#Tinkliniai susidūrimai prisijungus#

Regėdami, klausydami ir skaitydami Mykolo Žilinsko dailės galerijoje veikiančią „Lewben Art Foundation“ parodą „Tinkliniai susidūrimai atsijungus“ [1], esame kviečiami pažvelgti į ateities meno praktikas interneto suformuotų subjektų sąmonėmis. Nors terminas post-internet art niūriai persekioja, sukantis tinklinių susidūrimų verpete, būtų naivu ir akademiškai problemiška nagrinėti Francescos Ferrarini kuruotą parodą vien tik iš šios meno teorijos pozicijų. Kita vertus, Hito Steyerl „pranašingos“ esė „Too Much World: Is the Internet Dead?“ [2] įtaka, kurią akcentuoja ir kuratorė, parodos struktūrai, nuotaikai ir reikšmių skaitymui negali būti ignoruojama. Tiek H. Steyerl, kuri pastaruoju metu garsėja ne tik kaip progresyvi šiuolaikinio meno teoretikė ir komentatorė, bet ir kaip įtakinga skaitmeninės kūrybos atstovė (šiais metais ji atstovavo Vokietijos paviljonui 56-ojoje Venecijos meno bienalėje su videodarbu „Factory of the Sun“ (2015)); tiek nuo jos teksto atsispirianti F. Ferrarini siūlo skaityti tarp eilučių. Turint omenyje XXI a. įsigalėjusią interneto plėtrą, akceleraciją, duomenų ir vaizdų poreikį bei šiuos faktorius lydinčius dėmesio sutrikimus (angl. short attention span), galima kelti klausimą, ar tebesame pajėgūs skaityti tarp eilučių, t. y. suprasti, interpretuoti ir argumentuoti kompleksiškas idėjas ir problemas.[3] Žemiau pateikiamos keturios tezės, kurias pavyko išskaityti H. Steyerl esė ir kurių kontekste gali būti skaitomas šis tekstas.

I. Interneto amžiuje vaizdinės kultūros apimtis pasiekė maksimumą; arba – kodėl nepajėgiame suprasti realybės nematę jos ekrane? [4]

II. Kiekvienas yra menininkas, tačiau tik prisijungusieji tai žino; arba – kaip socialinių tinklų kuravimas standartizavo šiuolaikinio „aš“ kūrimą? [5]

III. Internetas formuoja gyvenimo praktikas; arba – kaip binarinė patinka / nepatinka (angl. like / dislike) sistema pakeitė ir atitiko mūsų poreikius? [6]

IV. Interneto erdvėje užgimę, susiformavę ir (ne)mirę vaizdai formuoja realųjį pasaulį; arba – kaip ir kodėl „Google Maps“ tapo karinio konflikto tarp Nikaragvos ir Kosta Rikos grėsmės priežastimi ir pagrindiniu įkalčiu? [7]

 & Arlekinas

Ant M. Žilinsko galerijos sienos kaba trys modernūs Mohamedo Namou ir Gabriele De Santiso kūriniai. Nefigūratyvūs ir monochromatiški darbai šaukia „salve!“ italų arte povera korifėjams. M. Namou kišenių akimis, pasislėpę po storu dailės istorijos durpių sluoksniu, žvelgia Lucio Fontana ir Paolo Scheggi, o šiuolaikinio italų meno atstovo G. De Santiso šachmatiški rombai testuoja optikos ribas ir žaismingai tęsia italų tapybos tradicijas.

Tačiau kūrinių kilmė, pavidalai ir prasmės gali būti apgaulingi. Marmuras, per amžius buvęs mūsų medžiaginės kultūros idealu ir ramsčiu, įkalintas M. Namou ir G. De Santiso paveikslų trio, juda it gyvsidabris. Iš M. Namou monochromų kišenių jis teka į G. De Santiso kūrinio erdvę, at(si)spindi ir grįžęs susitelkia iš kišenių styrančiuose marmuro luituose. Akmuo slepia, tačiau ir išduoda akrilu ištapytą marmurinį G. De Santiso Arlekino kūną, kuris greičiausiai iš pirmo žvilgsnio jums priminė „aliejų ant drobės“. Nors apžiūrinėjamas kompiuterio ekrane Arlekinas išlaiko nebylų pokerface, stebint kūrinį galerijoje, plokščiame ir matiniame fokusininko rūbe palengva ima vertis gelmė, o marmurinėse jo klostėse šmėsteli mūsų atvaizdas. Apsaugotas M. Namou geltonos ir juodos G. De Santiso personažas paikai šaiposi iš mūsų atbukusių ir nevertų pasitikėjimo sensorinių mechanizmų, tarytum kritikuodamas pirmąjį įspūdį ir ekrano atšipintą pastabumą.

Gabriele De Santis, Vilius, 2014

Kita vertus, Arlekinas taip elgiasi ne iš piktos valios, è solo un truqo, kaip sakė Paolo Sorentino personažas Džepas, ir tuoj pat pasiūlo žiūrovui situaciją paredaguoti (#edit). Tarytum švystelėjusios ekrano užsklandos kūrinių paviršiai ragina stebėtoją dekonstruoti jų elementus ir, sąmonės įrankinėje (#toolbox) išsirinkus norimo dizaino ir atspalvio marmurą, įsivaizduoti geidžiamiausio kūrinio vizualizaciją. Greta kabantys M. Namou ir G. De Santiso darbai nukenksmina patosišką pirmaplanio marmuro aurą, ragindami žiūrovą testuoti skaitmeninę akmens tvermę. Abu autoriai, kaip pridera šios kartos menininkams, kuriantiems „klasikinėse“ medijose, sėkmingai kvestionuoja tapybos žanrą, skulptūriškumo tapyboje problematiką keisdami paveikslo ir darbastalio (#desktop) sąsajomis.

„All We Need is Data“

Simono Denny kūrinys „All You Need is Data“ dedikuotas 2012 m. vykusiai konferencijai „Digital Life Design“. DLD yra tarpdalykinė platforma, skirta surinkti skaitmeninių industrijų kompanijų elitą apmąstyti ir aptarti skaitmeninės ekonomikos ir technologijų žadamą ateitį. Kūrinį sudaro tekstų lydimi vaizdai iš konferencijos archyvo. Dokumentinė medžiaga pristatoma plokščiaekraniuose televizoriuose, naudojant skemorfišką (angl. skeuomorphic) iOS operacinės sistemos stilių ir taikomųjų programų (#app) komponentus.

Kiek esančių šioje parodoje turi „iphone“ telefonus? [8] Įdomu, kuria kryptimi judėtų meno pasaulis, jei mygtukų paspaudimai nežymėtų mūsų kelionių po meno parodas, o iOS nebūtų fizinės kūrinių patirties gidu.

Berlyne kuriančio naujazelandiečio S. Denny neapšlifuotos videokilpos (#gif) maskuoja korporatyvinės neoliberalios technoindustrijos pančiais supančiotos skaitmeninės kultūros kritiką. Vienas esminių šios kritikos indikatorių yra tekstinė kalba, kuri, atsieta nuo konferencijos konteksto, atsukama prieš pačius skaitmeninės kultūros aktyvistus. Vartotojiškos frazės meta šešėlį ant kitų parodos kūrinių, nuspalvindamos juos tamsoką ateitį žadančiomis spalvomis.

Kaip visuomet man patinka man priklausantys monopoliai.[9] Suprekinimas, intelektinė nuosavybė, asmeninių archyvų modeliavimas rodos neatsiejami nuo ultraintensyvios vaizdų kūrimo, savinimosi ir redagavimo politikos. Komanda „išsaugoti“ (#save) tapo bene svarbiausia kasdieniame darbe, o autorystės ir individų generuojamo socialinio kapitalo simuliakrai, palaikomi neatlyžtančio stimulo atnaujinti ir atsinaujinti (#update), ėmė iš naujo graduoti individo vertybių skalę.

Simon Denny, Visa, ko reikia, yra duomenys.  Vaizdai iš 2012 m. „Digital Life Designed REDUX.2“ konferencijos, 2013

Ką galime pasakyti apie šį suskaitmenintą „individą“? – parodos kataloge klausia F. Ferrarini.[10] Žmogiškumo, neišvengiamai konstruojamo ir veikiamo technologinio ir skaitmeninio diskursų, tema slepia visuotinį nerimą, sietiną su vis stiprėjančiomis priklausomybėmis. Konferencijos dalyvio klausimas Kiek esančių šioje parodoje turi „iphone“ telefonus? indikuoja grėsmę nepriklausomai nuo to, ar atsakymas teigiamas, ar neigiamas. DLD aptariama ateitis, žvelgiant tiek iš konferencijos dalyvių, tiek iš S. Denny, tiek iš parodos žiūrovo perspektyvų, atrodo miglota ir neužtikrinta – kas bus, jei ryšys nutrūks ir būsime priversti atsijungti?

Praeities skonis su ateities prieskoniais

Deimanto Narkevičiaus kūrinys „A Tang of Lomo Film“ (liet. Kino takelio skambesys) žiūrovą grąžina į praeitį. 6-ojo dešimtmečio garso aparatūra „Lomo“, sovietmečiu plačiai naudota kino teatruose, dunkso M. Žilinsko galerijos centre. Tiek meno galerijos, tiek parodų salės, kurioje menininko kūrinys egzistuoja kaip autonomiškas parodos vienetas (D. Narkevičiaus darbas taip pat vienintelis iš parodos kūrinių nepriklauso „Lewben Art Foundation“ kolekcijai), sovietinė architektūra šį grįžimą gerokai paspartina. Reti parodų salės elementai: iš praėjusio amžiaus atvinguriuojantis suolas, dulksvokas salės apšvietimas ir menininko pasirinktas medinis ne pirmos jaunystės stalelis, ant kurio padėtas nešiojamasis kompiuteris, bene vienintelė, tačiau esminė, šiuolaikiška instaliacijos detalė, įjungia aukščiausią atbulinę pavarą. Praeitis, nostalgija, atmintis, politiniai aidai – sakytumei, kūrinys deimantinis. Didelis D. Narkevičiaus darbas tarytum inkaras laiko parodą laike ir erdvėje, neleisdamas jai išskristi į futuristinę orbitą.

Vizualus kūrinio skaitymas būtų paprastesnis, jei ne tas nešiojamasis kompiuteris. Ką gi jis reiškia? Pirmiausia, tai integralus garso instaliacijos dėmuo – menininkui leidus, žiūrovui panorėjus ir paliepus, spustelėtas kompiuterio klavišas aktyvuoja dainą „Spotify“ duomenų bazėje. Skaitmeninis garsas paverčiamas juostiniu ir, išėjęs per „Lomo“ membranas, nuskamba „kaip prieš penkiasdešimt metų“. Jei mano klausomas Kurtas Vile’is būtų gyvenęs prieš penkiasdešimtmetį, manau, liktų patenkintas savo naujausio hito „Pretty Pimpin“ skambesiu – asmeninės menininko aparatūros transliuojamas garsas yra aukščiausios klasės.

Deimantas Narkevičius, Kino takelio skambesys, 2012

Nešiojamasis kompiuteris turi ir simbolinę funkciją. Kaip šiuolaikiškumo ir XXI a. signifikantas XX a. elementų kontekste, jis, šiek tiek iškilmingai kilstelėtas ant medinio postamento, stovinčio frontalios instaliacijos centre, kviečia žiūrovą pažvelgti įdėmiau. Judėjimas aukštyn žemyn pjedestalo atžvilgiu D. Narkevičiaus kūryboje matomas nuo seno, pavyzdžiui, jo ankstyvame filme „Kartą XX amžiuje“ (2004 m.).

Jei kompiuterio reikšmę skaitytume tarp eilučių ir prisimintume kitą XX a. sukurtą menininko kūrinį „Per ilgai ant paaukštinimo“ (1994 m.), pirštųsi idėja, kad ne tik dvidešimtasis, tačiau ir šis, skaitmeninis, amžius eina į pabaigą. Ir galbūt internetas iš tiesų miręs, priešingai nei teigia H. Steyerl. Iš vienos pusės tarsi kritikuojama (šiais laikais muzikinių albumų kolekcininkų ir „tikro garso“ mėgėjų gretos smarkiai išretėjusios), iš kitos – lyg glorifikuojama, o galiausiai praktiškai pritaikoma nešiojamojo kompiuterio, kaip skaitmeninio amžiaus tropo, tikroji reikšmė D. Narkevičiaus kūrinyje lieka kaboti M. Žilinsko galerijos palubėje, į kurią ją nunešė juostinio „Lomo“ garso bangos.

Nešiojamojo kompiuterio iškėlimas į pirmą planą, be abejo, priartina „A Tang of Lomo Film“ prie parodoje aptariamų temų ir įjungia (#sign in) kūrinį į parodoje pristatomų darbų tinklą. Paradoksalu, tačiau iš pirmo žvilgsnio veikiantis kaip praeities atavizmas D. Narkevičiaus kūrinys fiziškai labiausiai iš visų parodoje pristatomų kūrinių priartina žiūrovą prie ateities meno praktikų. Netolimoje ateityje, kaip savo esė teigia H. Steyerl, visi bus menininkais.

Galimybė įsijungti pasirinktą dainą „Spotify“ ir tokiu būdu ne tik patirti kūrinį, bet drauge ir jį kurti, mus įtraukia į meno vartotojų tinklą (informacija apie lankytojų grotas dainas archyvuojama „Spotify“ paskyroje ir gali būti prieinama). Būdami šio (ne)matomo kolektyvo dalimi, kiekvienas savaip patiriame kūrinį ir esame kviečiami transliuoti jausmus į parodos eterį. Lankytojams menininko suteikta laisvė miksuoti parodos garso takelį ir atvirai reikšti emocijas bei tam tikras šių veiksmų ekshibicionizmas, regis, neišvengiamai priartina žiūrovus prie šiuolaikinei interneto visuomenei būdingo matomumo. Panašiai kaip socialiniai tinklai, kuriuose įrašyti jausmai niekada nepriklauso tik vienam subjektui, tačiau yra visos bendruomenės nuosavybė, „A Tang of Lomo Film“ yra prieinamas už privatumo kainą.

Paroda veiks iki 2015 m. gruodžio 31 d.