Paroda „Viktoras Petravičius. Kūrybos koordinatės“ Vytauto Kasiulio dailės muziejuje

Lietuvos dailės muziejus gegužės 12 d., ketvirtadienį, 16 val. Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) atidaro parodą „Viktoras Petravičius. Kūrybos koordinatės“ (veiks iki rugsėjo 4 d.). Ši jubiliejinė personalinė V. Petravičiaus paroda – jau šešta Lietuvoje. Be Lietuvos muziejuose saugomų ankstesnėse parodose dominavusių dailininko kūrinių, stengtasi parodyti kuo daugiau žiūrovams nematytų, privačiuose rinkiniuose esančių ir atskiriems asmenims autoriaus dovanotų dailininko darbų (eksponuojama per 90 kūrinių).

Parodą atidarys Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, parodos kuratorė Ingrida Korsakaitė, dailininkas ir kolekcininkas Vaidotas Žukas, projekto koordinatorė Regina Urbonienė, Vytauto Kasiulio dailės muziejaus vadovė Ilona Mažeikienė. Renginio metu bus pristatytas parodos katalogas. Muzikuos Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos postfolkloro  ansamblis „Šilo paukščiai“ (vad. mokytoja Irma Asinavičienė).

Viktoro Petravičiaus (1906–1989) kūryba – viena iškiliausių XX a. lietuvių grafikos viršūnių. Dailininkas savitai įkūnijo tarpukario lietuvių dailei iškilusį siekį ilgaamžių liaudies kūrybos tradicijų dirvoje ugdyti naują, laiko dvasią išreiškiantį meną. Šios nuostatos formavosi Petravičiui dar besimokant Kauno meno mokyklos Adomo Galdiko vadovaujamoje grafikos studijoje. Galdikas skatino mokinių atvirumą Vakarų dailės naujovėms, diegė modernėjančią liaudies kūrybos meniškumo sampratą.

Ankstyviesiems Petravičiaus, kaip ir jo bendramokslių, estampams būdinga lietuviško kaimo tematika, daugeliui iš vaikystės gerai pažįstami valstiečių darbo vaizdai. Meno mokykloje jaunuoliui nesisekė akademinis piešimas iš natūros, jis, kaip ne kartą yra užsiminęs, norėjo kurti tik jam žinomus, savo pasaulius. Baigus mokyklą iš tų jam atsiveriančių pasaulių į jo grafiką įžengė keista senių eisena, šventinius vainikus iškėlusių moterų ir trimituojančių bernų eitynės. Šis ritmiškos sąrangos motyvas ir vėliau kartosis Petravičiaus kūryboje. Veržlus jaunuolis tęsti studijų išvyko į Paryžių. Tuo metu jis, kaip vėliau pats sakė, jautėsi nebe mokinys, o laisvas kūrėjas, „turintis savo liniją“. Paryžiuje dar labiau išryškėjo savitas grafiko braižas, sugrubinto piešinio autentika, o spontaniška vaizduotės raiška sutapo su Paryžiaus mokyklos (École de Paris) dailėje įvairiausiais pavidalais gyvuojančio ekspresionizmo ir modernistinės jo atšakos – primityvizmo – stilistika. Paryžiaus laikotarpiu Petravičius sukūrė savo žymiausius tarpukario kūrinius – lietuvių liaudies pasakų Gulbė, karaliaus pati (1937) ir Marti iš jaujos (1938) iliustracijas, iš karto užėmusias reikšmingą vietą Lietuvos knygos meno raidoje. Knygą Gulbė karaliaus pati, pasiūlius pačiam autoriui, rūpestingai išleido garbi bibliofilų draugija „XXVII knygos mėgėjai“ ir kartu su kitais savo leidiniais eksponavo Tarptautinėje meno ir technikos parodoje, surengtoje 1937 m. Paryžiuje. Knyga pelnė parodos Didįjį prizą spaudos meno kategorijoje.

Ketvirtame–septintame dešimtmetyje Petravičius iliustravo lietuvių rašytojų Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės, Fausto Kiršos, Liūnės Janušytės, Balio Sruogos, Antano Rūko knygas. Sukūrė viršelius trims Kazio Bradūno poezijos rinkiniams. Kai kurios iliustracijos paženklintos Petravičiui būdinga ekspresionistine maniera. L. Janušytės satyrinio romano Korektūros klaida iliustracijos įdomios tuo, kad pavaizduoti romano veikėjai yra tuomet Paryžiuje gyvenę jauni lietuvių menininkai – Paulius Augius-Augustinavičius, V. Petravičius, Juozas Miltinis ir, žinoma, pati L. Janušytė. Kaip romano tekste, taip ir iliustracijose netrūksta humoro, komizmo, satyros blyksnių, o tai labai reta Petravičiaus grafikoje.

Antrasis pasaulinis karas ir tai, kad jam baigiantis teko pasitraukti iš Lietuvos, sujaukė Petravičiaus gyvenimo ir kūrybos planus. Atsidūręs Vakarų Vokietijoje, jis skausmingai išgyveno gimtinės netektį. Vaizdavo klaidžios pabėgėlių kelionės akimirkas ir, pasitelkęs romantiškus tautos istorijos, folkloro įvaizdžius, krikščioniškus simbolius, šlovino gimtąją žemę, apgailėjo jos tragišką likimą.

1949 m. Petravičius su šeima emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas ir apsigyveno Čikagoje. Teko imtis įvairių fizinių darbų, nebelikdavo laiko kūrybai. Tik šeštame dešimtmetyje Petravičius gavo dailininko profesijai artimesnį dizainerio darbą keliose Čikagos vitražo studijose, sukūrė ir mozaikų religine tematika. Dažniausiai tai buvo užsakomieji, nemažą paklausą turintys kūriniai. 1961 m. po ilgo tylėjimo pirmoje už Atlanto surengtoje personalinėje parodoje Petravičius prabilo kontrastinga juodų ir baltų dėmių, suplokštintų formų kalba.

1978 m. Petravičiai įsigijo nedidelę sodybą Union Pier vietovėje Mičigano valstijoje. Išsikėlęs iš Čikagos, atsidūręs gamtos prieglobstyje, aštuntą dešimtį einantis dailininkas patyrė didžiulį kūrybinį pakilimą. Ant Mičigano ežero krantų jis apgyvendino baltų dievus, toteminius galvijus ir paukščius. Didelio, dažniausiai vertikalaus formato, monumentalios tektonikos, daugiabalsės ir daugiareikšmės kompozicijos, įkūnijančios nuolatinį vitališką vyksmą, erdvės ir laiko beribiškumą, lėmė aštunto ir ypač devinto dešimtmečio Petravičiaus kūrybos dvasią. Ilgainiui jo estampuose įsitvirtino spalvos. Vyravo neryškūs, skaidrūs tonai. Aštunto dešimtmečio pradžioje atsirado ekspresyvios šiurkštoko paviršiaus skulptūros, sukurtos iš betono ir medžio, įsirėžiančios į erdvę aštriu kampuotu siluetu, dažnai – kaip ir grafika – polichrominės.

Parodoje rodomi Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose saugomi dailininko darbai, taip pat kūrinius skolino Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Vilniaus universiteto bibliotekos Grafikos kabinetas, Lietuvos išeivijos dailės fondas, Elena Bradūnaitė, Živilė ir Jonas Garbaravičiai, Birutė ir Ramūnas Garbaravičiai,  Edmundas Gedgaudas, Marija ir Jurgis Jankauskai, Ingrida Korsakaitė, Regina ir Leonas Narbučiai, Gediminas ir Algirdas Petraičiai, Aušra Petrauskaitė, Radvilė Racėnaitė, Rimantas Smetona, Jūratė Stauskaitė, Arūnė Tornau, Marija Vildžiūnienė, Edvidas Žukas, Vaidotas Žukas.

Parodos rėmėjai: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos Kultūros Taryba, UAB Ekspobalta.

Iliustracija: Viktoras Petravičius. Tėviškės motyvai. 1950. Popierius, linoraižinys. Lietuvos dailės muziejus