Konferencija „Mano teritorijos: moteriškoji kūrybos erdvė“ VDA „Titanike“

Lapkričio 7 d. Vilnius, VDA, Maironio g. 3, „Titanikas“, Dizaino inovacijų centras, I a. 112 auditorijoje vyks V-oji  ciklo „Mano teritorijos: moteriškoji kūrybos erdvė” konferencija. Konferenciją rengia Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcija bei vilniaus dailės akademija.

 Rytinė sesija:                       

10:00 -10:30  dr. Margarita Jankauskaitė (Lygių galimybių  plėtros centras)

LYČIŲ LYGYBĖ, VERTYBINĖS NUOSTATOS IR ELITAS.

Pranešime aptariama, kokie socioekonominiai/ kultūriniai procesai daro įtaką vertybinių visuomenės nuostatų raidai, kaip tai siejasi su lyčių lygybės aspektais ir elito pozicija.

10:35-11:05  dr. doc. Irena-Eglė Laumenskaitė (Vilniaus universitetas)

KUR IR KOKIA YRA MOTERS TERITORIJA?

Šiandien  propaguojama  postfeministinė  genderizmo ideologija arba genderistinis galios diskursas yra patriarchalinio diskurso tąsa ir būtent jis atspindi dabar daugelio išgyvenamą vyriškumo ir moteriškumo  disfunkciją. Ją įveikti galima ne kita ideologija, bet susivokiant iš kur ši problema kyla, kaip ji susieta su mūsų gyvenimo patirtimi ir kas galėtų būti jai priešnuodis? Kaip vyras ir moteris galėtų atrasti kitas galimybes nei vieno ar kito dominavimas, galinėjimasis, susvetimėjimas kitam ir sau pačiam ar pačiai? Kas mūsų prigimtyje bei patirtyje yra dar nepažeista, kas prašosi kitokio žvilgsnio, ir santykio? Ar moteris turėtų kovoti už savo teritoriją, už autonomiškumą ir ką tai gali mums duoti? O gal yra kitas kelias, vedantis ne į atsidalinimą, ne į kovą, kito kaip kitokio nustelbimą, bet  autentišką buvimą ir raišką bei bendras paieškas tam, ko mes iš tikro trokštame gyvenime ir mene?

Šie klausimai bus keliami ir svarstomi pranešimo metu.

11:10 – 11:30 dr. Jolita Sarcevičienė (Lietuvos istorijos institutas)

BŪTI EUROPOJE: T.K. RADVILAITĖS MORAVSKOS 1773-1774 M. KELIONIŲ PĖDSAKAIS.

Keliautojai, kurie pasivargino užfiksuoti savo mintis apie aplankytus kraštus, yra itin įdomi grupė – tai žmonės, atviresni pasauliui, nei jų amžininkai iš tos pačios socialinės aplinkos. Tačiau neverta tikėtis, kad net ir jie į kelionę nebūtų pasiėmę savo įsitikinimų, viso kultūrinio bagažo. Iš vienos aplinkos į kitą žmogų perkelianti kelionė buvo savotiškas fizinių jėgų ir valios, įsitikinimų ir būdo tvirtumo iš vienos pusės bei mąstymo atvirumo iš kitos išbandymas. Daugelis kelionėse ieškojo veikiau turimų žinių į/patvirtinimo nei iššūkių ir naujų potyrių.

Laimei, turtingesnio vidinio pasaulio keliautojus kelionės metu patirti išgyvenimai skatino refleksijai, daugelis jų skubėjo užrašyti savo mintis. Tarp tokių buvo ir Teofilė Konstancija Radvilaitė Moravska, palikusi mums gana išsamų pasakojimą apie 1773-1774 m. kelionę po Europą. Ko ieškojo autorė įvairiuose Europos kraštuose, kuo žavėjosi ir kuo piktinosi, kaip vertino kasdien „patiriamą” Europą iš tolimos Lenkijos-Lietuvos valstybės atvykusi kunigaikštytė?

11:35 – 11:55 dr. Solveiga Daugirdaitė (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas) BARBORA DIDŽIOKIENĖ TARP AUTOPORTRETO IR AUTOBIOGRAFIJOS

Barbora Didžiokienė į sąsiuvinius surašytus savo tekstus pavadino „Mažosios dailininkės gyvenimu”. „Gyvenimo” terminas, kaip rašto žanras, labiau sietųsi su biografijomis (pvz., hagiografija – šventųjų gyvenimais) ar autobiografijomis („Benvenuto Cellinio gyvenimas”, orig. Vita di Benvenuto di Maestro Giovanni Cellini fiorentino, scritta, per lui medesimo, in Firenze, sutrumpintai Vita). Menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė pasirinko kiek kitokį pavadinimą – Mažosios dailininkės prisiminimai. Atsiminimuose svarbiausias yra rašančio asmens santykis su išgyventu laiku. Autobiografija, kaip  prancūzų mokslininkas Philippe’as Lejeune’as apibrėžė veikale L’autobiographie en France (1971), yra „retrospektyvus prozinis pasakojimas, sukurtas realaus asmens apie savo paties gyvenimą, ypač susitelkiant ties asmenybės raida”. Iš dalies dailininkės užrašai galėtų būti laikomi autobiografija, tačiau didžioji jų dalis vis dėlto yra prisiminimai, ypač jaunystės laikų. Dalį Didžiokienės užrašų sudaro jos pačios perrašytas dienoraštis.  Nežinome, ar ji rašė jį anksčiau, ar buvo likę ir neperrašytų jo dalių. Kaip nurodo jau cituotas Philippe’as Lejeune’as, pirma, „didelės dalies dienoraščių likimas yra būti sunaikintiems pačių autorių ar jų palikuonių”, o antra, „privatus dienoraštis yra praktika. Pats tekstas yra šalutinis produktas, likutis. Dienoraščio rašymas pirmiausia ir svarbiausia yra gyvenimo būdas, kurio rezultats dažnai neaiškus ir neatspindi gyvenimo kaip kad atspindėtų autobiografija.” Didžiokienė pati nusprendė, ar ir kiek kiek savo dienoraščio įtraukti į užrašus – rašydama ji tarsi atsikratė užguitos, nuolankios moters vaidmens, kurį taip įtikinamai atliko tarpukario Lietuvos viešajame gyvenime („rusės žmonos”, kurią vyras „jeigu muša, vadinasi, myli”). Pridėdama dienoraščius, ji tarsi suteikdama užrašams papildomo „tikrumo” garantą, jeigu įtarus skaitytojas netikėtų, kad viskas, ką ji pasakoja, tikrai buvo. Tačiau kad ir koks sunkiai apibrėžiamas būtų Didžiokienės raštų žanras, jai pačiai jis nebuvo svarbus, ir nėra svarbus skaitytojams. Lygiai sėkmingai galėtume šiuos prisiminimus vadinti ir autoportretu: mokslininkai rašytines autobiografijas lygina visų pirma su dailininkų autoportretais ir teigia, kad „kai kurie dailininkai neabejotinai savo autoportretus laikė autobiografijos rūšimi” (Robertas Folkenflikas).

Didžiokienės atvejis būtų kitoks: ji neištapė savęs ir savo gyvenimo tiek, kad nebūtų likę ką rašyti ir galėjo savo patirtimi pasidalyti kitomis priemonėmis.Pranešime svarstoma, kuo rašytoja  Didžiokienė pranoksta save kaip dailininkę.

12:00-12:30  dr. Rema Židonienė (Tarptautinės Psichoanalizės Asociacija (IPA), Vilniaus psichoanalitikų draugija)

MOTERIS IR KŪRYBIŠKUMAS

Kodėl šiandien kalbame apie moterų kūrybiškumą?  Atsakymas paprastas: daugybę metų į moteris, jų gebėjimus vyravo negatyvus, nuvertinantis požiūris. Moteris buvo sutapatinta su nevaldomu seksualumu, kuris kėlė tariamą pavojų. Tokioje aplinkoje atsiradusi psichoanalizė sudrebino nusistovėjusias nuostatas. Ji pateikė psichoseksualinio vystymosi teoriją, kurioje seksualumą pristatė kaip labai svarbią žmogiško gyvenimo dalį, įtakojančią vystymąsį  nuo pat ankstyvos vaikystės.  Libidinę (seksualiąją) varą susiejo su kūryba.  Z. Froidas teigė,  kad yra tik vienas libido, kuris tarnauja abiems lytims. Jo nepriskiriame vienai lyčiai. Tai liečia ir kūrybiškumą – jis nepriklauso vienai lyčiai. Tačiau lytiškumas turi įtakos kūrybiniems procesams. Kūryboje  galime išskirti vyriškumo ir moteriškumo bruožus. Be to,  kiekviename iš mūsų egzistuoja tam tikra šių bruožų konsteliacija. Moterų kūryboje stebimas kitoks erdvės suvokimas, smulkių detalių naudojimas. Tai nulemia psichoseksualinio vystymosi ypatumai bei smegenų struktūra.

12:35 – 12:55 doc. dr. Loreta Mačianskaitė (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas)

UŽKARIAUTA MOTERIS: KARO METŲ SEKSUALINĖS PRIEVARTOS TEMA LIETUVIŲ LITERATŪROJE

Pastariausiais metais įvairių šalių literatūroje ir kine akivaizdžiai  kūrinių, vaizduojančių moteris, karo metais patiriančias seksualinę prievartą. Moralinio pobūdžio diskusijos dėl tokios patirties reprezentacijos ribų pastebimos ir šiandienos lietuvių kultūroje, pirmiausia Parulskio romano „Tamsa ir partneriai”  aptarimo kontekste. Kita vertus,  prievartos prieš moteris  tema lietuvių literatūroje atsirado žymiai anksčiau, ją vystė daugiausia išeivijos autoriai: Pūkelevičiūtė, Škėma, Meras, bei kai kurie sovietmečio rašytojai : Avyžius, Šaltenis ir kt.

Pranešime keliami klausimai, kaip aptariamoji tema keitėsi istoriškai nuo šešto dešimtmečio iki mūsų dienų;  kokias kultūroje dominuojančias reikšmines struktūras ji padeda atpažinti.

13:00 – 13:20  doc. dr. R.Rachlevičiūtė (VDA, AICA)

AUTOMATINIO PIEŠIMO METODAS IR KOLEKTYVINIAI PIEŠINIAI SOVIETINIO LAIKOTARPIO LIETUVOS DAILĖJE

Sovietinio  laikotarpio Lietuvos dailėje erotiškumas tradiciškai  reiškėsi per moters kūno vaizdavimą –  ne perdaug nutoltą  nuo akto  pastatymo, kur  apvalesnės formos jau buvo nuoroda į seksualumą. Tokios  užuominos  būdingos ketverto (K. Dereškevičius, A.Kuras, A.Šaltenis, A.Švėgžda) kūrybai. Iš šios grupės  išsiskiria  Dereškevičius,  moters gundymą traktavęs ironiškai, netgi sarkastiškai.

Priklausomybės metų dailėje egzistavo  išskirtinis reiškinys ‒ kolektyviniai siurrealios raiškos piešiniai, kurių dėmesio centre buvo erotika ir iš dalies  politizavimas.  Autorei yra  žinomi keturi tokie rinkiniai: Algimanto Kuro, Laimos Drazdauskaitės, Kęstučio Grigaliūno ir Mindaugo Skudučio (penketo grupė ir kt.). Pranešime  dėmesys atkreipiamas į du rinkinius: M.Skudučio (penkiukės grupė ir kt.) ir L.Drazdauskaitės (ciklai „Mimicria” ir „Psichodelica”, kur pagrindiniai  piešėjai – A.Martinaitis, P.R. Vaitiekūnas, E. Saladžius).  Šiuose, ypač. M.Skudučio rinkinio  piešiniuose,  aptinkamas  itin  atsainus požiūris į moters kūną, akcentuojamas genitalinis seksualumas, o  seksualiniai moters užvaldymo kėslai akivaizdūs.

Kolektyviniuose piešiniuose, kuriuose dailininkui  buvo galima išlikti  daugiau ar mažiau  anonimu, seksualinės fantazijos  prasiveržė ganėtinai nevaržomai. Kolektyviniai piešiniai  sudaro specifinį, beveik  necenzūruotos meninės kūrybos aruodą  sovietinėje dailėje.

DISKUSIJOS

PIETŲ PERTRAUKA

Popietinė sesija:

14:20-14:40 prof. dr. Jūratė Baranova (Lietuvos edukologijos universitetas)

MOTERS TAPATUMO PROJEKCIJOS JURGOS IVANAUSKAITĖS KŪRYBOJE

Šiame pranešime bus svarstomi kai kurios galimos moters savo tapatumo įsisamoninimo  trajektorijos aptinkame Jurgos Ivanauskaitės kūryboje, išryškinančios galimas poliarines jausenas:   „meiliamirystė” ir  „Salomėjos sindromas”, raganavimas ir numinosum ilgesys. Viena vertus, rašytoja ieško moters tapatumo atramos slaptose raganavimo galiose (Ragana ir lietus, Placebas) Kita vertus, ji žavisi ir seka „sielovados”  moterimis  – mistike, knygų autore, kompozitore Hildegarda von Bingen (1098-1179), prancūzų filosofe, krikščionių mistike ir politine veikėja  Simone Weil (1909-1943), keliautoja į Tibetą teosofe madam Blavatskaja (1909-1943), spiritualiste Aleksndra David-Neel (1868-1969). Meiliamirystė yra pačios rašytojos sugalvotas terminas nusakyti jos iššifruotą pernelyg didelės meilės, meilės be ribų, privedančios net prie nepakeliamos dvasinės ir net  fizinės kančios fenomeną (Šokis dykumoje). Kita vertus, rašytojos kūryboje nuolatos kartojasi „Salomėjos sindromas”, t.y. nukirstos vyro galvos motyvas.

Tačiau visos šios numanomos moters tapatumo galimybės Ivanauskaitės kūryboje projektuojamos anapus buitine kasdienybe apriboto Lebenswelt horizonto.

14:45-15:05 Ieva Burbaitė (VDA)

DAILININKĖS DOMICELĖS TARABILDIENĖS (1912–1985) AUTOPORTRETAI XX A. 4 DEŠIMTMEČIO FOTOGRAFIJOSE: PIRMAVAIZDIS IR IMPROVIZACIJOS

Domicelė Tarabildienė reiškėsi skirtingose dailės srityse, pirmiausiai ją žinome kaip grafikę bei vaikų knygų iliustruotoją. Tačiau pagal išsilavinimą ji buvo skulptorė, yra sukūrusi tapybos darbų. Vėliausia pažinta nors ir anksti išmėginta Tarabildienė kūrybos sritis – fotografija ir fotografika. Apie 1930-uosius kursioko Vaclovo Kosciuškos (1911–1984) paskatinta Meno mokyklos studentė pradėjo fotografuoti, šeimos išsaugotose nuotraukose ir negatyvuose matome užfiksuotas dinamiškas Kauno meno mokyklos mokinių gyvenimo akimirkas, ramią laikinosios sostinės ir jos priemiesčių gyventojų kasdienybę, šeimos narių portretus Jočiūnų kaime, studijų ir kelionių 4 dešimtmečio pabaigoje Paryžiuje bei Italijoje momentus. Bet labiausiai šių dienų tyrėjus, ir mane tarp jų, domina 1930–1932 m. sukurti Tarabildienės autoportretai, ir tarpukario Lietuvos fotografijos istorijoje mažai analogų turintys fotomontažo panaudojimo momentai, leidę jų kūrėjai ir pagrindiniam modeliui iš provincialios kaimo kasdienybės persikelti į pačios sukurtą fantazijų pasaulį.

Neabejoju, kad Tarabildienė (dar tada Tarabildaitė) turėjo žavėtis savo asmenybe, nes tarp išlikusių fotografijų ir negatyvų esti labai tiesioginių bandymų tapatintis su scenos herojų atvaizdais. „Fotomontažo su Lilian Roth sijonu” (1932) pirmavaizdį įvardino dailėtyrininkė Giedrė Jankevičiūtė pirmosios Tarabildienės fotografijų parodos kataloge (2002). Minėtame fotomontaže jaunoji eksperimentatorė „pasiskolino” ir sau pritaikė žurnale „Naujas žodis” matytos amerikiečių aktorės ir dainininkės Lillian Roth šachmatiniu motyvu išmargintą sijoną. Tokių įvaizdžių parafrazių yra ir daugiau. Taigi pranešime pristatysiu keletą Tarabildienės autoportretų pirmavaizdžių ir aptarsiu jų interpretacijas 4 deš. pradžioje darytuose fotomontažuose, keldama klausimus ir konstruodama išvadas/prielaidas apie iš žiniasklaidos ar kino atkeliavusių įvaizdžių reikšmę  dailininkės savireprezentacijai bei kūrybiniams eksperimentams.

15:10 – 15:30  dr. doc. Raimonda Bitinaitė –Širvinskienė (Lietuvos muzikos ir teatro akademija)

JANINA MALINAUSKAITĖ-MAIŠTINGO TEATRO DAILININKĖ.

Dailininkė Janina Malinauskaitė kūrė teatre nuo XX a. 6 dešimtmečio pabaigos iki 2007 metų. Per  beveik 50 metų laikotarpį ji patikrino visus teatro žanrus: nuo dramos iki operos, nuo komedijos iki tragedijos, išanalizavo istorines ir šiuolaikines dramas, pažino visų Lietuvos teatrų scenas, susitiko su įvairias spektaklių kūrėjais, pradedančiais ir įgudusiais režisieriais. Jos scenografijoje rasime iki smulkmenų detalizuotus vaizdus ir abstrakcijas, puošnias dekoracijas ir lakonišką minimalizmą. Tačiau nėra nė vieno pasyviai kalbančio kūrinio. Jos darbus galima pavadinti „energetinio teatro”, „jėgų ir įtampos” scenografija.

Menininkė, atėjusi į teatrą su „60-ųjų dvasia” , subrendo ir prasiveržė 8 dešimtmetyje. Ji tapo teatro dailininke, kuri įkaitino spektaklius kritiškomis vaizdo strategijomis. Ypatinga revoliucine dvasia tuo metu pasižymėjo  Kauno dramos teatras. Šį teatrą išjudinę novatoriški režisieriai Jonas Jurašas ir Jonas Vaitkus pasižymėjo „ekstremaliais sprendimais” ir kūrybinių partnerių atranka. Malinauskaitė buvo išskirtinė menininkė, nepakeičiama reiklių režisierių patikėtinė. Jos dėka teatro žiūrovas  įžengė į išskirtinio laiko ir erdvės dimensiją. 8 dešimtmečio dailininkės deformuotas pasaulis scenoje turėjo minimaliausią ryšį su tikrove, nes ji negalėjo būti tokia, kokia yra. Jos vaizdo ikonografijai atstovavę šalti blizgūs paviršiai, sunkios faktūros pritvinkę masės išsiveržė iš scenos su jėga,  reakcija į būties siaubą.

Pranešime skirsiu dėmesį Janinos Malinauskaitės 8 dešimtmečio scenografijai, nes ji ryškiausiai atspindi dailininkės asmenybės ir laikmečio charakterį, kai savo laiku pasirodžiusi menininkė patvirtino talento, asmenybės ir laiko sutapimo būtinybę.

15:35 – 15:55  dr. doc. Agnė Narušytė (VDA, AICA)

SUTIKTI ŽMONĖS ALEKSANDROS JACOVSKYTĖS IR MILDOS DRAZDAUSKAITĖS FOTOGRAFIJOJE

Šiemet išleistos pirmosios šių dviejų autorių fotografijos knygos. Aleksandra Jacovskytė – žinoma menininkė, kuriai fotografija buvo tarsi pakeleivė. Milda Drazdauskaitė buvo aktyvi fotografijos meno lauko dalyvė 9-ajame dešimtmetyje ir 10-ojo pradžioje, bet paskui dingo. Iš dalies tai lėmė Lietuvoje dominuojantis požiūris į moteris kaip į menkesnės rūšies menininkes. Tačiau šias dvi naujai „atrastas” fotografes sieja ne tik tais pačiais metais pasirodžiusios knygos, bet ir tai, kad jos abi naudoja paprastai su menu nesiejamą „liaudišką” žanrą – „fotografija atminčiai” įveikia modelių pasipriešinimą, o fotografes apsaugo nuo susireikšminimo. Ji nekuria pranešimo, tik įamžina sutiktus žmones, kurie negalvoja ateityje pateksią į parodas ir knygas, dažnai nė nenutuokia, kad iš to bus daromas menas, tik stengiasi kuo teisingiau ir gražiau vaidinti save. Paskui, po trisdešimties metų pažvelgus į fotografijas, netyčia išsprūdę šypsniai, rimtumas, suglumimas, džiaugsmas, apsimetimas, liūdesys, nuobodulys ir visos kitos būsenos atkuria išgyventą laiką. Fotografavimasis atminčiai, žvelgiant į nenuspėjamą fotoaparato akį, nuo pačių subjektų nuslepia tai, kad čia vyksta gražesnio gyvenimo performansas, kurio metu išryškėja ir tas negražesnis. Jį ir tyrinėjame smalsiai, be gailesčio, pamiršę meno sąlygiškumą.

16:00 – 16:20 dr. doc. Rasa Žukienė (Kaunas, Vytauto Didžiojo universitetas, Menų fakultetas; AICA)

NEPAŽINTA HAMBURGO DAILININKĖ ALIUTĖ MAČYS: KŪRYBA IR GYVENIMAS

Pranešimo tikslas – pristatyti Lietuvoje mažai žinomos vokiečių-lietuvių dailininkės, scenografės  ir tapytojos  Aliutę Mačys (1943-2013) kūrybą. Jos kūryboje vyrauja apokaliptinės nuotaikos. Katastrofos – antrojo pasaulinio karo prisiminimai ir atominio karo grėsmės, asmeninio  meilės pasaulio griūtys, žmogaus senatvė ir jos pačios kaip moters senėjimas –  buvo pagrindinis Aliutės Mačys kūrybos leitmotyvas. Aliutės Mečys kūriniai autobiografiški. Tai psichinė erdvė, atskleidžianti sunkius egzistencinius išgyvenimus ir žmogiškųjų santykių naštą. Tai ir pasąmonės vaizdiniai, prasiveržiantys iškreiptai realistiškais, magiškais ir siurrealistiškais vaizdais.  Šiame pranešime Aliutės Mačys  kūryba nagrinėjama psichoanalitiškai, pasitelkiami kitų šiuolaikinės meno istorijos metodologijų elementai. Bandoma atsakyti į klausimą, kokie jos biografijos ir lyties, socialinių santykių ir Vokietijos meninio gyvenimo veiksniai nulėmė bekompromisinį  (pirmiausia – savęs pačios atžvilgiu) Aliutės Mačys kūrybos pobūdį.

16:25 – 16:45  Dalia Mikonytė (Vilniaus dizaino kolegija)

KŪRĖJA IR FEMINIZMAS

Dalia Mikonytė nuo 2010 metų tyrinėja Lietuvos moterų kūrėjų socialines-kultūrines tapatybes ir analizuoja savo pačios surinktus interviu su Lietuvos kūrėjomis (menininkėmis, kompozitorėmis, kino ir teatro režisierėmis). Pranešime bus pristatyta viena nedidelė tyrimo dalis – interviu medžiaga paremti kūrėjų svarstymai apie feminizmą. Ar šiuolaikinės kūrėjos kada nors domėjosi feminizmu, jo teorija? Ar jos mano, kad feminizmo idėjos, jas išsakantys žmonės turėjo įtakos jų kūrybai ir savivokai?

Menininkių tribūna:

16:50-17:10  prof. Aušra Lisauskienė (VDA)

PRIKLAUSOMYBĖ NUO RAIDŽIŲ

Raidės – grafiniai ženklai, gyvenantys tylų gyvenimą knygose, mobiliųjų telefonu ir kompiuteriu ekranuose. Jos įženklina garsus, bet pačios nėra jų dalis. Net ir atrodydamos taip pat, skirtingose kalbose jos dažnai žymi skirtingus garsus; kartais būna atvirkščiai. Paprastai jos nebūna neagresyvios, elgiasi korektiškai, nepastebime jų tol, kol neprireikia. Pasinaudojus vėl pamirštama apie jų egzistavimą. Bet jeigu atsisukus atgal pamatai, kad visas tavo gyvenimas vien raidės – verta sunerimti ir pasitikrinti ar taip yra iš tiesu, o gal tai tik vaizduotės vaisius? Gal paranoja? Tvirtai įsitikinus jų egzistavimu galima teigti, kad raidės čia ir vėl niekuo dėtos. Tai aš priklausoma nuo raidžių.

Vizualus raidės ir jos garso duetas, kaip begalinė žmonijos komunikacijos istorija, visada buvo grindžiama kultūriniu turiniu. Prasmė ir garsai, kuriuos talpina raidės ir raštas nėra jo dalis, tai civilizacijos patirties, kultūros ir  tradicijų palikimas…

17:15 -17:35 –  Eglė Karpavičiūtė (VDA)

MANO TAPYBOS RETROSPEKTYVIZMAS

Man vaizdas – vizualinis sluoksnis arba ekranas, dengiantis, naikinantis, o galiausiai ir pranokstantis tikrovę. Kuo labiau vaizdas vizualiai priartėja prie tikrovės, kuo dažniau reprodukuojamas –  tuo labiau tolsta nuo  originalaus objekto pirminės  formos ir prasmės. Taip fikcijos naikina ( dengia) tikrovę, bet ir patvirtina jos būvį ir dažnai  tampa tikrovės pagrindu.  Todėl  yra kuriama ne tik tikrovės ekranizacija, bet  ekranizacija ir yra realizuojama. Susipina laikas ir erdvė, ateities vizija ir praeities haliucinacija.

Mano asmeninės kūrybos plėtojimo kontekstas – tapybos būties ir istorijos (ypač nuo XX a. pr.), tapybos vaizdo sampratos kaitos  etapai, jų analizė, reikšmė, samprata, permąstymas,  įtaigumas, tikrumas, fiktyvumas, santykis su šiuolaikiniu menu, kitomis medijomis bei  įtaka šiandienos tapybai. Tai įvardinu kaip tapybos retrospektyvizmo sampratą, kaip  kultūrinę, vizualinę nuostatą,  kuri veikia kaip žvilgsnis atgal. Retrospektyvizmas reiškia tam tikro reiškinio (pavyzdžiui, meninės krypties, žmogaus veiklos) praeities vaizdą, kuris pateikiamas kaip apžvalga tam tikroje laiko distancijoje.

Tokia kūrybinė samprata yra dvireikšmė. Tai yra kaip tapybos istorijos ir būties  užarchyvavimas, tarsi monumentas tapybai, kurią galima traktuoti kaip  iliuzinį muziejų. Iliuzinis vaizdas įamžintas vienoje archaiškiausių meno formų – tapyboje, iš karto  tampa praeities dalimi. O kartu tai yra  tam tikrų tapybos momentų iškėlimas iš praeities kaip įvietinimas, įvaizdinimas dabartyje. Tokiu būdu tapybos praeities būsena veikia dabartyje, ją įtakoja. Tapyba yra kaip praeities išraiška dabartyje, vaizdo kaip praeities įvaizdinimas dabartyje, dialogas ir diskusija su tapybos istorija dabar. Vaizdo tikroviškumo, iliuziškumo laipsnio, jo galimybių analizė ir kvestionavimas sukuria  tapybos pasakojimus, kuriais galime tikėti arba netikėti.

17:40 – 18:00 Birutė Zokaitytė

MOTERIŠKUMO RITUALAI ARBA KODĖL ASTRONAUTĖ, IŠSITEPUSI BLAKSTIENŲ TUŠU, PRAVIRKO

Moteriško pasaulio trapus smulkmeniškumas.

Mane domina tradicinė moteris, nes būtent tokia slepiasi ir po didžiausios karjeristės ar feministės kauke. Kitaip tariant, būti karjeriste ar feministe tėra tokia pati laiko įrėminta būsena, kaip ir nėštumas, valgio virimas, skrydis į kosmosą, dukros plaukų šukavimas, kariavimas už tėvynę….Nes moteriška yra jau pati siela arba psichologinė būsena (juk ir vyrų būna su moteriškomis sielomis).

Man patinka  moters gyvenimo rutinoje įžvelgti prasmingus ritualus. Smulkmenose įžiūrėti svarbą ir grožį, o stereotipiškai reikšmingus  dalykus „nuleisti” arčiau žemės. Stengiuosi atsitraukti taip toli, kad bulvių skutimas taptų tokiu pat vertingu ir įdomiu užsiėmimu, kaip ir kosminių kūnų tyrinėjimas. Pagrindiniai instrumentai, kuriais tyrinėju pasaulį, tai ironijos grąžtas ir moteriškumo prizmė.

Temos, kurias norėčiau išskirti ir iliustruoti:

Mokslinio įvaizdžio estetika.

Nesu tikra, ar sugebėčiau suvokti ant popieriaus išguldytą schemą, kad ir galinčią pakeisti pasaulį. Net išgirdusi apie naują kurą, nekenksmingą aplinkai ir atstosiantį naftą, tikriausiai pirma pagalvočiau apie žavingus mėgintuvėlius pilnus garuojančių įvairiaspalvių chemikalų, o tik paskui imčiau suvokti, kad, galbūt, pasaulio pabaigos kol kas nebus…Noriu atskirti mokslo įvaizdį nuo paties mokslo. Tebūnie tai saviironija, prisipažinimas, kad Mendelejevo lentelė rūpi man kaip ornamentas. Galbūt nersiu dar giliau. Įvaizdį atskyrusi nuo šeimininko jį paliksiu šalia stovėti nuogą, mokslininką, kuris nebeturi savo grožio ir prasmės, nes jo „daromas” mokslas niekam aplink nebesuprantamas, nebesvarbus.

Kūdikio baimės poetika ir šiuolaikinė etnografija

Mes mylim kūdikius, nes nemylėti būtų iškrypimas, kartais jų trokštam, o bijom – VISADA.   Kad neatsitiktų netyčiukas, arba kad nepavyks pastoti, vėliau – kad tam kūdikiui kažkas atsitiks…Atsakomybė prieš naują gyvybę yra tokia stipri, kad net pagimdo beprotiškus jausmus, moterys šnibždasi apie išprotėjusias gimdyves pasmaugusias savo kūdikius nuo senovės (dažna sakmių ir pasakų tema) iki dabar. Ir nieko pasaulyje nėra baisiau…

Elektroninių prietaisų  antropomorfizacija.

Daugelis moterų turi bėdų su elektronika. Tai primena santykį su tiksliaisiais mokslais. Kai nesupranti, kas viduje, ima manyti kad tai kažkas gyvas…

Medicininis seksualumas.

Prietaisai, kuriais gydytoja liečia pacientą jai pažįstami ir artimi, kaip ir jos pačios kūnas. Jie yra viena. Šioje dalyje tyrinėsiu paciento, t.y.vyro  išgyvenimus, tada, kaip jis priverstas nusimesti savo pačią svarbiausią kaukę – stiprybės kaukę.

18:05 – 18:35 Jurga Barilaitė

ABRAKADABRA
Tai  hebrajų  kalbos frazė ” AVRA KEHDABRA”, kuri reiškia  „aš kuriu kalbėdama arba aš kalbu ir kuriu”.

DISKUSIJOS