Eglės Ulčickaitės paroda „Paralelinė kartoteka“ VDA „Titanike“

Spalio 25 d., ketvirtadienį, 18 val. VDA parodų salėse „Titanikas“ atidaroma Eglės Ulčickaitės paroda „Paralelinė kartoteka“.

Kartą vaikystėje, besikapstydama smėliadėžėje, radau mažytį fosforinį elnią aplaužytom kojom ir ragais. Pamenu, labai jo pagailo – kad lig tol turėjo tūnoti žemėje.  Nors tiesą sakant, vargu, ar galiu tiksliai įvardinti, ką tuomet jaučiau. Jausenos pranyksta. Lieka tik daiktai, kurie primena apie jų patirtį. Galų gale – tik tų daiktų simbolinė reikšmė. Kita vertus, galbūt toje reikšmėje glūdinti patirtis būtent ir reiškia, jog jausena išlieka. Nors sugrįžta vis kitokia – pas vis kintantį mane.

Parodoje pristatau meno doktorantūros studijų metu (2014-2018 m.) kurtą projektą „Paralelinė kartoteka”. Juo apmąstau laik(inum)o patirtis ir atmintį. Stebėdama ir mąstydama kasdienę aplinką tapyba bei žodžiais, siekiu suvokti, iš ko kyla lygiagrečių laikų išgyvenimo būsena.

Nežinau, kas yra laikas. Tačiau kasdienės kūno kaip biologinio ir psichologinio būvio patirtys byloja, jog laikas susijęs su judėjimu. Ne tiek trukme, ne kaita pačiomis savaime, kiek su daiktišku ar žmogišku pokyčiu. O sakydama pokyčiu – ne kismu, noriu pabrėžti, kad omeny turiu tą laiko savybę, jog jis dažnai aptinkamas šiek tiek pavėluotai.

Tapybinėje plotmėje mane domina medžiaginė aplinka: daiktai, interjerai, peizažo elementai – vietos, kurias aplink save tveria, perdirba ir palieka žmogus. Daugiausiai dėmesio skiriu nykstančiai, utilitarinę reikšmę prarandančiai aplinkos daliai. Laiką tapyba bandau užčiuopti per tebeesantį, bet kitaip funkcionuojantį daiktą, jo reikšmės skirtumą.

Galbūt laiko nėra. Bet žmogus išmoko jį skaičiuoti. Jo erdvei – ir vidinei, ir aplink save kuriamai reikalinga laikinė dimensija. Kad galėtų įvardinti besikeičiančias savo būties koordinates. Kad įvardintų atsirandantį-nykstantį save. Nes laikas, virsdamas atmintimi, sudaro tai, kuo kasdien tampame. Tačiau tuo pačiu ir tai, kuo kasdien nustojame būti. Atmintis išsaugo tik mažą dalį nugyvento laiko. Bet praeitis pasiveja. Net jei ji – ne tavo.

Paveikslus traktuoju kaip laiko talpyklas – tapyboje būtąjį laiką gaudau dabartyje. Susitelkiu į esamojo laiko žymes, su kuriomis nesu susieta bendros patirties, kliaujuosi čia-dabar potyriu, o tapydama kuriu vaizdines nuorodas – esamojo laikviečio faktus.

Tapybą laikau terpe, kurioje tai, kas nesava perdirbama į sava. Kūrybos metodą įvardiju kaip savinimąsi. Tapydama tarsi skolinuosi laiką iš asmeninės atminties archyvui nepriklausančių daiktų. Įsivaizduoju, jog taip įmanu užpildyti aiškesnio dabarties suvokimo stoką. Mat, gali būti, kad, ko neprisimenu – tai ne mano. Bet tai nebūtinai reiškia, jog tai – ne aš.

Vystydama šį projektą nekart ėjau ieškoti laiko. Bet veik visada grįždavau nešina tik radiniais drabužių ir atminties kišenėse.

Ieškodama laiko, jo taip ir neradau. Tik nuolatinį nesutapimą.

Galbūt tasai kartotinis tiesos atradimas-praradimas ir yra laiko virsmas.

Galbūt atmintis tėra įminto pėdsako būsena.

Tapyti vaizdai nepasiduoda uždaromi tikėjimu grįstose žodžių paralelėse, lieka abejonės aibėje. Ją palieku atvirą žiūrovo tikėjimui.

Eglė Ulčickaitė

Spalio 26 d., 14.00 val., VDA  parodų salių „Titanikas” II a. (Maironio g. 3, 01124-Vilnius) dailės krypties meno doktorantė Eglė Ulčickaitė gins meno projektą tema „Paralelinė kartoteka” Dailė W100 (P01)

Paroda veiks iki lapkričio 3 d.