Tarp meno ir gyvenimo: pokalbis su 15-osios Baltijos trienalės dalyviais, kūrinio „Omenis“ autoriais

15-oji Baltijos trienalė – keturiasdešimt penktus metus Šiuolaikinio meno centre vykstantis tarptautinis projektas, kuriuo kaskart rūpinasi vis kiti kuratoriai. Šiais metais parodą kuruoti pakviesti Tomas Engelsas ir Maya Tounta parodos pavadinimą skolinasi iš graikų poeto Emersono eilėraščio „Ta pati diena“. Eilėraščio ištraukoje bei parodos aprašyme sutinkamos užuominos apie nesustabdomą laiko tėkmę ir skirtingus jos suvokimo būdus atskleidžia pagrindinę parodos temą, o ši atsispindi daugiau nei penkiasdešimties parodoje dalyvaujančių menininkų kūriniuose. 

Nuo 1979-ųjų kas trejuss metus rengiama paroda pasižymi eksperimentine dvasia, drąsiomis kuratorių idėjomis bei ŠMC erdvių transformacija. 13-oji trienalė buvo įkurta ŠMC pastatą išvagojusiame Diogo Passarinho labirinte – architektūrinėje intervencijoje, 14-oji trienalė išsiplėtė už ŠMC ribų satelitinėmis parodomis kitose erdvėse, o šiųmetinė 15-oji trienalė kviečia lankytojus į po rekonstrukcijos atvertas ŠMC patalpas. Pasinaudodami galimybe patalpas pamatyti naujai, prieš sugrąžinant vieninelę pastovią ŠMC ekspoziciją Fluxus kambarėlyje, kuratoriai nutarė čia pirmiau pakviesti Fluxus dvasią ir kambarėlio kuravimą perdavė ŠMC edukacijų dalyvei – trylikametei Ugnei Nakaitei. Komentuodamas šį sprendimą, kuratorius Tomas Engelsas pabrėžė, jog jų siekis buvo palaikyti kuo artimesnį santykį tarp meno ir gyvenimo bei „persvarstyti šiuolaikinių meno institucijų veikimo principus, paleidžiant kontrolę ir leidžiant bei padedant paaugliams sukurti tai, ką jie sugalvos“.

Ugnė Nakaitė, pasikvietusi du iš ŠMC edukacijų pažįstamus draugus Urtę Jarmuškaitę (14 m.) ir Praną Gustainį (15 m.), užpildė Fluxus kambarėlį iš daugybės detalių sudarytu kūriniu „Omenis“. Apie šį kūrinį, įkvėpimus, reikšmes bei santykį su šiuolaikiniu menu kalbamės su Ugne, Urte ir Pranu.

Miglė: Pradėsiu nuo klausimo, kurio dauguma meno lauke veikiančių žmonių labai nemėgsta, nes atsakymų į jį gali būti daug, ir todėl visuomet būna sunku rasti konkretų apibrėžimą. Šis klausimas yra apie tai, kaip suprantate šiuolaikinį meną. O tiksliau – būtų įdomu sužinoti, ką šiuolaikinis menas reiškia kiekvienam iš jūsų?

Ugnė: Nors šiuolaikinis menas man pažįstamas nuo pat mažens tėvų ir jų draugų dėka, bet atsakyti vis tiek gan sunku. Manau, kad tai šio laikmečio žmonių išraiškos būdas, kuris yra ne tik vizualus, bet ir susijęs su bendruomenėmis. Mane šiuolaikinis menas domina, nes yra labai platus, kurdama nesijaučiu suvaržyta taisyklių, man smagu tiesiog ieškoti ir tyrinėti.

Pranas: Aš pastebėjau, kad senesnis menas turi konkretų pasakojimą. Pavyzdžiui, pažiūrėjęs į nuotrauką, lengvai supranti, kas ten vyksta. Šiuolaikiniame mene kitaip – menininkas gali turėti savo idėją, kurią nori perteikti, žiūrovai gali turėti savo idėją, ir jos neprivalo sutapti. 

Ugnė: Būtent, jis suteikia laisvę interpretuoti. Senesnį meną irgi galima interpretuoti filosofiškai ir ne tik, bet šiuolaikinis menas yra pastatytas ant jo interpretacijų ir tyrinėjimų. Vos pažiūrėjus, galima būtų pasakyti, kad nesąmonė, bet įsižiūrėjęs atrandi daugiau, nei tikėjaisi. ŠMC stovykloje buvo užduočių, kur ne tik eidavome į visokius muziejus ir interpretuodavome kūrinius, bet ir patys kalbėjome, kaip tuos kūrinius gali suprasti kiti žmonės. 

Urtė: Šiuolaikinis menas yra menas, kuris vyksta dabar ir keliauja laiku iš šiuolaikinio meno pozicijos. Tai yra menas su mintim – gali būti pristatomas paprasčiausias dalykas, bet tau reikės pasigilinti, kad jį suprastum, ir man tai labai patinka. Kai kurie žmonės, pamatę kūrinį, sako: „Ai, ten mačiau tiesiog juodą skylę, nieko įdomaus“. Kai aš žiūriu į tokį darbą, man kyla mintis, ką tas menininkas norėjo tuo pasakyti. Tada, perskaičiusi aprašymą pagalvoju, jei aš sukurčiau tokį dalyką, ką norėčiau juo pasakyti.

Miglė: Gal galite daugiau papasakoti, kaip kilo idėja kūriniui Fluxus kabinete 15-ajai Baltijos trienalei ir koks buvo jūsų kūrybos procesas?

Ugnė: Praėjusią vasarą vyko trienalės prologas, ir mane trienalės kuratorius Tomas Engelsas pakvietė perskaityti Emersono eilėraščių dramos teatre. Man tai buvo labai įdomi patirtis. Šiais metais, gavusi kvietimą kuruoti Fluxus kambarėlį, turėjau visišką laisvę ten daryti tai, ką noriu, tad nutariau pasikviesti draugus Urtę ir Praną. Nuo to laiko pradėjome ieškoti idėjų, o vasarai baigiantis susitikdavome beveik kasdien ir vystėme kūrinį. 

Urtė: Pradžioje mes su Ugne pasiėmėme popieriaus lapą ir susirašėm viską, kas šovė į galvą. Po to jau visi trys pradėjome pildyti google docs. Pagaliau vieną dieną susirinkome ir nežinojome, ką daryti, nes turėjome daug idėjų, buvo neaišku, kaip išsirinkti. Galutinis kūrinys labai skyrėsi nuo to, apie ką galvojome, bet gal ir gerai, nes taip įdomiau.

Miglė: Galutinis kūrinys sudarytas iš daugybės dalių: kambaryje yra piešiniai, video projekcija su garso takeliu, polaroido nuotraukos ir kėdė, aplipdyta žaislais, – ne pliušiniais, bet mažomis plastikinėmis figūrėlėmis. Kaip atsirado šie daiktai ir ką jie jums reiškia?

Ugnė: Ant kėdės yra suklijuoti mūsų vaikystės žaisliukai, o pati kėdė yra Prano mamos dėdės. Pradžioje ketinome padaryti vietą, kur lankytojai galėtų atsisėsti, bet po to supratome, kad tai bus kūrinys, kurio negalima liesti. Tai parodo, jog ne viskas gaunasi kaip planuoji.

Pranas: Aš tai galvojau, kad idėją pasiskolinome iš Marko Libermano? 

Urtė: Markas vedė tokią praktiką – kėdžių kelionę, kurios metu mes su kėdėmis vaikščiojome po senamiestį ir parkus. Esmė buvo nesikalbant keliauti su kėdėmis, sustoti, kur norime, atsisėsti ir stebėti aplinką, kaip į mus reaguoja žmonės, kas vyksta aplink. Tačiau tai nenulėmė mūsų kėdės pasirinkimo. Kaip ir Ugnė minėjo, apie kėdę galvojome kaip apie objektą, ant kurio žmonės galėtų atsisėsti.

Miglė: O piešinai ir projekcija?

Ugnė: Piešiniai yra iš mano vaikystės. Tik gal pirma reikia paminėti, jog kambaryje yra pagrindinė veikėja – mano buvusi kaimynė, vardu Genutė. Paskutiniais savo gyvenimo metais  ji susirgo alzheimeriu ir jai pradėjo atrodyti, kad dienos kartojasi. Ji pradėjo įsivaizduoti įvairius dalykus, pavyzdžiui, kad ant kriaušės kabo vežimas ar medyje sėdi rožiniu kostiumu apsirengęs vyras. Tad aš, suradusi savo vaikystės piešinius, pagalvojau, kad jie galėtų atspindėti Genutės mintis, kurios, iš šalies žvelgiant, kažkam gali atrodyti kaip nesąmonė, o jai yra labai aiškios. Kaip ir aš, piešdama visokias figūrėles ir gyvūnus, matyt, turėjau idėją, bet dabar, užaugusi, net pati neprisimenu, kodėl tai piešiau ir ką turėjau omeny. O projekcijoje kūrėme draugystės atsiminimus, ten pasirodo ir Genutės šuniukas Pifas. 

Miglė: Ar Genutės personažas atsispindi ir kituose darbuose?

Ugnė: Sakyčiau, kad visame kambaryje. Netgi dažais nupurkšti kėdės žaisliukai vaizduoja blėstančią atmintį.

Urtė: Ji mums simbolizuoja atminties galią, sentimentalumą.

Ugnė: Taip, pavyzdžiui, polaroidus panaudojome kaip atsiminimų fragmentus: būna, kad atsimeni kažką labai neaiškiai, turi bendrą idėją, kas ten vyko, bet nelabai gali tiksliai pasakyti. Polaroidai ir atspindi tai, kas nėra aišku, bet galima nuspėti: jausmu, spalva, vieta ar figūra.

Miglė: Ekspoziciją nutarėte pavadinti vienu žodžiu „OMENIS“, kuris yra gan neįprastas šiuolaikinėje kalboje. Kaip atradote šį žodį ir kodėl pavadinimas nenurodo, pavyzdžiui, tiesiogiai į atmintį ar į Genutę?

Ugnė: Apie pavadinimą pradėjome galvoti jau turėdami Genutės istoriją ir atminties motyvą, bet nenorėjome naudoti paprasto, kasdienio žodžio. Todėl aš internete ieškojau sinonimo žodžiui „atmintis“ ir benaršydama lietuvių enciklopedijose radau žodį „omenis“. Jis buvo labiau vartojimas seniau ir reiškia atminties galią. Pagalvojome, kad omenis, kaip daiktavardis, nėra dažnai vartojamas, sutinkamas tik tokiose frazėse kaip „turėk omeny“, ir toks žodžio vartojimo pasikeitimas atspindi, kaip veikia atmintis – ji šiek tiek viską iškreipia.

Urtė: Ir dar labai gražu, kad angliškai šis žodis yra susijęs su ateitimi. Man patinka, kad reikšmės, priešingos lietuvių ir anglų kalbose, susijungia. Dar labai juokinga prisiminti mūsų pirmus variantus, pavyzdžiui, „baigiamieji žaidimai“, „beginnings (endings)“ arba „pamiršau“. 

Ugnė: Gal kam nors gali pasirodyti, kad šie pavadinimai gal ir labiau tinka, bet čia sugrįžtume prie ankstesnės temos apie interpretacijas šiuolaikiniame mene. Mes norėjome leisti žmonėms plačiau interpretuoti. 

Miglė: Ar kilo iššūkių kūrybos procese?

Urtė: Taip, pradžioje. Reikėjo tikslių idėjų, nes jautėme, kad tiek daug jų turime ir jau reikia apsispręsti, bet niekaip negalėjome to padaryti: o kas jei dar ką nors geresnio sugalvosim? Tas laikas buvo sunkus, o visa kita jau buvo smagu daryti.

Ugnė: Tikrai, buvo labai linksmas procesas. Buvo labai malonu, kad mums visada padėdavo ŠMC darbuotojai, draugai ir pažįstami.

Miglė: „Omenis“ yra eksponuojamas Fluxus kambarėlyje, o Fluxus įtaka minima ir jūsų kūrinio aprašyme, kuriame kalbama apie ribų tarp meno ir gyvenimo trynimą bei flux kaip atminties tėkmę. Tad įdomu, kiek galvojote apie Fluxus kurdami šį kūrinį? Ar bandėte kurti sąsajas?

Ugnė: Kadangi gavome Fluxus erdvę, tai jautėme, kad privalome pasidomėti, bet nebandėme specialiai susieti savo kūrinių su Fluxus ir nežinia, ar susiejome. Kuratoriai Maja ir Tomas sakė, kad neprivalome remtis Fluxus judėjimu, bet galime atsižvelgti. Tad gal tiesioginė įtaka nėra tokia stipri, bet eidami į stovyklą, nemažai sužinojome. O kurdami mes tai darėme tiesiog iš savęs, iš savo patirčių, ir tame yra kažkiek Fluxus. Tad gal Fluxus gerbėjams gali būti apmaudu, kad mes neišpildėme kokių nors standartų, bet tame ir yra Fluxus.

Urtė: Mes leidžiame jiems atrasti Fluxus mūsų kūryboje.

Miglė: Ką šis procesas kiekvienam iš jūsų reiškia? Galbūt ką nors iš jo išsinešėt, pavyzdžiui, norą toliau kurti? O gal tai buvo tiesiog smagios patirtys ir to užteko?

Urtė: Man buvo smagu prisiminti vaikystę. Ypač gerai atsimenu tą dieną, kai atsinešėme savo žaisliukus ir pradėjome ieškoti panašių su draugais. Nors mes vaikystėje nebuvome pažįstami, bet atradę, kad turime tokius pačius žaislus, pasijutome dar labiau artimi – tarsi būtume bėglioję kartu kieme. Bendrai visa patirtis buvo tokia nuostabi. Kasdien eidavome ne dirbti (kai kam gal tai būtų darbas), o kurti kartu su draugais. Tad aš tikiuosi, kad šiame kambarėlyje lankytojai prisimins savo vaikystę. Mes kartais užmirštame praeitį ir todėl kartais ją labai gera atsiminti. Jei kasdien atsimintume po vieną gerą dalyką iš vaikystės, manau, kad žymiai geriau eitųsi mūsų dienos.

Pranas: Visiškai pritariu Urtei, tik mano mėgstamiausia dalis buvo kurti muziką video įrašui. Pradžioje su Ugne praleidome daug valandų bandydami sukurti garso takelį ir mums niekaip nesisekė rasti ko nors tinkamo. Po to aš pats prisėdau ir sukūriau dainą. Kai ilgą laiką įrašinėji, niekas nesigauna, ir tada pagaliau pradedi girdėti kažką, kas patinka, tai būna toks „yes!“. Taip gavau daugiau motyvacijos kurti muziką dėl malonumo ir manau, kad darysiu tai ir ateityje. 

Ugnė: Aš irgi pritariu Urtei ir Pranui, tik dar pridėsiu, kad man ši kuravimo patirtis padėjo suprasti, kad jei esi su tinkamais žmonėmis, viskas eisis gerai. Net kaip Pranas sakė, kai sėdėjom tris valandas ir nieko nesukūrėm, mums vis tiek buvo smagu ir žinojom, kad kitą dieną susitikę kažką padarysim. Kai kam galbūt tai galėtų būti baisi, darbinė patirtis, bet mum ji buvo linksma ir maloni.

Miglė: Ką ketinate veikti toliau? Ar ketinate toliau kurti?

Pranas: Aš supratau, kad norėčiau būti muzikos prodiuseriu. Piešimas, nuotraukos ir video yra cool, bet muzika yra kitas levelis. Gal kitoje trienalėje pagrindinė tema bus muzika, tai būtų labai smagu.

Ugnė: Ši patirtis man padėjo suvokti, kas yra kuravimas ir šiuolaikinis menas. Aš net nežinau, į ką esu labiau linkusi, nes mane domina įvairios sritys, tad nenoriu savęs apriboti. Kol galiu, noriu daryti viską laisvai, eksperimentuoti. 

Urtė: Sutinku su Ugne, nes pati irgi nežinau, kokia tiksliai yra mano sritis, bet tikrai noriu toliau bandyti kurti ir gal net kitus įtraukti į šį procesą. Turiu daug draugų, kuriems noriu padėti atrasti šiuolaikinį meną, nes kai pajauti, kaip gerai tai yra, norisi dalintis. Tad gal net kada nors norėčiau pati atidaryti meno centrą ir jauniems menininkams duoti startą, kaip mums davė, nes tai yra nuostabi pradžia. 

Ugnė: Smagu ne tik kurti, bet ir stebėti žmonių reakcijas, nes tokie pasakymai, kad tai „nesąmonė“ ir panašiai, yra viso to dalis. 

Urtė: Arba girdėjome per atidarymą, kaip kažkas sako „aš galėčiau tai padaryti“. Ir man visuomet įdomu, kodėl tie žmonės, kurie taip sako, nepaima ir nepadaro. Gal iš tiesų jie neturi šanso? Norėčiau, kad visi galėtų tai daryti. Manau, kad dabar, kai turėjome galimybę patirti kūrybos džiaugsmą, mes toliau kursime ir net nerūpės aplinkybės, tiesiog svarbu, kad galėtume išlaisvinti save.

Miglė: Ką patartumėte žmonėms, kurie sako, kad nesupranta šiuolaikinio meno?

Urtė: Manau, kad nėra privaloma jį suprasti. Tai arba ateis savaime – tu įaugsi į tą meną, arba prisimokysi ir tau jis ims labai patikti. Dar patarčiau neskubėti. 

Ugnė: Manau, kad jei žmogus nori suprasti, jis ras savo būdą. Mes viską suprantame pagal save, tad patarčiau tiesiog atsipalaiduoti ir pabandyti kažką surasti kūrinyje, o jei neatrandi nieko, tai gal tokia ir yra kūrinio mintis. 

Pranas: Aš pasidalinčiau savo perspektyva. Arba pasiūlyčiau pažiūrėti iš menininko perspektyvos, bandant suprasti, ką buvo norima pasakyti. Aš mėgstamiausią meno kūrinį radau MO muziejuje. Ten buvo tiesiog mėlyna spalva. Atsimenu, stovėjau, žiūrėjau ir galvojau, ką ji gali reikšti. Tuomet perskaičiau aprašyme, kad mėlyna yra labiausiai hipnotizuojanti spalva. Aš taip ilgai bandžiau suprasti, kur čia menas, kol jis visą tą laiką mane hipnotizavo…

Miglė: Dėkui jums už pokalbį. Tikiuosi, kad dar pavyks pamatyti jūsų kūrinių ateityje.