Alfredos Venslovaitės-Gintalienės paroda „Pilnaties miestai“ galerijoje „Kairė-dešinė“

Rugsėjo 9 d., antradienį, 18 val. Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ atidaroma Alfredos Venslovaitės-Gintalienės kūrybos paroda „Pilnaties miestai“.

Pastaruosius du dešimtmečius dailininkės Alfredos Venslovaitės-Gintalienės kūryba buvo primiršta. Tačiau profesionalų tarpe menininkė buvo gerai žinoma – aktyvi, produktyviai ir savitai besidarbuojanti lakštinės ir taikomosios grafikos srityje (dailininkės archyve gausu įvairių šriftinių, figūrinių taikomosios grafikos pavyzdžių).

Alfreda Venslovaitė, atvykusi iš Dusetų, 1961–1966 m. mokėsi Vilniaus vidurinėje meno mokykloje (dabar Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla). 1966–1972 m. studijavo Lietuvos valstybiniame dailės institute, Dailės pedagogikos katedroje. 1972–1981 m. dailininkė kūrė taikomosios grafikos darbus (knygos viršelius, šventinius atvirukus, vokus muzikos plokštelėms).

A. Venslovaitės-Gintalienės 20 a. 8–9 dešimtmečiais sukurti estampai sulaukė dailėtyrininkų įvertinimo ir buvo minimi bendrose parodų apžvalgose. Lakštinė grafika, ekslibrisai, knygų iliustracijos, piešiniai buvo eksponuojami respublikinėse parodose, reprodukuojami apžvalginėse Lietuvos grafikos knygose, dailininkų sąjungos leidžiamame „Dailės“ almanache. Menininkė taip pat yra dalyvavusi Talino grafikos trienalėje bei Pabaltijo mažosios grafikos parodose Rygoje.

Dailininkę domina deformacijos, irimo forma – tiek paukščio, tiek žmogaus kūno. A.Venslovaitės-Gintalienės architektūrinės, antropomorfinės bei zoomorfinės figūros tarpusavyje susilieja, tarp kūnų nebelieka tikslios ribos. Tai leidžia kalbėti apie metamorfozę, kuomet viena forma virsta kita. Dailininkės estampuose demonizuoti vaizdiniai, metamorfozės ir klejojantys simboliai atskleidžiami fantastiškai baugioje erdvėje. Tyrinėdama vienatvę ir susvetimėjimą dailininkė ieško ryšių tarp dvasios ir gamtos.

Alfreda Venslovaitė-Gintalienė visada skyrė didžiulį dėmesį technologijoms. Dailininkė, ko gero, vienintelė Lietuvoje dirbo itin reta akmens graviūros technika, kuomet ant litografinio akmens ne piešiama, o raižoma. Tai leidžia išgauti plonytes linijas. Anot menininkės, linija turėdavo būti kiek įmanomai plonesnė, kad spengtų.

Norisi palinkėti, kad ši retrospektyva suteiktų menininkei galimybę pradėti naują kūrybinį etapą ant tvirto buvusiojo, kuris neabejotinai priklauso Lietuvos grafikos istorijai.

Ramutė Rachlevičiūtė

Paroda veiks iki rugsėjo 27 d.

Iliustracijoje: Alfreda Venslovaitė-Gintalienė. Žmogaus portretas. Litografija, 1981.