2015 05 19

Fotoreportažas iš 56-osios Venecijos bienalės (III dalis): auksinio liūto laimėtojas - Armėnijos paviljonas

artnews.lt

Auksinį Venecijos bienalės liūtą už parodą Armenity Armėnijos paviljonas, žinoma, laimėjo neatsitiktinai – šiemet sukanka šimtosios iki šiol oficialiai nepripažinto armėnų genocido, jų pačių vadinamo Medz Yeghern vardu, metinės. Ypač, turint galvoje itin politiškai korektišką šios bienalės laikyseną. Vis dėlto, specialiai nuvykus apžiūrėti „auksinio“ paviljono, ėmė aiškėti, jog politinis sprendimas buvo tik dalis armėnų paviljono sėkmės: itin skaudžią patirtį, opias – tautinio tapatumo istorinėje ir šiandienos perspektyvoje – problemas prisiėmęs nagrinėti paviljonas, netapo didaktine ar archyvine-muziejine paroda. Atvirkščiai – Šveicarijoje gyvenančios armėnų kilmės kuratorės Adelinos Cüberyan v. Fürstenberg sudarytoje parodoje įvairių kartų, įvairių šalių ir meninių praktikų kūrėjų darbai itin subtiliai ir taikliai įsilieja į istoriškai įkrautą parodos erdvę – Mekhitaristų vienuolyną, esantį San Lazzaro degli Armeni saloje. Į pastarąją nusigauti reikėjo ypatingo žiūrovų pasiryžimo, mat į ją keltai kėlė tik kelis kartus per dieną, o bienalės mastas privertė rinktis kur kas pragmatiškesnius maršrutus. Tad atrėžę riebų dienos gabalą šiam paviljonui, dalijamės įspūdžiais ir vaizdais.

Nuo šonais besitrinančių turistų prikimštos San Marco aikštės iki San Lazzaro degli Armeni salos tylos – vos dvi stotelės. Tad siūbuojančiame vaporetto per keliolika minučių skubame susipažinti su Mekhitarist vienuolyno istorija, kuri, kaip aiškėja, yra iki šiol plakanti armėnų diasporos Venecijoje širdis. Čia, 1717 metais armėnų vienuolis Mekhitar įkūrė iki šiol veikiantį vienuolyną, su savu muziejumi, biblioteka, spaustuve ir uždarais sodais ir kiemais. Jų tyloje įsispraudę kūriniai pasakojo savas istorijas.

Viena jų ausis pasiekė vos iš siūbuojančio laivelio įkėlus koją ant tvirtos San Lazzaro salos žemės. Tai – armėnų kilmės Sirijoje gimusio ir šiuo metu Belgijoje gyvenančio jauno menininko Mekhitar Garabedian garso kūrinys Agheg. Sodelyje prie įėjimo į vienuolyną instaliuotame darbe, menininko tėvas – Agheg – vardina visų jo sutiktų žmonių vardus. Visų, kuriuos jis iki šiol pamena. Tačiau tarp šių vardų garso kūriniui įsibėgėjant vis dažniau įsiterpia vėjo nešama tyla: vardai vis sunkiau išnyra iš tėvo atminties kaip ir paties kūrinio nuotrupos, kurias vis pasiglemžia vėjas.

Įžengus į vienuolyno erdvę parodos kūriniai kaip tie vardai tai išnyra, tai vėl dingsta tarp vienuolyne esančių nuolatinių eksponatų, interjero detalių, augmenijos. Pastarąją poetiška metafora pavertė menininkė Rosana Palazyan kūriniu Why Weeds?: vidiniame vienuolyno kieme išdėstytos iš pirmo žvilgsnio enciklopedinio pobūdžio lentelės su augalų piešiniais ir jų aprašais pamažu iš sauso augalų savybių aprašymo virsta istorijos pasakojimu. Kai kurie augalai dėl savo gajumo ir tvirtumo laikomi piktžolėmis. Tačiau, ką reiškia tokie sprendimai? Kodėl vieni augalai laikomi vertingesniais už kitus, o kiti naikinami?

Augalų – tik šį kartą gydomąsias – savybes nagrinėjo ir Argentinoje gimusi menininkė Silvina Der-Meguerditchian. Tiksliau, įvietintoje, lentynėlėse lyg vienuolių išrastų mikstūrų ir užrašų kolekcija išdėliotoje, jos instaliacijoje Treasures menininkė nagrinėja gyvosios atminties ir rašto santykį, pastarojo transformacijas vertimo metu, jo klajojimą po netikėtas teritorijas, gebėjimą sujungti ir taip pat atskirti žmonių bendruomenes.

Rašto ir vertimo santykis su platesniu istoriniu ir politiniu kontekstu tapo ne vieno parodoje eksponuojamo kūrinio tema: juk būtent šiame vienuolyne daugelis Europos literatūros bei religinių tekstų buvo pirmą kartą išversti į armėnų kalbą, o dalis šių archyvų jame saugoma iki šiol. Turkijoje gimusios jaunos menininkės Hera Büyüktaşcıyan kūrinys-mechanizmas Letters from Lost Paradise pulsuoja armėniško alfabeto spausdinimo raidėmis – eiliniam žiūrovui neįskaitomas tekstas formuoja žodžius Osmanų-Turkų kalba. Tokiu būdu menininkė interpretuoja Lordo Byrono žodžius apie armėnų – kaip prarastojo rojaus – kalbą, kuria parašytus tekstus jis studijavo būtent šiame vienuolyne. Slaptus pranešimus laiko ir menininkės bibliotekoje išslapstytos rankų, laikančių raidžių nuotrupas, atliejos. Perskaitomybės (ne)įmanomybę savo kūrinyje Untitled (Daniel Varoujan, Ghent) (tiesiogine ta žodžio prasme) iškelia jau minėtas menininkas Mekhitar Garabedian, baltuose lapuose išspaudęs neišverčiamas eilutes iš garsaus armėnų intelektualo Daniel Varoujan eilėraščio.

Per kalbą, tik šį kartą šnekamąją, tapatumo problemas nagrinėjo iš šmaikštus Niujorke gyvenančios armėnų-suomių kilmės menininkės Ninos Katchadourian video instaliacija Accent Elimination, kurioje ji su savo tėvais imituoja ir periminėja vienas kito akcentus, taip pasakodami išties sudėtingas pavienių žmonių istorijas didžiosios Istorijos fone. Kai Ninos tėvas jai iškloja painią savo gyvenimo ir migracijos istoriją, parodydamas, jog jo akcentas yra visų jo išmoktų kalbų mišinys, duktė klausia, ar žmonės supranta, iš kur kilęs šis jo akcentas. „Ne, žmonės galvoja, kad aš Vengras.“ – atsako jis.

Parodoje, jau greta minėtų menininkų galima išvysti garsiojo Sarkis materialią atmintį nagrinėjančius kūrinius, kolektyvą 16 beavers įkūrusių menininkų Ayreen Anastas ir Rene Gabri istorijos konstravimo principus išnarstančią instaliaciją, bei menininkų Haig Aivazian, Nigol Bezjian, Anna Boghiguian, Aikaterini Gegisian, Yervant Gianikian & Angela Ricci Lucchi, Aram Jibilian, Melik Ohanian, Mikayel Ohanjanyan, Hrair Sarkissian videoinstaliacijas, objektus, piešinius, fotografijas, mezgančius nutrūkusius ryšius su istorija, su besislapstančiomis armėnų bendruomenėmis Turkijoje, su atmintimi ir kalba.

Iš San Lazzaro degli Armeni salos grįžtantis vaporetto kažkodėl darė tik vieną sustojimą – vienuolyno sala-Giardini. Sugrįžus į didžiąją salą meditatyvi vienuolyno nuotaika lyg gaubtas dar kurį laiką saugojo nuo visomis pasaulio kalbomis kalbančių kūnų maišalynės.

Mekhitar Garabedian, Agheg, 2003-2015. Foto: Piero Demo

Nigol Bezjian, Witness.ed, 2015

Anna Boghiguian, ANI, 2013

Sarkis, Ada Ewe vierge, 2013–14

9-Artnewslt-Armenity-Armenian-Pavilion-Venice-Biennale

Sarkis, Ada Ewe vierge, 2013–14

Rosana Palazyan, Why Weeds?, 2006-2015

Hrair Sarkissian, Unexposed, 2012

Rosana Palazyan, Why Weeds?, 2006-2015

Sarkis, Atlas de Mammuthus Intermedius, 2014

Aikaterini Gegisian, A Small Guide to the Invisible Seas, 2015

Hera Büyüktaşcıyan, Letters from Lost Paradise, 2015

Hera Büyüktaşcıyan, The Keepers, 2015. Foto: Piero Demo

Ayreen Anastas & Rene Gabri, When Counting Looses its Sense, 2015

Hera Büyüktaşcıyan, Letters from Lost Paradise, 2015

Silvina Der-Meguerditchian, Treasures, 2015

Mekhitar Garabedian, Untitled (Daniel Varoujan, Ghent), 2013

Haig Aivazian, Hastayım Yaşıyorum (I am sick, but I am alive), 2014

Nina Katchadourian, Accent Elimination, 2005

Nina Katchadourian, Accent Elimination, 2005 (kadras iš video)