.
2012    07    17

Apie parodas. „Lietuvos dailė: 18 parodų“ ŠMC

Eglė Juocevičiūtė

Parodos „Lietuvos dailė: 18 parodų“ anotacijoje teigiama, kad tai „parodų paroda“. Tai reiškia, kad paroda „Lietuvos dailė“ yra sudaryta iš 18 atskirų parodų. Bet kartu teiginys „parodų paroda“ teigia, kad šį paroda yra geriausia iš visų parodų. Jeigu lygtį susipaprastinsime ir tarsime, kad „visos parodos“ yra būtent šios 18 parodų, gausime, kad paroda, sudaryta iš kitų parodų, yra geresnė paroda, nei tos, iš kurių ji sudaryta. Visuma yra daugiau ir geriau nei dalių suma. Šiuo atveju, 18 parodų į vieną parodą susilydo iš esmės todėl, kad mums pasakyta, jog tai viena paroda. Kita vertus, taip pabrėžiama, kad tai paroda apie parodas, apie įvairius parodų atsiradimo būdus.

Tame pačiame tekste teigiama, kad visos parodos kartu nesitarusios apžvelgia šiuolaikinį Lietuvos meną. ŠMC direktorius Kęstutis Kuizinas pokalbyje su dienraščio „Vilniaus diena“ žurnaliste, kurį galima rasti parodos informaciniame laikraštyje, didžiuojasi, kad „Lietuvos dailės“ parodos visada buvo ilgų ŠMC kuratorių diskusijų produktas ir atliepdavo tiek specifines tam tikro meto menines tendencijas. Kita vertus, ankstesnių „Lietuvos dailės“ parodų koncepcijos buvo orientuotos į plėtrą ir bendradarbiavimą: 1997 m. pasirinktas mugės formatas – menininkus pristatė galerijos, 2001 m. lietuviams jų šiuolaikinį meną pristatyti pakviestas kuratorius iš užsienio Anders Kreuger, 2003 m. surengta jaunųjų lietuvių ir latvių menininkų paroda, 2006 m. bendradarbiauta su Kauno menininkais ir institucijomis. Šios koncepcijos ne tiek atliepė tuometines tendencijas (nes sunku įsivaizduoti natūraliai užgimstančią tendenciją bendradarbiauti su latviais), kiek parodydavo vis naują intenciją, norą išjudinti užsistovėjusį bendravimo ratą ir savęs vertinimą. Dėl to, galvodami apie šiųmetinę „Lietuvos dailę“ ir gausybę atskirų, mažų ir tarpusavy nesitariančių parodų, turime suprasti, kad taip šiuo metu atrodo Lietuvos meno bendruomenė.

Žinoma, meno pasaulio pasidalijimas į grupuotes yra senas ir akivaizdus reiškinys. Tačiau pastaruoju metu jos tapo savarankiškesnės nuo institucijų (net pačios tapo institucijomis ir sugeba susikurti panašias galimybes reikštis viešajame diskurse. Kiekviena iš šių grupuočių-institucijų turi bent iš dalies skirtingus meninius pasaulėvaizdžius, kurie aiškiausiai turėtų reikštis per parodų formas kaip tų pasaulėvaizdžių mikrokosmosą.

Todėl įvairių grupuočių atstovai į kvietimą sukuruoti vieną iš šių metų „Lietuvos dailės“ parodų sureagavo tiek parodų, tiek susitikimų serijų, filmų peržiūrų, ekskursijų, leidinių, performansų, koncertų ir kitų renginių pasiulymais. ŠMC kvietė kurti parodas, o gavo susitikimų serijas ir koncertus. Ką tai reiškia? Ribos tarp „parodos“ ir „projekto“ išsitrynimą. Žodį „paroda“ galime rasti didžiosios ir kelių mažųjų parodų pavadinimuose, keliolika kartų jis pavartotas anotacijoje ir šiame tekste, bet, pasirodo, jo reikšmė taip išsiplėtė į kitų terminų zoną, kad nebeverta nė mąstyti apie šio žodžio semantiką. Vis dėlto galima išskirti šio termino sluoksnius, užkliudytus 18-oje parodų, kurie bent iš dalies nušviečia ir minėtų grupuočių pasaulėvaizdžius. Pavyzdžiui, abi parodos, kurių pavadinimuose yra žodis „paroda“: Tautvydo Bajarkevičiaus ir Dariaus Čiutos „Fonografija parodai“ (kuruota) ir Nerijaus Ermino, Žilvino Landzbergo ir Donato Jankausko (Duonio) „Skulpturų paroda“, iš tiesų siekia šį tą naujo parodyti ar atkreipti į tai dėmesį. Žinoma, parodai parodžius, o žiūrovui pažiūrėjus, atsiranda įdomios ir svarbios interpretacijos, tačiau jos jau yra parodymo pasekme. Panašiai pagarbiai pasyviai žiūrovo atžvilgiu elgiasi ir Neringos Černiauskaitės ir Ugniaus Gelgudos „Dabar labiau nei bet kada“ ir Laimos Kreivytės „Mediacijos“.

Kita parodų dalis siekia kažką įrodyti, jose kūriniai tarnauja kaip įrodymai aiškiai suformuluotai teorinei ar socialinei kuratoriaus įžvalgai. Šia strategija aiškiausiai vadovaujasi Vytauto Michelkevičiaus „(Savos) Vietos karta“, ir Ilonos Jurkonytės „Vieta, laikas ir prisiminimai“, Virginijos Januškevičiutės „Dešimtas dešimtmetis“ bei Kristupo Saboliaus, Virginijos Januškevičiūtės ir Jurgitos Žvinklytės „Protėjas“. Vis dėlto, didžioji parodų dalis tiesiog nori pažiūrėti, kas bus, kai atsitiktinai ar dėl individualių asociacijų šalia atsidurs skirtingi objektai ir veikėjai. Čia ne tiek svarbi žiūrovo interpretacija, kiek kuratoriaus ir menininko kartu praleistas laikas ir ju patirtas atradimo džiaugsmas. Ši strategija pastaruoju metu populiariausia su ŠMC ir jos partneriais užsienyje susijusios grupuotės veikloje. Iš 18 parodų šia strategija ryškiausiai išsiskiria Valentino Klimašausko „Žvirbliai“, Monikos Lipšic „Kolekcionierius“, Juozo Laivio „Šeši šimtai trisdešimt penki žingsniai“, Gerdos Paliušytės „Vakaras su daktaru Šepardu“ bei Marijos Olšauskaitės „Aukcionas“.

Šios strategijos populiarumą šioje parodoje, kuri buvo orientuota į kuo didesnę įvairovę,  iš dalies galima paaiškinti tuo, kad ji buvo rengiama vienos š grupuočių-institucijų. Vienas pagrindinių grupuotės susidarymo etapų yra išsiaiškinimas, „kuo mes kitokie?“ ir „kodėl mums su anais nepakeliui“.  Todėl nejauku įžengti į kitos, ypač galingos grupuotės teritoriją ir nuoširdžiai bei drąsiai pristatyti nuosavą meninį pasaulėvaizdį – lengvai gali buti išpeiktas ir išjuoktas. Tikriausiai dėl to „Lietuvos dailė: 18 parodų“ ir yra šiek tiek nei šilta, nei šalta, iš esmės be entuziazmo ir gyvybės, išskyrus pavienius įdomius atvejus, kuriuos kuriant nebuvo galvota apie ŠMC sales ir šią parodą.

Gelguda Cerniauskaite_CAC

Gelguda Cerniauskaite_CAC1

 

Nuotraukos: Evgenia Levin, Artnews.lt