Geistės Marijos Kinčinaitytės paroda „Slidūs akmenys“ Fotografijos muziejuje

Iki birželio 29 d. Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veikia Geistės Marijos Kinčinaitytės paroda „Slidūs akmenys“. 

Šis tekstas eilutėmis ir žodžiais ritasi žemyn, kaip ir mano akmuo, kurį esu prakeikta nesėkmingai užridenti ant kalno keteros. Jei seksite šiuos gravitacijos veikiamus sakinius ir leisitės su jais iki pat apačios, galimai įsitikinsite, kad tekstai, vaizdai ir ambicijos jūsų pasaulyje – begaliniai, priešingai nei pats pasaulis, visi naudingi ir brangūs jo akmenys, žmonės ir gyvybė.

Kad ir kaip švelniai ekranuose stumdomi skysti kristalai, kad ir kokia didele jėga į kosmosą ar kitų šalių teritorijas išspjaunamos toksiškos anglies pluošto raketos, šie akmenys įkyriai sugrįžta su pavojingomis didesnių norų arba skausmo nuošliaužomis. Galbūt, kitaip nei aš, jūs dar turite pasirinkimą šių riedulių beprasmiškai neridenti? Nepaisydama mitų ir legendų pamokų, dalis žmonijos vis tiek deda pastangas užkariauti jiems nepriklausančias tikras ir susapnuotas viršukalnes, pirmiems iškelti ten vėliavas, ištiesta ranka atsilaužti žvaigždės gabalėlį, apgauti mirtį. Tai – sizifiškas atkaklumas, neretai protą atitraukiantis nuo obsesiškos inercijos. Tačiau kiekvienam užkariavimo siekiui, nesvarbu – idėjiniam ar fiziniam, reikalinga ugnis, o paskui ją seka juodų dulkių šleifas.

Tas pats pelenų nuometas gaubė po šilumos ir slėgio vestuvių gimusius akmenis bei kalnus. Tuo metu žmonių čia dar nebuvo ir niekas pagal žmogų Žemėje laiko neskaičiavo. Stingstančios lavos raukšlės tuomet formavo sausumos kūną ir dėl teritorijos konkuravo su vandeniu. Iš amžinos kovos gimę dangūs ir žemės ilgainiui išmokė žmogų judėti vertikaliai – stumtis į aukštį ir ristis į gylį – iš esmės, ridenti šį planetinį karštą akmenį sizifiško darbo ritmu. Tačiau Žemė, ją be atvangos sukant, nusidėvėjo. Automobilių pėdsakai ant dulkėtų jos kelių nebestebina, nebejaudina ir vaiskiai mėlynas dar neištirpęs jos ledas, gyvybe čia džiaugiamasi vis mažiau.

Žmogaus svajonė susigrąžinti nematytą, jo vardu nepavadintą visko pradžios laiką gyvena nebe Žemėje, o kitų planetų kasyklose. Tačiau tam, kad šias svajonių degalines pasiektų daugiau aštrias Mėnulio paviršiaus dulkes šiaušiančių roverių, reikalingi fantazijų poligonai. Juose – žemiškuose kosmoso peizažo analoguose – jau dabar treniruojamasi ridenti savo gyvenimus atšiauriose, žmogaus patirties ribas peržengiančiose sąlygose.

Bet jei viskas apsiverčia aukštyn kojomis ir Žemė apsimeta Mėnuliu, o Mėnulis – Žeme, žmonės – ateiviais, o ateiviai – žmonėmis, gyvybė – mirtimi, o mirtis – gyvenimu? Ar tai reiškia, kad neberidenu savo akmens, o akmuo ridena mane? Ar už stiklo mes, o ne trofėjai ir atvirukai, stebintys, kaip dokumentais apsikeičia karų deginama Žemė ir taikos prieglobsčiu kažkada dar septintajame dešimtmetyje paskelbta nežemiška erdvė.

Apie Geistės Marijos Kinčinaitytės kūrybą gali rašyti ne tik menotyrininkai ir menotyrininkės, bet ir sizifai ar retieji mineralai, nuolatiniame šešėlyje esantis Mėnulio pietų ašigalis ir jame besiblaškantys tyrimų zondai. Dar ilgai po mūsų menininkės fotografinius akmenis skaidys litotrofinės bakterijos – būtybės, ant uolienų gyvenančios 2,1 milijardo metų ir Žemę pažįstančios ilgiau nei bet kuri kita gyvybės forma. Tarpplanetinė G. M. Kinčinaitytės fotografija pakimba tarp žmogiškojo ir mašininio žvilgsnio, tarp akimirkos ir planetinio laiko, tarp atradimo geidulio ir nyksmo gedulo. Tamsūs sudegusios Žemės vaizdai ir Mėnulio kraštovaizdžio dokumentai iš NASA archyvų mainosi vardais ir motyvais. Menininkė gretina ir ieško analogijų tarp atšiaurių žemiškųjų vietovių ir planetinio palydovo reljefo – sukrešėjusių ugnikalnio lavos sruogų ir meteoritų kraterių šulinių, pelenais nukloto tirpstančio ledyno ir spurdančios paslapties po storu kosminių dulkių lukštu. Tačiau po šiais fraktališkais abstrakčios (foto)grafikos įspūdį kuriančiais vaizdais slepiasi ir išnaudotojiški kolonijinės plėtros ketinimai.

Parodose „Nusėta juodomis dulkėmis“ (galerija „Vartai”) ir „Slidūs akmenys“ (Fotografijos muziejus) pristatomi nauji menininkės darbai ir judančių vaizdų instaliacijos, kelia klausimus apie naujojo kosmoso amžiaus problematiką, kai kosmosas ir Mėnulis tampa nebe paslaptingų simbolinių, bet komercinių interesų ir ekonominės plėtros arena. Tai – potencialaus pabėgimo vieta, kurioje žadama išspręsti daugybę žemiškųjų klaidų. Kaip ir ankstesniame projekte „Tu priklausai man“ („You Belong to Me“, vykdomas nuo 2014 m.), taip ir po dešimtmečio autorės išleistoje knygoje „Sunless Seas of Ice“ (2024 m.), Islandijos geologija tampa atspirties tašku planetiniam mąstymui, siūlančiam sambūvio kalbą, peržengiančiam tautinių valstybių konfigūracijas, jungiančiam kosmoso tyrinėjimų praeitį ir ateitį, reaguojančiam į ekologinę krizę ir ekonominę konkurenciją.

Parodos teksto autorė – Jogintė Bučinskaitė
Parodos architektas – Martynas Gailiušas
Parodos komunikacijos dizaineris – Darius Linkevičius

Organizatorius – Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinys – Fotografijos muziejus
Projektą finansuoja – LR Kultūros ministerija

Fotografijos: Edvardas Tamošiūnas ir Geistė Marija Kinčinaitytė