Jaunųjų menininkių kūrybą pristatanti paroda „Sūkuriai“ VDA „Titanike“

Balandžio 7 d. 12 val. VDA parodų salėje „Titanikas“, I a. atidaroma jaunųjų menininkių kūrybą pristatanti paroda „Sūkuriai“. Tai yra antroji tęstinio projekto „Ar ji ateina?“, siekiančio pristatyti pradedančiųjų Lietuvos menininkių kūrybą bei jos sklaidą, paroda. Kūrėjus vienija bendra studijų patirtis Fotografijos ir medijos meno katedroje (VDA). Pirmoji projekto paroda įvyko 2020 m. KKKC parodų rūmuose Klaipėdoje. Šiandienos paroda įgyja naujų bruožų – tai nauji tų pačių autorių kūrybiniai poslinkiai.

Parodoje pristatomi objektai, išsukantys įvykius. Tai įvairiausi gabaliukai, dalys, elementai. Jie neatsiejami nuo judesio, pastarasis – dalis objektų: nestingstančių ir nenustygstančių, kvėpuojančių, plūduriuojančių, tirpstančių, vingiuojančių, plazdančių ir kaistančių. Menininkes susiejančios kūrybos inspiracijos ir temos ateina iš buities, vandens, tarpkūniškumo, technologijų, tekstų, troškimų, nerimo ir vaizduotės.

Slampinėjant po Agnės Masilionytės „Slėnį“, galima aptikti keistus esinius – „mišrūnus“, vai(z)duoklius-šiukšles, gimusius iš realybės artefaktų ir autorės vaizduotės. Viensparnis drugelis plazdena atskridęs iš slapto mazuto kapinyno Kalgraužių miške; kažkur greitkelyje pagautas google fotomobilio mirguliuoja koralus primenantis krūmas, apmėtytas patirto malonumo šiukšlėmis; vos pavelka kojas plastikojis, jūros išmestas ir Agnės iškastas iš smėlio; netoliese kvėpuoja „kačiukas“, sprogstantis pavasarį.

Austėjos Masliukaitės „Nebenoriu“ atsirado iš troškimų ir galvojimo apie materijos plastiškumą. Jeigu pavyktų nulaižyti auksą, išnirtų paskandintas sidabras, o įveikus laiką – rankose tirpstantis vaškas. Aptirpęs ledinukas nurodo į nutrauktą smaližiavimo veiksmą. Lydymosi ir stingimo momentas viename.

Kūrinyje „Suksmas“ Austėja neverbaliniais garsais savo balsu varijuoja skirtingomis judėjimo kryptimis tarp kūrinių, prietaisų, žiūrovų bei pačios galerijos infrastruktūros. Parodoje jos vokalas veikia kaip bangas keliantis akustinis maršrutizatorius.

Saulės Miežytės kūrinyje „Melanino atspaudai“ iš grožio kapsulės atkeliavusi melsva šviesa UV spinduliais kliudo šviesai jautrius kūno paviršius ir juos įdegina. Šviesų oranžerija – tarsi skirta pasivaikščiojimui. Fotojuostelę primenantys akiniai, globojantys akis nuo UV spinduliuotės, kviečia stebėti padaugintos saulės užtemimą. Tai futuristinė fantazija apie asmeninių saulių išmaniuose namuose, naujos rūšies fotosintezių, terapijų ir įrenginių, naikinančių bakterijas ar generuojančių papildus, laiką.

Aistės Marijos Stankevičiūtės kūrinyje „Ausys laižo lūpas“ kulkšnies longetė mena kojos judesio klaidą šokyje per balas, sepijos akies vyzdys – atsiskyrimą nuo voko. Jo W forma pasiruošusi mirktelėjus nuvingiuoti bet kuria kryptimi – atgal į vandenį ar į knygų lentyną. Ūseliai yra susisukę nuo kaitros kaitlenčių, kurios, neatlaikiusios temperatūros, išsilydė ir sutekėjo į juodojo baseino balutes. Netirpstančio muilo akmenukas išridena krypčių kombinacijas: ausys laižo lūpas ir baksnoja į oro kaitrą kaip į neišvengiamą pažado išsipildymą.

Sūkuriai turi savo judėjimo geometriją, kurioje vertikalė įsipainioja į horizontalę. Jie gali judėti, ištįsti, pasisukti ir sąveikauti kompleksiškai. Jie įtraukia beveik viską – nesukdami galvos dėl atsirinkimo – ir išsuka naujas kombinacijas ar susitikimus – taip, kaip virtuvės maišytuvas suplaka skirtingus vaisius į burbuliuojantį glotnutį, kaip sukūrinė vonia į SPA sutraukia nepažįstamus kūnus ar kaip stovinčio lėktuvo variklio generuojamas sūkurys įtraukia vandenį, akmenis į lėktuvo vidų ir į patį variklį. Sūkurys gali įsisukti į kitą sūkurį: du ar daugiau sūkurių, kurie yra daugmaž lygiagretūs ir cirkuliuoja ta pačia kryptimi, prisitraukia vienas kitą ir, galiausiai, susilieja.

Circles are lines that constantly deviate from themselves. (T. Morton)

Parodos menininkės:

Agnė Masilionytė

Austėja Masliukaitė

Saulė Miežytė

Aistė Marija Stankevičiūtė

Parodos kuratorė:

Laura Stasiulytė Gudaitė

Parodos architektas:

Vladas Suncovas

Paroda veikia iki balandžio 23 d.

II-VI, 12:00 – 18:00 val.

Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus dailės akademija, UAB Hopro.

Parodoje galima lankytis ne didesnėmis nei 2-jų asmenų grupėmis (nebent grupę sudaro vienas namų ūkis), dėvint apsauginę kaukę bei išlaikant ne mažesnį nei 2 metrų atstumą nuo kitų asmenų.