Kasdienybės poetika. Interviu su Dominyku Sidorovu

Dominykas Sidorovas – jaunosios kartos tapytojas, šiuo metu studijuojantis pirmame magistro kurse Vilniaus dailės akademijoje. Pastarąjį laikotarpį menininkas pradėjo intensyviai: praėjusių metų pabaigoje įvyko pirmoji personalinė paroda „Preparacija“ (Panevėžys), o šiais metais autorius dalyvavo grupinėse parodose – „Apmatai“ (Vilniuje) ir „Kontr-argumentas II“ (Kaune). Tačiau iki šiol platesnė auditorija Dominyką Sidorovą pažįsta gan mažai. Todėl susitikome pasikalbėti apie jaunojo tapytojo kūrybą, įkvėpimo šaltinius bei tolimesnius planus ir apskritai – susipažinti tam, kad susipažintumėte ir Jūs.

Dominykas mane pasitiko netoli savo studijos Jasinskio gatvėje ir išsyk pradėjo pokalbį pasakodamas apie dirbtuvę, įkurtą bendroje rajono aplinkoje išsiskiriančiame pastate, kur daugiausia bazuojasi Vilniaus Dailės Akademijos studentai. Dominyko studijoje buvau pasitikta į sienas atramstytų pradėtų paveikslų. Dailininko patikslinimu, nuo pradžių iki galo jis netapąs tik vieno paveikslo. Akiratyje laiko kūrinius, kad juos matydamas toliau vystytų kūrybinę idėją, kuri tęsiasi autoriui svarbiu paveikslų tarpusavio santykiu, pasireiškiančiu sąsaja per elementus, gestus ar spalvas. Minėtų paveikslų fone išryškėjo stambus tamsiai žalias fotelis, kur paruošęs porą puodelių kavos įsitaisė Dominykas, taip ir nenustojęs pasakoti apie savo aplinką, kurioje sukasi jo kūrybinis verpetas. Todėl ir pokalbį pradėjome nuo mano pirmojo susidūrimo su autoriaus kūryba.

Dominykai, prisipažinsiu, kad su paties kūryba susipažinau parodoje „Apmatai“, kur su kolega Kazimieru Brazdžiūnu eksponavote kūrinių eskizus. Tai buvo įdomus atvejis, ta prasme, kad buvote man naujas autorius ir pirma gyvai susidūriau ne su jūsų galutiniais darbais, o jų atsiradimo priešistore. Todėl ir oficialią pokalbio dalį norisi pradėti nuo to, kaip apkritai kūryba atsirado paties gyvenime. Tai buvo nuoseklus kelias ar nuokrypis?

Po mokyklos studijavau istoriją. Bet tai, kad mečiau istoriją ir įstojau į akademiją, man atrodo nenurodo momento, kada pradėjau kurti. Tada pradėjau nuosekliai studijuoti, analizuoti tai. O visa kūryba… Net nežinau, kada tai prasidėjo. Niekada nefiksavau. Galbūt tai prasidėjo, kai buvau kokioj aštuntoj klasėj ir nusprendžiau irgi stoti – į dailės mokyklą. O galbūt tai buvo kažkoks natūralus veiksmas. Bet tos įstaigos paskatino analizuoti save ir dabar jau nebegalvoju apie tai, ką galėčiau be to veikti. Tai visiškai susistygavo. Dabar kankina kitokio tipo abejonės. Bet pasirinkimo jau nekvestionuoju. Labai aiškiai man viskas matosi. Dabar (pabrėžia ir juokiasi).

Tasai dabar, matyt, vis tiek susijęs su jaunyste ir tuo, kad tie matymai šiame etape vis kinta. Tad, lapkritį įvyko pirmoji tavo personalinė paroda, simbolišku pavadinimu „Preparacija“, tarsi, nurodančiu į pasiruošimą atskleisti vieną iš tų matymų. Šiuo atveju, eksponuotame cikle išryškinai kasdienybės ir nuobodulio temas. Man tai priminė klausytą Sigito Parulskio interviu, kuriame rašytojas sakė, kad jam pakanka pamatyti pavėjui skrendantį plastikinį prekybos centro maišelį, kuris irgi yra kasdienybės atributas, ir tai akimirksniu sufleruoja siužetus. Tavo kūryba nėra siužetinė. Tad, kaip šiuolaikinio tapytojo kūrybinius impulsus veikia kasdienybė?

Taip, man nesikuria siužetai. Bet man pats maišelis tampa objektu, kuris neleidžia bodėtis savo kasdienybe. Šiuo atveju maišelis, kuris skrenda, mane žavi savo kintančia forma. Kol priėjau iki parodos tapiau paprasčiausius nuobodžius, niekieno nepastebimus objektus. Tuo tie objektai man pasidarė įdomūs. Pradėjau juose matyti įvairiausius kitus objektus. Pradėjau tapyti kiaušinių dėkliukus, pirštines, kaukoles – elnio kaktas. Juos perleisdamas per save pakeisdavau jų reikšmę ar formą ir pastebėdavau daugialypumą. Tai padėjo pažiūrėti į kasdienybę kažkaip ne paprastai. Pavyzdžiui, keičiau lovos lenteles. Toks iš pažiūros visiškai buitinis reikalas. Tų lentelių neišmečiau, o parsinešiau į studiją ir prisikaliau prie sienos. Kurį laiką jos buvo interjero detalė. Tačiau užeina tokie momentai, kai motyvų tapybai ieškau labai arti. Vos ne dairausi su popierium ir pieštuku. Vieną daiktą nupieši, kitą. Tada ieškai, kas ten galėtų būti ir tų lovos lentelių vietoje pamačiau bėgius. Man palengvėjo. Po to jie tapo patologija, kažkokie vis apvyniojami medicininiu bintu. Tai ir istorinė bėgių konotacijos reikšmė, kuri man šiandien mažiau svarbi, ir asmeninės patirtys. Nors paveikslas nebe pas mane, lenteles vis dar turiu. Pradinį impulsą archyvuoju, tai todėl tų daiktų pas mane daug. Stengiuosi išsidėlioti daiktus, kad vis kliūtų už akies. Ten yra čiužinys (rodo atremtą į sieną), vienas iš mano pagrindinių objektų dabar. Tarsi, atgarsis tų lentelių. Kai stovi prie čiužinio, jis labai smarkiai sugeria garsą ir mane tai žavi. Galbūt kažkas iš to gausis. Tai taip kasdienybės poezija mane žavėjo ir vis dar žavi. O tapomi objektai… Jie vis tiek kalba apie žmogų, kalba apie tai, kaip aš jaučiuosi.

Pasakoji, kad motyvus eskizuoji, o tada juose ieškai daugialypumo. Kiek tavo kūrybiniame metode trunka kūrinių pasiruošiamieji darbai?

Aš labai daug piešiu. Išpiešiu jau iki tiek, kad net nebelieka to objekto ir tada kažkaip suprantu, kuris variantas man tinkamas, kuriame matosi tai, ką noriu pasakyti. Būna, kad pamatau ir pradedu iš karto dirbti. Kartais gaunasi. Bet rečiau nei, kai kartoju, kartoju, kartoju, kol iš kaukolės lieka kriauklė ar moliuskas. Man tai padeda. Visas kartojimas iš esmės tampa tikruoju darbu.

Šis kartojimas persikelia į paveikslus, viename iš kito pereinančiuose motyvuose.

Pas mane labai kartojasi motyvai, nes tam tikras motyvas yra tam tikra raidė. Tam tikras garsas. Ir romanas sudarytas iš raidžių, kurios pasikartoja. Taip ir tas motyvas vis atsikartoja, nes jis tinka tuo metu. Bet tiks gal ir už savaitės, kai norėsiu kažką kitą pasakyti. Tiesiog nesistengiu savęs atrasti, nes jeigu atrasiu, man atrodo, kad bus labai liūdna. Pradėsiu ne kartoti, o kartotis. Man įdomu keistis, įdomiau ieškoti pokyčių. Kartais reikia scenarijaus, bet kartais reikia scenarijų sugadinti.

Grįžtant prie kasdieniškumo ir daiktų tapymo, noriu pastebėti, kad jų kontekste kuri ir objektus. Tai taip pat kasdieniai daiktai – pievagrybiai, sudegusios šaltosios ugnelės, bomžpakio makaronai. Galvodama būtent apie šiuos objektus, leidau sau mintyse painterpretuoti, kad jie galėtų reikšti ne tik kasdienybės ir vartotojiškos kultūros elementus, bet ir trumpalaikiškumą. Sąsaja su laikinumu – gendantys ar suvartoti produktai – provokuoja paklausti, koks paties ir kūrybos santykis su laiko tėkme? Gyvename labai greitame amžiuje, kur nuolat kinta laiko distancijos suvokimas.

Šiaip niekad negalvojau apie tą greitį, kiek mane tai veikia. Bet tai pasireiškia tuo, kad beveik visada negaliu dirbti prie vieno paveikslo. Tai mane tai taip veikia. Noriu vis gaminti vaizdą. Tai aš toks tarpininkas. Turiu čia ir tą pasakyt, ir tą. Bet visame tame chaose, tie objektai, kurie mane lydi, priverčia mane stabtelt. Tame kažkoks išsigelbėjimas, nusiraminimas. Tokia rami poezija. Visi tie objektai ir jų analizavimas mane gelbėja. Nes tame randu amžinybės ar fundamentalių ženklų. Visam tam šurmuly, pjaustydamas pievagrybius, kad greitai pavakarieniaučiau, atsivertusiame pievagrybyje pamačiau kaukolę. Tada stabtelėjau. Supratęs nusifotografavau. Manau, tiesiog leidžiu tam chaosui vykti, nes jame randu jo priešnuodį. Tas užkratas žudomas ir vėl atsinaujina ar pats specialiai atnaujinu. Todėl manau, kad viskas gerai su tuo chaosu ar vaizdų griūtim. Tiesiog reikia tai pajungti gera linkme. Aišku, mes kenčiam nuo to. Sakydamas mes, tai – žmones, kurie ne tik žiūri, bet ir mato. Bet be to irgi, kažkaip nyku. Neturėtume nuo ko pailsėti.

Dominykas Sidorovas, Užuolaida.Visas kambarys kvepia eukaliptais, 2018. Aliejus, drobė, 105×90 cm

Kas šiame greičio ir nykstančios ribos tarp darbo ir poilsio verpete, tau kaip informacijos vartotojui, imponuoja labiau – šiuolaikinis ar klasikinis menas? Galbūt kažkokie konkretūs autoriai, o gal kolegos su kuriais dirbti?

Mane galbūt labiausiai žavi, kai aš atrandu pavyzdžiui Matisse‘ą šiandien arba Kierfer‘į labai seniai. Tas sena-nauja man įdomiausias dalykas ir mane tai įkvepia. Kaip šiandien Matisse‘as gali veikti savo kalba, vietomis pakeistais sakiniais pasakyti mums rūpimą atsakymą. Todėl nereikia atskirti tada ir dabar. Būna nuvažiuoji į Kopenhagą ir pamatai Kampo ne tapybą kaip formą, bet jo „Juodą saulę“ ir kaip ta metafora tempiasi per laiką. Tada ateini į savo studiją ir galvoji: na rimtai, juoda saulė. Tai tiek šviesios tamsos metafora kiek ir tamsios šviesos. Tai mane labiausiai žavi, kaip mes veikiam praeity ir kaip praeitis veikia pas mus. Labai įdomu, kai daro parodas – šių laikų menininko, o šalia yra kažkas iš anksčiau, pavyzdžiui, dabar Amsterdame vykstanti Van Gogh‘o ir Hockney‘io paroda. Tada tu vaikštai ir matai, kad panašiai jie šnekėjo. Tai mane labiausiai veikia toks momentas. Bet kas labiau mane veikia, šiandien ar praeities meistrai, neskirstau. Aišku, kažkokių tikrų giminaičių gal labiau randu vyresnių. Nes aš, tarsi, galiu peržvelgti, ką jie praėjo ir jų kely atrandu save.

Turbūt labai malonus atpažinimo jausmas, kai atrandi save kitur.

Taip, tada tu supranti, kad ne toks tu ir vienas. Kad taip galima gyvent, nors aplinka galbūt tau sako, kad taip negalima. Tada tu atrandi kažkokį draugą praeity ir lengviau pasidaro. Tai motyvuoja, pakrauna dirbti, atnaujina.

O kaip šias būsenas paveikia dalyvavimas grupinėse parodose su bendraamžiais kolegomis, mezgant dialogą su jais? Nesenai dalyvavai „Kontr-argumento“ antrojoje parodoje.

Tai labai svarbu. Ten irgi jautiesi ne vienas. Pamatai, kad jis ar ji panašiai mąsto, o galbūt visiškai kitaip. Bet tame dialoge, toj diskusijoj, gali gimti kažkokie nauji dalykai. Todėl bendravimas, man atrodo, visiems yra naudingas. Visi mes ten augam, kai bendraujam. Ne tik todėl dirbti su grupe yra svarbu, kad mes didesni, mes garsiau šnekam. Bet kas yra svarbiau, tai kad tos idėjos, kurios sklando ore ar aliejuj, šiuo atveju (šypsosi), yra gan panašios. Tada mes užauginam kažkokį bendrą klausimą, kurį patys po to ir atsakinėjam. Tai ta bendrystė tam ir reikalinga, kad suformuluot problemą ar atsakymą. Taip pradedi mąstyti apie dalykus, apie kuriuos nemąstei ir tada supranti, koks vienišius buvai ir kiek per ilgai su savim šnekėjai. O ateini ir pamatai, juk mes panašius dalykus šnekam tik abu su savim, o dabar mes galim dviese pašnekėt. Juk visi iš esmės kalbam ta pačia kalba – tapyba.

Dominykas Sidorovas, Trys motyvai.Pokalbis su savimi. Aliejus, drobė, 160×280 cm. Nuotrauka iš ekspozicijos galerijoje „Meno parkas“

Šioje parodoje kaip tik kalbėjote apie tai, kad tapyba yra vaizdinė kalba. Dabar, itin vizualiuose laikuose, tapyba, tarsi, susiduria su iššūkiu pritraukti žiūrovą prie originalo. Turiu omeny, kad paprasčiau pasiekiamos reprodukcijos nuo parodų fotoreportažų iki socialinių tinklų. Kaip tai keičia kūrinių patyrimą?

Šiuo atveju, nuotraukos viską suplokština. Ne tiesiogiai, bet – visus pojūčius, visą analizę. Viskas pasidaro kaip dokumentas. Man pačiam patinka, kad atėjęs į parodas girdžiu, kas yra sakoma. Ta prasme, žiūrėdamas į paveikslą girdžiu, kas vyksta erdvėje. Todėl nuotraukos tai ir suplokština. Parodos dėl jų tampa, tarsi, nebeįdomios. Jeigu viskas sufotkinta ir dar gražiai. O tai galbūt visiškai nesusiję su tais darbais, su tais paveikslais ar kažkokiais artefaktais. Netgi pats fotografuodamas savo darbą pastebiu – o, gražiai gavosi nuotrauka. Ta nuotrauka gali veikti socialiniuose tinkluose, bet ji nerodo, kokį darbą padariau. Tai rodo, kokį darbą sukūriau telefonu. Tai pradeda atskirą kalbą. Tad, jei ši vizualinė kalba naudojama profesionaliai – viskas gerai. Bet kartais būna taip, kad tai viską sugadina. Tai vaizdų perteklius taip ir pasireiškia – norim pamatyti parodą sėdėdami ant sofos, kuri realiai vyksta gal vos už kilometro.

Išryškinai dviejų kalbų susidūrimą – skaitmeninės ar medijuotos ir fizinės. Tuo tarpu tavo paties kai kuriuose darbuose koreliuoja skirtingų erdvių sandūra – interjero detalės kaip vidinis pasaulis ir aplinką supančios erdvės elementai kaip išorinis pasaulis. Tai pasireiškia ir kūrinių pavadinimais, pavyzdžiui, „Lempa sauganti Šv. Viktorijos kalną“ arba „Akademijos siena. Kopiantys alpinistai“.

Iš tiesų man taip ir susikonstruoja paveikslai, gal net labiau jų pavadinimai. Kažkas iš vidaus, kažkas iš išorės. Tai susidūrimas ir tai susiję su tuo daugialypumu, apie kurį anksčiau kalbėjom. Tai, pavyzdžiui, žiūriu Cézanne‘ą, galvoju apie jį ir tada matau lempą, šviesos taką, kuris yra šalia manęs ir jis pasidarė kaip kalnas. Taip sueina Cézanne‘as, kuris yra labai toli, laiku ir kilometrais, kaip ir Viktorijos kalnas. O ta lempa lieka arti, prie mano lovos. Per tokį susijungimo paradoksą ir įvyksta pavadinimai. Ir tie pavadinimai irgi yra kažkokia poezija, per ženklus, kurie jungiasi tarpusavyje, nors šiaip neturėtų jungtis. Mane tai veža ir jeigu aš to nejaučiu, man tada labai liūdna. Todėl labai laukiu, kada tai surasiu.

Dominykas Sidorovas, Objektai, grietinėlė – impulsas, pievagrybiai – pasekmė, 2018-2019. Stiklas, plastikas, modelinas

Šiam pokalbiui krypstant į pabaigą, noriu užduoti turbūt klasikinį klausimą. Kur artimiausiu metu bus galima pamatyti paties kūrybą?

Dabar nusprendžiau vasarą pailsėti. Tai reiškia padirbti (juokiasi). Kodėl pasakiau poilsis? Tai poilsis nuo kažkokios veiklos, kuri susijusi su pasirodymais. O rugsėjo pradžioj suplanuotas mano pasirodymas „Vartų“ galerijoje. Tai todėl vasarą laukia intensyvus darbas ir labai tuo džiaugiuosi. Be to, kadangi mokausi akademijoj, tai pas mus vyksta atviros peržiūros, dabar bus gegužės mėnesį. Tarp kitko, yra akademijai priklausanti Panemunės pilis, tai bokšte irgi yra visokių kursinių darbų – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos fakultetų. Ten nukeliavo ir keli mano darbai. Kažkada, kai vyko mūsų praktikos, kažkuriam kurse, gal antram ar trečiam bakalauro, mūsų grupė ten surengė parodą. Ne galerinėj erdvėj, o bokšte. Ir dabar ten vyksta parodos (šypsosi).

Labai džiugu girdėti. Galiausiai, šia proga, kad esu jaunojo tapytojo studijoje, noriu užduoti kelis sąlyginai atsitiktinius klausimus, kuriuos amerikiečių rašytojas ir profesorius James‘as Liptonas užduodavo savo pašnekovams laidoje Inside the Actors Studio. Daug kalbėjome apie vaizdą, kūrybą, bet norisi ir kitais punktais atskleisti tavo asmenybę, gal visai atsitiktinai. Tad, koks tavo mėgstamiausias garsas?

Šiandien tai yra prislopintas garsas, stovint prie garsą sugeriančios sienos. Arba garsas, kurio negali suprasti.

Kokio garso labiausiai nemėgsti?

Kai plėši vatą, paraloną ar jūros putą. Kažkoks čežėjimas. Tai nemalonus garsas, kuris mane labai veikia fiziškai. Labai įdomu, kad toks mažas garsas, gali paveikt fiziškai.

Kuo norėtum būti, jeigu nebūtum menininkas?

Geras. Vis patenku į situaciją, kai man reikia apie tai pašnekėti. Tai, žodžiu, dabar esu sugalvojęs, kad būčiau gatvės muzikantas. Tikriausiai, pūtikas. Nes man priimtina ir jaučiu ryšį su tokiu gyvenimo būdu, kai esi laisvas. Gal dar turi riedlentę ir važinėji nuo vietos prie vietos ir groji savo pučiamuoju instrumentu. Dabar galvoju, kad būtų visai smagu nugyvent ir tokį gyvenimą.

O kuo labiausiai nenorėtum būti?

Labiausiai nenorėčiau būt šiknium, kuris nemato nieko aplinkui. Nesvarbu ką tu dirbi, nesvarbu ką tu darai. Bet jeigu tu jautiesi svarbiausias, tai kažkas negerai. Tai nenorėčiau būti tokiu nemaloniu tipu, kuris jaučiasi svarbiausiu, nes mane patį tokie nervuoja labiausiai.

Galiu pradžiuginti, kad dėl to nerimauti neverta. Buvo labai malonu su tavimi pasikalbėti. Ačiū!

Iliustracija viršuje: Dominykas Sidorovas, Mano lova. Mano geležinkelis., 2018. Aliejus, akrilas, drobė, 200×140cm