Lėtas būdas stebėti. Pokalbis su kuratoriumi Dariumi Jaruševičiumi apie parodą „Tapyba Upe“

Pernai leidęsi pripučiama valtimi į tapybinę kelionę, ekspediciją po Lietuvą, jauni tapytojai Ieva Tulaitė ir Kipras Černiauskas, šiemet jos dokumentaciją kartu su kuratoriumi, menininku Dariumi Jaruševičiumi pristatė Maršrutizatoriai/Routers meno laboratorijoje, parodoje „Tapyba Upe“. Ši paroda, mano manymu, buvo viena savičiausių šį mėnesį, tad nusprendžiau pakalbinti jos kuratorių ir apie ją sužinoti daugiau.

 I. Tulaitės ir K. Černiausko tapybinė ekspedicija po metų virto tavo kuruota paroda „Tapyba Upe“. Kuo tave sudomino šis projektas? Kokios temos čia atsiskleidžia?

Mane, kaip ir daugelį meno scenos veikėjų, patraukė romantinė šio įvykio diagrama. Visų pirma tai – kelionė kaip meninė praktika, prilygstanti tokioms gerai žinomoms, aktyvioms praktikoms kaip ėjimas ar žemėlapiavimas. Ši kelionė – patyriminis meninis veiksmas, kurį atliko du jauni tapytojai. Viskas, kas joje (kelionėje) aktualizuota, parodoje tampa dalinė aktualizacija – paties potyrio iki galo neaktualizuoja.

Kita vertus, skirtingi parodos registrai: tiek tapybinis, tiek fotografinis, video arba tekstų (dienoraštiniai užrašai Facebooke), papildo tuos tarpus, kurių nėra tapybiniam peizaže arba atvirkščiai – tapybinis peizažas parodo tai, ko nėra Facebooko užrašuose. Išeina, jog tam tikri Facebooko užrašai neiliustruoja peizažo, o nutapyti peizažai atskirai tampa tokiais bendriniais kelionės peizažais.

Bet labiausiai mane patraukė toks romantinis šios idėjos pradas. Toks lėtas būdas keliauti. Lėtas būdas patirti. Lėtas būdas stebėti. Ideologiškai visiškai priešinga visai šiandieniniai greitai vaizdų cirkuliacijai ir vartojimo kultūrai. Iš šalies stebint, įkvepia tokio pobūdžio lėtas veikimas, aplinkos tyrinėjimas, stebėjimas, kuris priešingas visai tai greitai kultūrai. Kita vertus, menininkai neišvengė susidūrimo su noru dalintis patirtimis iš veiksmo vietos – vis tiek skelbėapie savo kelionę ir naudojosi tinklaraščio elementais, tinklaraščio praktika (skelbė facebooke).

Parodoje ryškus tam tikras ritmas – kartojasi šeši tapinių dydžiai, taip pat iš daugelio kelionės vietovių matome po du, jas dokumentuojančius, kūrinius, eksponuojamus greta – vieno ir kito autoriaus. Abiejų darbai tarsi supanašėja.

Įdomu tai, jog jie yra pakankamai sutelkti, susigyvenę. Nors galima juos atskirti, kartu jie tarsi susilieja į vieną asambliažą. Jie tampa vienas kitą tęsiančiais, sekvenciškais darbais – turėdami savo skirtumus, nėra opoziciniai.

Parodoje nemažai skirtingų erdvių. Kaip sekėsi jas suvaldyti?

Vienas parodos tikslų, kuris mane kaip kuratorių sudomino šitoje kelionėje, tas, kad ją galima žiūrėti kartografiškai. Upės turi dar griežtesnę savo tėkmės trajektoriją, nei keliai arba autostrados, bet galima iš jų pasirinkti daugiau alternatyvių kelių. O šiuo atveju, kelionei pasirinktoje vandens atkarpoje – Aukštaitijos ežerynas – Žeimena – Neris – Nemunas – Atmata – Kuršių marios – yra viena pagrindinė vandens arterija, kuri eina per šalį, t. y. Nemunas ir jo intakai, – viena griežta, kartografinė trajektorija.

Kita vertus, mane labiausiai patraukė jutiminė, ne kartografinė kelionė, nes kartografinis arba skaitinis, kiekybinis registras yra labai sąlyginis. Nutapyti arba nufotografuoti vaizdai tampa pakankamai bendri ir nelabai reprezentatyvūs. Tai ne tie peizažai, kur gali atpažinti Senos tiltą arba Paryžiaus vaizdus. Patys vaizdai slenka pakankamai lėtai ir kinta jutimiškai. Kitaip tariant, ši kelionė turi savo jutimines ir patyrimines trajektorijas – pats darbų koloritas kinta, palaipsniui veikiamas temperatūros, liūties, arba kaitros, veikiamas ir skirtingų situacijų.

Pagrindinė parodos tema yra trukmė – kokybinis kismas. Kiekybinis kismas, deleuziškai žvelgiant, yra skaitinis ir aksiomatinis, turintis konkrečias skaitines reikšmes. Tarsi ta skaitinė reikšmė yra maža, fiziškai pakankama, nes atstumas pakankamai nedidelis, turint omenyje visą šią kelionę per Lietuvą. Pokytis yra stipriai kokybinis ir veikiantis kaip kokybinis kismas. Turiu omenyje, kad į tuos 500 km. upėmis telpa galbūt pusė Europos arba dar didesnis atstumas, patirties tankumas. Taigi lėta trukmė – viena pagrindinių temų. Vykstant tokiai lėtai kelionei, pacituosiu pačių autorių mintis: jų tikslas, toks lėtas įsižiūrėjimas, lėtas stebėjimas, kuris net akmenį paverčia uolėtaisiais kalnais arba balą – ištisa jūra. Lėtai žvelgiant ir keliaujant.

Kiek laiko jie keliavo?

Autoriai keliavo pakankamai ilgai, tuos 500 km. nuplaukė per 35 dienas. Jie tarsi citavo XIX a. viduryje vykusią grafo Konstantino Tiškevičiaus kelionę Nerimi penkiais laivais, o jie plaukė tik viena gumine valtimi, į kurią viskas tilpo. Grafas keliavo taip pat lėtai, vykdydamas archeologinius kasinėjimus, rinkdamas folklorą, visokius padavimus – atlikdamas tam tikrą antropologinę veiklą, tyrinėjo šalį. O dailininkų funkcija buvo stebėti ir fiksuoti tą visą kelionę – jos reprezentaciją paveikti skirtingais registrais.

Pasirinkote ekspozcijai netradicinę erdvę. Kaip ji koreliuoja su parodos idėja?

Parodos erdvė turi dvejopą savo prasmę, o galbūt ir daugiau jų. Pirmoji, pažodinė ir tiesioginė yra ta, kad ji randasi prie upės, pro kurią praplaukė mūsų tapytojai. O kitas dalykas – tarsi grafo Konstantino Tiškevičiaus kelionės citata, nuoroda į tai, jog ir grafas turėjo visą ekspedicijoje surinktą medžiagą išeksponuoti rūmuose. Šios parodos ekspozicija iš dalies nurodo į tradicinio muziejaus ekspoziciją. Tai nėra gryna tapybos paroda. Tai – daugiau tokia kelionės dokumentacija, o išdėstyta kaip muziejuje. Apskritai šios patalpos atliepia muziejiškumo atmosferai, veikia kaip muziejus. O pats muziejus veikia ir kaip architektūrinis paminklas, ir kaip ekspozicijos erdvė.

Beveik visi tapiniai eksponuojami be porėmių ir yra šešių pasikartojančių dydžių. Kas lėmė tokį pasirinkimą?

Toks eksponavimas pasirinktas sąmoningai. Norėjosi palaikyti kelionės įspūdį, nes pati kelionė – pakankamai laukinė. Taupant vietą, tapybai buvo pasirinkti šešių dydžių porėmiai, kiekvieną sykį vis juos pertraukiant. Autoriai neturėjo papildomo laivo kaip grafas Tiškevičius. Tas dydžių atsikartojimas suteikia tam tikrą serijiškumo ir registracijos principą. Peizažai, kad ir būdami pakankamai modernistiniai, langiški, bet nudrobinti, jie netenka savo koncentracijos kaip vieno atskiro peizažo. Turėdami atviras pabaigas, neužbaigtus drobės kraštus, jie sugula į tam tikrą sekvenciją, į tam tikrą tąsą ir seką. O pastaroji pakankamai chaotiškai nulemta kelionės aplinkybių.

Peizažai tampa vientisi ne kaip paskiri darbai, bet veikiant atsikartojančiam ritmui. Ritmas ir seka čia yra svarbiausia. Ir dar kolorito kaita, kintant temperatūrai, oro sąlygoms ir emocijoms bekeliaujant. Autoriai pažymėjo svarbų dalyką, kad ir nedidelis atstumas skaitine prasme, bet kultūriniai pokyčiai bekeliaujant pakankamai ryškūs. Pavyzdžiui, praplaukiant Ruklą, vaikai chuliganai juos apmėtė akmenimis, bet viskas pakinta ties Grabijonų kaimu, kur gyventojai pradeda kalbėti lietuviškai, pasimato daugiau lietuviškos kultūros apraiškų. Atstumai nėra dideli, bet įspūdis ir žmonių gyvenimo būdas pakankamai kinta.

O kaip kinta patys vaizdai, peizažai?

Peizažai šioje parodoje nėra vienalyčiai. Vieni yra panoraminiai, juose veikia horizonto linija ir nurodo sinkretiškumą, kiti yra labiau suslėgti, nesant matomai horizonto linijai, ir eina labiau per įelektrintą emocinį potyrį.

Peizažas čia kertasi su pačiu potyriu, nes peizažas yra autonominis reprezentatyvus registras, kuris turi savo tapybinę reprezentaciją ir modernistinę logiką. Tas bandymas aktualizuoti potyrį per peizažą yra sudėtingas tikslas. Jis pavyko ar ne, sunku pasakyti. Bet visi kiti parodos objektai, eksponatai – tos mažos nuotraukos, objektai ir video iš jų kelionės, jie ir išeina į kitus registrus, parodant to potyrio įvairovę, atimant jo reprezentatyvumą iš panoraminių peizažų.

Kita vertus, pati tapyba iškelia peizažo butaforiškumo klausimą. Vienas sudėtingiausių uždavinių, per jo kontūrus, diagramas, grafas atskleisti peizažo jutimines galias. Tai yra versus reprezentacija, kuri nurodo į bendrą vaizdą arba idilišką jo variantą. Tai – dar viena paralelė, kodėl visas veiksmas vyksta būtent šitoje erdvėje. Šitą parodos erdvę taip pat supa butaforinis peizažas: Gedimino kalnas, kuris yra sukonstruotas ir suformuotas rekonstrukcijos – nuskustas, nukirptas, tarsi sukuriant idilišką viduramžių vaizdą, atveriant erdves, suteikiant atvirukuose ir litografijose buvusių vaizdinių įspūdį. Priešais matome ir „Krantinės arką“, kuri taip pat yra tam tikra butaforija, turinti savo simbolinę, politinę, emocinę įkrovą.

Ievos Tulaitės ir Kipro Černiausko paroda „Tapyba Upe“ Vilniuje. Organizatorių ir Vytauto Nomado nuotraukos