidyklės“ pasakojama apie dviejų moterų meilę, lesbietišką geismą, grožį ir laimės paieškas. Montesquiou pristato bokšto formos instaliaciją, tampančia nuoroda į Lidijos organizuotus Bokšto trečiadienius – menininkų, filosofų, aktorių susibūrimus, kurių metu buvo skaitoma poezija. Instaliaciją sudaro įvairūs objektai: tekstai ir nuotraukos apie Lidijos Zinovjevos gyvenimą, kairuoliškas pažiūras bei tragišką mirtį 41-erių nuo skarlatinos. Taip pat – ištraukos iš romano, kurias papildo specialiai šiai parodai estų-rusų iliustratorės Varvaros Toropkovos kurtos iliustracijos, projekcija, gėlių puokštė ir menininkės Lucy Railton sukurta garso instaliacija. Kūriniui priklauso ir Lietuvos nacionalinio muziejaus kolekcijoje esantis Stasio Ušinsko paveikslas „Dvi gracijos“ (1937). Jame vaizduojama nuoga tobula moteris ir už jos stovinti menininko tikroji žmona, dedikavusi savo gyvenimą vyro karjerai, kūrinio „33 baidyklės“ kontekste ne tik skatina kalbėti apie moters kūno reprezentaciją vyrų kūryboje, bet ir įgauna lesbietiškų konotacijų: gali priminti ne tik romano personažes, bet ir pačios Lidijos atsidūrimą antrame plane, užmarštį ir marginalizavimą dėl kūryboje nagrinėjamų nepatogių temų bei politinių įsitikinimų.

Eléonore de Montesquiou, „33 baidyklės“ (2022)

Nepatogaus homoseksualumo temą parodoje tęsia ir menininkų Matīss Gricmanis ir Onos Juciūtės garso instaliacija „Undinė“. Kryptinių garsiakalbių sukurta „undinės daina“ pasakoja homoseksualaus žmogaus Kasparo Irbės (1906–1996) patirtis. Įgarsintuose Irbės, kurio pravardė ir buvo „Undinė“, dienoraščiuose užburia paprastos kasdienybės detalės, kuriose užkoduota tragiška to laiko realybė: prastos gyvenimo sąlygos, slapti pasimatymai ir pravardės, kuriomis buvo maskuojamos tikrosios tapatybės. Tiek kūriniai „Undinė“, „33 baidyklės“, pasakojantys apie homoseksualių žmonių išgyvenimus, tiek ir anksčiau aptarti darbai „Romų kalnas“, „Savanorės, kovojusios už laisvę“ ar „Graužatis. Juodojo sąsiuvinio paieškos“ pristato sudėtingas praeitis, kurios nėra patekusios į oficialiąją istoriją, pasakoja „Kito“ patirtis. Taigi parodą „Sudėtingos praeitys. Susiję pasauliai“ galime laikyti ir „kuratorinio aktyvizmo“ (angl. curatorial activism) pavyzdžiu, kurį kuratorė ir feministė Maura Reilly apibūdina kaip siekį pasakoti engiamųjų ir atskirtųjų nuo „šeimininko“ naratyvo istorijas, kaip praktiką, kuri suteikia balsą istoriškai „nutildytiems“. Pasak Reilly, nepaisant jau kelis dešimtmečius egzistuojančių postkolonialistinių, feministinių, anti-rasistinių, queer teorijų, meno pasaulis tęsia atskirtį bei toliau šalina „Kitus“, tai yra moteris, LGBTQ+, mažumų bendruomenes. Nors neretai atrodo, jog šiomis temomis, kaip ir apie karą, kalbama pakankamai, realybė yra kitokia, todėl tai turime daryti kasdien.

Feministinis žvilgsnis kuruojant parodą „Sudėtingos praeitys. Susiję pasauliai“ regimas ir parodos kūriniuose išryškėjančioje kūno temoje. Pasak kuratorių, ypač didelis dėmesys parodoje skiriamas kūno atminčiai – emociniams būdams, kuriais praeities tragedijos ir toliau gyvuoja vėlesnėse kartose. Tarp tokių kūrinių galime paminėti estų menininko Ülo Pikkov animacinį filmą „Kūno atmintis“ (2011), kuriame menininkas trapiomis siūlų figūrėlėmis kalba apie tremtį ir teigia, kad ištremtų protėvių sielvartą ir skausmą saugo kiekvieno iš mūsų kūnai. Panašias kūno atminties patirtis nagrinėja ir Lia Dostlieva bei Andrii Dostlievo kūrinys „Man vis dar gaila išmesti maistą… Močiutė pasakodavo apie Holodomorą“ (2018). Šiame darbe menininkai prisimena ir iš naujo išgyvena Holodomorą – tyčia sovietų valdžios sukeltą badą 1932–1933 m., kurio metu mirė nuo 3,3 iki 7,5 mln. žmonių. Trauminę ukrainiečių tautos istoriją menininkai perteikia pasitelkdami savo kūnus, du mėnesius kurdami grafikos darbus, dokumentuojančius visą jų išmetamą maistą (ant žemės nukritusias skrudintas bulvytes, rytinės grikių košės likučius, po vakarėlio likusias apelsino riekeles), juos papildydami rastomis Ukrainos peizažus vaizduojančiomis fotografijomis. Tam tikra prasme kūno atminties temą nagrinėja ir menininkė Paulina Pukytė, prilygindama kūnui patį galerijos pastatą. Kūriniuose „Šešėliai“ ir „Vaiduokliai“ Pukytė, kaip ir prieš dešimt metų vykusiame „Cooltūristės“ proteste „NDG ne NSO“, primena šio pastato tamsią praeitį, buvimą Sovietų socialistinės revoliucijomis muziejumi. Kitaip nei „Cooltūristės“ 2012 metais, Paulina Pukytė peržengia galerijos slenkstį ir atlieka intervenciją į šio kūno vidų. Iš pirmo žvilgsnio švariame ir nesuteptame interjere menininkė įkurdina įvietintą juodo smėlio instaliaciją „Šešėliai“, kuri meta nematomos, bet vis dar esamos pamėkliškos praeities šešėlį ant pastato grindų. Instaliacija performatyvi, trapų šešėlį lankytojai, patys nepastebėdami, išsklaido ir vėl trina iš pastato bei savo atminties. Tokia pat trapi ir kita Pukytės instaliacija „Vaiduokliai“ (2022), joje menininkė skirtingose galerijose erdvėse ant grindų išdėsto krištolines vazas, kurios turi sustiprinti skaidrumo ir nešvarumo kontrastą šio pastato kūne. Abiejuose kūriniuose Pukytė remiasi sociologės Avery Gordon mintimis apie praeities šešėlius ir vaiduoklius, apie tai, kad praeitis visada persekioja dabartį. Išties, praeitis persekioja ir išėjus iš galerijos. Balandžio pabaigoje, kuomet atsidarė paroda „Sudėtingos praeitys. Susiję pasauliai“, pražydo ir netoliese augančios sakuros – žmonės ėmė plūsti greta jų fotografuotis, skambėjo juokas ir kaitino saulė, kai už tūkstančio kilometrų aidėjo ne juokas, o virš galvų aidintys patrankų šūviai. Pagalvojau – tai jautriausias ir paveikiausias trapaus kaip sakuros žiedas laikinumo, kurį dabar švenčiame, performansas.

Ülo Pikkov, „Kūno atmintis“ (2011)

Lia Dostlieva ir Andrii Dostliev, „Man vis dar gaila išmesti maistą… Močiutė pasakodavo apie Holodomorą“ (2018)

Paulina Pukytė, „Šešėliai“ (2022)

Paulina Pukytė, „Vaiduokliai“ (2022)

Paroda „Sudėtingos praeitys. Susiję pasauliai” Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veikia iki rugpjūčio 28 d.