This city is full of people like me. It’s full of people who are not like me at all. Some people will look at me and think she’s just like me. Some people will look at me and think she’s not like me at all. Some people will never look at me. Interviu su Ulijona Odišarija

Ulijona, gyveni Londone, kuri video, objektus, instaliacijas, fotografuoji. Taip pat kuri muziką (su Steve & Samantha), bendradarbiauji su kitais menininkais (leidiniai „Nothing but“ ir „Nothing But Two“ kartu su Rūta Kiškyte), rašai tekstus. Ar tokia kūrybinė įvairovė – jauno menininko strategija, padiktuota tarpdisciplininio ir tarpsritinio sociokultūrinio nūdienos konteksto? Ar tai labiau individualus tavo, kaip kūrėjos, alter ego?

Ko gero, dėmesys kartais susikoncentruoja ties viena mintimi, vaizdu ar patirtimi, ir tuo metu tuo gyvenu, o kokia forma kūrinys pasirodys pasaulyje – kitas dalykas. Kartais formą padiktuoja aplinkybės. Man nėra hierarchinės skirties tarp dainos, eilėraščio, objekto, nuotraukos. Gal gresia būti paviršutiniška, nevientisa, bet diletantizmas ir „mėgėjiškas“ požiūris į kūrybą/kūrimą man svarbus, įdomus ir vaisingas.

Kai sugalvojau, kad kūrinys „Antakis“ turi būti medžio drožinys, primenantis Rūpintojėlį, ieškojau profesionalaus medžio drožėjo jam užsakyti, kad tai būtų „kokybiškas“, atpažįstamas objektas. Tada supratau, kad man įdomu pačiai jį išdrožti, ir kuo greičiau. Man patinka veikti tą pačią akimirką, kai ateina impulsas. Nuėjau į dirbtuves, radau sandėliuke tinkamo dydžio medžio gabalą ir pradėjau skaptuoti. Patiko leisti laiką dirbtuvėse, kur žmonės darė suoliukus, architektūrinius maketus, o aš galvojau apie senelį ir jo vešlius antakius. Patiko tada nešiotis jį glėbyje į ir iš studijos kaip didelį kruasaną. Dirbtuvių darbuotojai iš pradžių juokėsi, atvesdavo žmones pažiūrėti – „ji daro antakį, ir tik vieną“. Nebuvo poreikio sakyti, kad „dirbu su medžiu, esu drožėja“, tiesiog dariau antakį. Tiesa, dirbau su medžiu, bet tik tiek, kiek medis leidosi būti dirbamas. Vėliau išsiaiškinau, kad mediena buvo vyšnios. Mūsų sode augo pora vyšnios medžių ir senelis kartais deklamuodavo „mūsų dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios“.

 Seneliui – aktoriui ir poezijos skaitovui – Laimonui Noreikai skyrei ne tik objektą „Antakis“, bet ir tekstą (berods tuo pačiu pavadinimu)?

Tai buvo video, kuriame skaitau tekstą, parašytą tuo metu, kai dariau „Antakį“. Tekstas išėjo apie atmintį, netektį ir išsaugojimą, o „Antakis“ dabar kaip tradicinis Rūpintojėlis yra iškeltas ant mano šeimos namų fasado ir juos saugo.

Ulijona Odišarija, Antakis, 2016

Žvelgdama į tavo kūrinių portfolio, man pasirodė, kad tave supantis ir tavo stebimas pasaulis, kuris viena ar kita forma prasprūsta į kūrybą, yra sutelktas į detales, o naudojamos raiškos priemonės – mažos, smulkios, trapios. Ar galėtum įvardinti savo kūrybos orientyrus, problematiką, raiškų ir patirčių lauką? Ar yra tema, kuri vienaip ar kitaip paliečiama tarpsritinėje tavo kūrybinėje veikloje?

Man įdomu, ką reiškia dirbti „iš atminties“. Prastai matantys žmonės savo draugus iš tolo atpažįsta pagal jų eiseną, laikyseną. Mane domina atminties ir tikslumo santykis, kaip prisimenami dalykai minkštėja, apvalėja, susilieja su nuogirdomis, kitų istorijomis, matytais vaizdais, ir kaip dirbant „iš atminties“, kuo tiksliau sekant savo prisimimą ar patirtį, atsiranda kažkas naujo, aptakaus, nepriklausomo, kai sunku pasakyti, iš kur tai – lyg ir prisiminta, lyg ir išgalvota, susapnuota.

Gal panašiai ir su rašymu. Tekstus rašau angliškai, ir ne visada taisyklingai. Žodžių trūkumas tampa taupumu. Kartais žodžių skambesys ir forma prieštarauja jų prasmei, pavyzdžiui, smudge (lt. dėmė) man skamba švariai. Dvikalbis mąstymas padaro mintis erdvesnes, minkštesnes ir jos lengviau pasiduoda minkymui, keitimui(si).

Kaip nemažai menininkų, dabar gyvenu dvilypį gyvenimą – pusę savaitės einu į „normalų“ darbą ofise, likusį laiką stengiuosi skirti kūrybai. Šita įtampa man vertinga, ir tai, kuo užsiimu ir gyvenu, nuteka į kūrybą. Pavyzdžiui, dabar objektuose naudoju sąvaržėles, post-it lapelius, sudžiūvusio purvo gabalėlius, įstrigusius batų paduose pakeliui į darbą.

Nenoriu, kad skambėtų per daug ezoteriškai, bet norisi, kad ir temos, ir priemonės ateitų pačios, kažkaip rastų kelią pas mane, o aš jas atpažinčiau.

Vasario mėnesį tavo kūrinys „Suminkštinimas (naktinė spintelė)“ buvo eksponuotas šiuolaikinio vaizduojamojo meno kūrinio ir/ar dizaino objekto galerijoje apiece (Didžioji g. 38, Vilnius), kurios siekis – skatinti išsamiau pasidomėti vieno kūrinio/objekto autoriumi ar šiuolaikiniu menu apskritai. Įprastai (jauni) menininkai dalyvauja grupinėse parodose ar rengia (ne vieno kūrinio) personalines ekspozicijas. Kaip manai, ar yra skirtumas tarp dalyvavimo grupinėse parodose, kuriose kuratoriai (dažniausiai) kviečia pristatyti vieną kūrinį, ir kūrinio eksponavimo vieno kūrinio galerijoje?

Kiekviena paroda skiriasi nuo kitos, ar tai būtų grupinė, personalinė, vieno kūrinio. Ką nors sukūrus jaučiuosi už tai atsakinga, bet darbas man nebepriklauso. Jis priklauso pasauliui ir man patinka, kai darbai atsiduria kitų rankose, ką su jais galima padaryti, kur ir kaip padėti, kas atsidurs šalia. Svarbu, kad susiformuotų jautrus santykis, istorija ar anekdotas tarp kūrinio ir kuratoriaus, kūrinio ir erdvės, kūrinio ir parodos. Kad tam kūriniui būtų svarbu būti ten, kur jis yra.

Džiaugiausi galimybe parodyti „Suminkštinimą“ galerijoje apiece žiemos vidury. Įsivaizdavau sniegą, pažliugusias gatves ir spintelę su žalia pieva kaip svetimkūnį, glitch‘ą. Bet Milena (viena iš galerijos įkūrėjų – A. T.) rašė, kad instaliavus darbą, nutirpo sniegas ir (beveik) prasidėjo pavasaris.

Ulijona Odišarija, Suminkštinimas (naktinė spintelė), 2016

Nors sniegas nutirpo anksti, tačiau iš spintelės stalčiaus besiveržiančios sodriai žalios spalvos smilgos suminkštino pavasario laukimą. O ar tau svarbus žiūrovas, ko iš jo tikiesi?

Smagu, kad apiece iš tiesų yra vitrina, o ne galerija, į kurią reikia užeiti, kad nėra darbo valandų. Reiškia, darbai pamatomi netyčia, einant pro šalį, o tai mane domina – kaip darbas gali pratęsti ar pakreipti praeivių mintis, bet neįpareigoja.

Londone kartais praeinu pro vieną langą, kur visada būna instaliacija – kartais feministinės literatūros ir pigių romanų asambliažas, kartais stambūs medžio tošies gabalai ir maži plastmasiniai grybai, kartais sudžiūvę lapai ir stiklo gabalėliai. Visada labai minimalistiškai, subtiliai ir nepretenzingai sudėliota – kaip geras juokelis. Nežinau, ar tai kažkieno namai, ofisas ar studija, nes erdvę dengia užuolaidos, bet kas kartą eidama pro šalį jaučiu autoriui dėkingumą už tai, kad sukuria smalsumo ir poezijos momentą. Norėtųsi, kad ir mano darbai būtų taip aptinkami. Man svarbu neperkrauti informacijos, apie darbus dažnai daugiau pasako naudotos medžiagos ir istorijos, o ne paaiškinimai. Ta prasme iš žiūrovo tikiuosi daug – kad bus smalsus, atviras, kad skirs laiko. Kita vertus – nieko, jei tiesiog praeis pro šalį. Idealiu atveju norėčiau į darbus žiūrėti kartu ir kalbėtis. Įdomiau išgirsti, ką ir kaip mato kiti, o ne įbrukti savo supratimą.

Vienas mano darbų – „Hair folder“ – egzistuoja kaip folder’is mano kompiuteryje, kurį parodau paprašyta. Tai reiškia, kad tą darbą pamatys labai nedaug žmonių, bet tai – jo dalis. Jame – iš plaukus parduodančių tinklalapių išsaugotos nuotraukos. Jos iš tiesų yra „išsaugotos“, nes, pardavus plaukus, skelbimas su nuotraukomis pašalinamas.

Ulijona Odišarija, Hair Folder, 2014 – tebesitęsiantis

2018 m. gegužės mėn. NDG vedei kūrybines dirbtuves parodoje „Tyliosios kolekcijos“. Klausimas tau iš kūrybinių dirbtuvių aprašymo – kaip pati „reaguoji“ į kitų menininkų kūrinius? Kaip pamatytos parodos transformuojasi į ką nors asmeniško ir naujo?

Tiesą sakant, retai taip nutinka, parodų reguliariai nelankau. Daugiausia meno pamatau instagram’e, bet specialiai neieškau. Domina fragmentai, proceso užuominos, kuriomis menininkai pasidalina savo asmeniniuose socialinės medijos profiliuose, ir tai, kad jie pasirodo tarp šunų, reklamų, selfių, mados, interjerų, gamtos. Kartais įdomiau išgirsti, kaip draugai apibūdina matytą parodą ar filmą, ir įsivaizduoti nei pačiai pamatyti.

Bandau prisiminti parodą, kuri būtų palikusi pėdsaką. Kažkuri, gal dvylikta, Baltijos trienalė, kuruota Virginijos Januškevičiūtės. Buvau grįžus į Vilnių savaitei ar dviems ir ėjau į ŠMC vos ne kiekvieną dieną. Beveik neprisimenu atskirų darbų, tik lengvumo jausmą. Atrodė, kad patyriau nesvarumo būklę ir euforiją, kurią dažniau pajuntu plaukiodama šaltame vandenyje arba labai gerai išsimiegojusi, o ne galerijoje.

Šiais metais (gegužės mėn. – ŠMC, o liepos – Nidos meno kolonijoje) bus surengti du Steve & Samantha pasirodymai. Kaip suprantu, tu esi melancholiškai skambančių dainų tekstų bei stambių planų video klipų autorė, o taip pat – balsas. Minėjai, kad tau idealus santykis su žiūrovu būtų kartu žiūrėti ir kalbėtis. Ar pasirodymų metu su klausytoju patiri artimesnį ryšį? Beje, ar Sweatlana yra Steve & Samantha dalis, ar tai du atskiri muzikiniai projektai?

Steve & Samantha yra pop grupė, kurią pradėjome su video menininku James’u Lowne’u prieš šiek tiek daugiau nei metus mažame nenaudojamame ofise. Kartu rašome muziką – t. y. kokias keturias valandas grojame, eksperimentuojame ir iš to kristalizuojasi dainos. Mano dainų tekstai irgi dažniausiai gimsta tuo momentu. Niekada negrojau jokiu instrumentu ir dainavau (nelengvai) tik mokykloje, bet dabar groju klavišiniais ir esu vokalistė – viskas įmanoma. James’as gitara groja daug metų, o aš vis iš naujo atrandu klaviatūrą ir kaskart bandau prisiminti, ką paspaudžiau ir kokia seka. Galvojame apie muziką labiau kaip menininkai nei muzikantai, bet mums svarbus konvencionalus dainos formatas. Įdomu, kokia gali būti dainos struktūra ir ką būtent tai reiškia mums. Tad, galima sakyti, bandome kurti konvencionalius pop hitus. Požiūris ir metodai – labiau diy, o garsas – gal grunge?

ŠMC kelias dienas būsime Marijos Olšauskaitės parodos „Mūsų vardu“ dalimi. Bandysime perkelti savo privatų eksperimentinį dainų rašymo procesą į viešą lankomą erdvę, iš mažo kambario – į didelę salę, šalia Marijos darbų. Tai nebus pasirodymas, nors būsime matomi ir girdimi. Įdomu, kaip tai paveiks mus, muziką, santykį su žiūrovais ir erdve. Vėliau prie mūsų prisijungs būgininkas ir parodos pabaigoje grosime savo pirmą koncertą Vilniuje.

Man atrodo, pasirodymas tampa visų reikalu ir atsakomybe. Čia svarbiau – ne mano asmeninis ryšys su klausytoju, bet muzikos ir visų kitų elementų santykis ir energija – jaudulys, didelis garsas, erdvė, buvimo kartu jausmas, lūkesčiai.

Nidos meno kolonijoje pristatysime rezidencijos metu sukurtą darbą Dovilės Tumpytės ir Marinos Valle Noronha kuruojamoje parodoje. Kas tai bus – daina, garso takelis, albumas ar vaza – dar nežinau.

O Sweatlana yra mano dj vardas, atsiradęs 2013 metais, kai kartais pagrodavau vakarėliuose Vilniuje su Jurgiu Griškevičiumi. Per tą laiką nutolau nuo šokių muzikos ir dabar, kai Sweatlana išeina į lauką kartą ar du per metus, setuose skamba dainų karaoke versijos, X-Factor atrankų įrašai, varlių kurkimas ir kiti sentimentalūs garsai.

Ačiū už pokalbį, o gegužės 25 d., Šiuolaikinio meno centre, kviečiu nepraleisti pirmo Steve & Samantha pasirodymo Lietuvoje.

Interviu pavadinimas yra Ulijonos Odišarijos teksto ištrauka: http://www.whatsgoodformeisgoodforyou.eu/Ulijona-Odisarija.pdf

Ulijona Odišarija gyvena ir dirba Londone. 2016 m. baigė medijų meno magistrantūrą Slade meno mokykloje, University College London (UCL) Jungtinėje Karalystėje.  Ji dalyvavo parodose Šiuolaikinio meno centre ir Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje, ICA Londone, PAKT Amsterdame. Poezija publikuota meno žurnale Danarti Gruzijoje, C-anal Jungtinėje Karalystėje ir internetinėse svetainėse aqnb.com ir whatisgoodformeisgoodforyou.eu. Video darbai pristatyti TIFF Toronto filmų festivalyje, East End filmų festivalyje ir Close Up Cinema Londone, LIMA Foundation Amsterdame, Import Projects Berlyne. 2016 m. kūryba įtraukta į Fotomenininkų sąjungos leidžiamą metraštį “Lietuvos fotografija: vakar, šiandien ir rytoj” (sud. Virginijus Kinčinaitis) ir 2013 m. Lietuvos šiuolaikinę fotografiją pristatantį albumą “Tarsi nebūtų rytojaus” (sud. Justė Jonutytė ir Paulius Petraitis).