„Klaipėdos galerijoje“ – Zitos Inčirauskienės retrospektyvinė paroda „Nauja – tai užmiršta sena“

Iki liepos 3 d. LDS Klaipėdos galerijoje veiksia Zitos Inčirauskienės paroda „Nauja – tai užmiršta sena“. Parodoje eksponuojami 25 grafitu, tušu ir aukso folija atlikti grafikos darbai bei instaliacija „Prisiminimų kambarys“.

Z. Inčirauskienė kuria tekstilę, kaligrafiją, į instaliacijas panašias kompozicijas, kuriose derina įprastas ir netradicines medžiagas, įvairią techniką (siuvimą, siuvinėjimą, spausdinimą, aplikaciją, dekalkomaniją, autorinį atlikimą) ir priemones (kaligrafiją, rastus daiktus). Dailininkė gilinasi į Lietuvos istorinį ir kultūrinį paveldą, kuria literatūros palikimo, religijos, egzistencijos temomis. Parodos „Nauja – tai užmiršta sena“ ekspozicijoje pateikiama 2011 – 2019 metais surinktos gausios medžiagos – atspaudų – permąstymas, reinterpretavimas. Menininkė Zita Inčirauskienė keliaudama po įvairias vietoves fiksavo įrašus, frotažo technika „nuimdama“ juos nuo įvairiausių, daugiausia lauko poilsiavietėse paliekamų įsiamžinimų. Tai vardai, miestai, miesteliai, datos, meilės prisipažinimai, keiksmai ir t.t., išraižyti ant materijos pačia primityviausia, grubiausia priemone – kišeniniu peiliuku arba vinimi. Fiksuotos vietovės, laikas, emocinis krūvis… Tie informacija įrantyti stalai, suolai, sienos – tarsi primityvūs socialiniai tinklai, virtualių socialinių tinklų srautų pirmtakai. Šią sukauptą „gatvinės etnografijos“ medžiagą kūrėja gretina su, atrodytų, visiškai skirtingo lauko ir skirtingos kokybės įsiamžinimo kultūra, kurią fiksuoja ta pačia frotažo technika. Tai žymių kilmingų asmenybių, fundatorių epitafijos senųjų katedrų grindyse (šv. Mergelės Marijos bazilikoje Gdanske, šv. Mikalojaus bažnyčioje-muziejuje Niguliste, Taline). Užfiksuoti renesansui būdingais šriftais akmens ir marmuro plokštėse iškalti užrašai: asmenų vardai, titulai, herbai, šlovingi palinkėjimus bei intencijos. Menininkės nedomino smulkmeniška biografinių faktų dokumentacija (epigrafika) – ji koncentravosi į žymenis, signifikantus, darė epitafijų kopijas, siekdama kompozicinės darnos, paryškindama raidžių formas, herbų siluetus ir pan. Objekto „nuskenavimas“ frotažo technika jo idealiai neatkartoja – vaizdas būna daugiau ar mažiau išplaukęs, kaip ir žmogaus atmintis, kuri tik iš dalies geba atkurti praeities įvykius ar vaizdus.

Meninėje instaliacijoje „Prisiminimų kambarys“ kūrėja grįžta į labai asmenišką, o kartu – visoms ano meto motinoms bendrą kasdienybę, nutikusią prieš daugiau nei keturiasdešimt metų, bandydama atkurti tą skurdų, varginantį ir drauge jaukų pasaulį. Tačiau tai – ne rekonstrukcija, o anos kasdienybės tekstilinis-kaligrafinis įprasminimas. Instaliacija ir objektai sukurti ready-made pricipu – realių daiktų pagrindu, tad išlaiko atpažįstamumą. Ir garsioji Spoko knyga, ir vaikiška vonelė, ir rudos klijuotės skuteliai, kuriuos anuomet gimdymo namuose užrišdavo ant naujagimių rankyčių – daugybė autentiškų dalykų, nenumaldomai žadinančių prisiminimus, perkeliančius į laiką, kai menininkė derino studijas su kūdikių auginimu… Tačiau visa ta asmeniška kasdienybė įgyja kaligrafinį matmenį, rašmenys dengia artefaktus, objektai apauga nėriniais, laikraščiai, puodai, laiškai, švarkai, košelių receptai – viskas suliejama į vieną instaliatyvią visumą, pasakojančią apie amatą – rašymą, nėrimą, siuvinėjimą bemiegėmis naktimis užmigdžius vaikus. Sopulius ir raudas. Laukimą ir tikėjimą. Apie balansavimą tarp meno ir kasdienybės, tarp studijų ir motinystės. Apie drąsą kalbėti apie tai, kas asmeniška, trapu ir švelnu. Apie tai, kad niekas niekur nedingsta – visi jausmai ir išgyvenimai virsta patirtimi ir menu.

Ingridos Mockutės-Pocienės fotografijos