Apie „Naująjį pesimizmą"
Paulius AndriuškevičiusKiekvieną dieną patiriu smurtą, o esu čia tik tam, kad miegočiau. O juk jei mane nužudytų, miegočiau amžinai.
Sajad Ali
Riaro Rizaldi’io filmo „Bekerelis“ (Becquerel, 2021) herojus Sajadas Ali – kaip inkstas be taukų. Kai tikroji saulė pakeičiama dirbtine branduoline, pagaminta iš torio, miegas tampa prabanga, netgi nusikaltimu, kurio niekas, išskyrus Sajadą, negali sau leisti. Vaikinas klaidžioja po apleistą tėvynę, dabar nutviekstą iš žemės iškastų radioaktyviųjų metalų spindesio, ieškodamas vietos poilsiui. Bet tokių vietų nebėra, o filmas baigiasi tuo, kad miegantį jaunąjį Sajadą, panašu, be ceremonijų nužudo Indonezijos sukarintosios pajėgos. Liūdna istorija…
🤷🏽
Riaras Rizaldis ir Natasha Tontey yra „Naujojo pesimizmo“ įkūrėjai. Tai dviejų jaunosios kartos šiuolaikinių menininkų vadovaujama filmų gamybos studija ir „meno judėjimas“, kurio tikslas – nušviesti ne tik Indonezijos, bet ir viso pasaulio praeities, dabarties ir ateities realijas, o gal kaip tik mesti ant jų šešėlį. Grobuoniška žemės išteklių gavyba, vietinių gyventojų tradicijų ir šventų ritualų trypimas, visa praryjantis didžiųjų korporacijų godumas – tokios temos nagrinėjamos Rizaldi’io ir Tontey kūriniuose, o besiartinanti mūsų mylimos planetos pražūtis juose dūluoja horizonte tarsi pelenų debesis virš įsiutusio ugnikalnio.
Ko gero galima sakyti, kad išankstinės nuojautos ir pesimistinės nuostatos būdingos mūsų laikams. Jos įvairiais pavidalais ir formomis pasireiškia šiandienos šiuolaikiniame mene, kur skiriama itin daug dėmesio ekologinei, technologinei ir socialinei mūsų pasaulio ateičiai, taip pat visos gyvosios egzistencijos neužtikrintumui. Galima net drįsti teigti, kad visas tokio pobūdžio menas yra daugiau ar mažiau pesimistiškas. Tad kuo iš tikrųjų „naujas“ „Naujasis pesimizmas“ ir Tontey bei Rizaldi’io kūriniai?
Jų kūrinių „naujumas“ arba nuo didžiosios daugumos šiuolaikinių antropocentrinių vaizdinių juos skiriančios energijos šaltinis – humoras. Tontey ir Rizaldi’io filmai dažnai atrodo nerangūs, mėgėjiški, anot jų pačių – tarsi sukurti „neskoningu būdu“[1]. Tačiau, kaip bebūtų keista, jiems bendrai būdingas lengvabūdiškas tonas, nesijaučia slegiančios baisių žmonijos veiksmų pasekmių naštos. Abu kūrėjai naudoja vakarietiško B klasės kino tropus ir kičo elementus, sėkmingai priveda pasirinktų temų keliamą siaubą iki absurdo ir, bent jau filmo ribose, liūdną istoriją paverčia juokinga.
Kalbėdama apie minahasių kosmologiją ir gilindamasi į Šiaurės Sulavesio tautos ištakas, Tontey atvirai naudoja ironijos elementus, prisodrindama kūrinius komiškumo. Filme „Apie kitus, nepažintus rytojus“ (Of Other Tomorrows Never Known, 2023) Tontey aprengia savo heroję „ligonę“ marškinėliais su disko stiliaus užrašu „Dvasiniai negalavimai“, formuodama ryškią vaizdinę melodiją – senovės misticizmo, šlamštinės popkultūros ir pesimizmo mišinį. Tuo tarpu filme „Akmenų vaikai“ (Children of the Stones, 2021) kalbėdama apie minahasių ritualines praktikas, susijusias su milžiniškų akmenų garbinimu ir nykstančios tautos praktikuojamomis šventomis šeimos apeigomis, menininkė kruopščiai parenka momentą frazei: „O kaip tas pasiutęs akmuo mano inkste?“ Tokiu būdu ji vėlgi akcentuoja negalavimą – tiek asmeninį, tiek kartų, ir netgi pasaulio, o svarbiausia – suteikia žiūrovui nerimtumo prizmę, per kurią galima vertinti jos kūrinių temas.
Abu menininkai linkę formuoti kontrastu tarp niūrios temos ir juokingo stiliaus paremtą naują pesimistinę atmosferą savo filmų herojais pasirinkdami vaikus ir paauglius. Vaiko širdyje, žvelgiant vaiko akimis, niekas negali būti pernelyg rimta ir beviltiška. Net į didžiausią tragediją, pavyzdžiui, pasaulio ir visos egzistencijos pabaigą, galima žiūrėti kaip į nesuvokiamą nesąmonę, tačiau, paradoksalu, ir įdomų dalyką. Grįžtant prie „tinginio filosofo“, kaip jį apibūdina Rizaldis, ir jo dviprasmiškos replikos – „juk jei mane nužudytų, miegočiau amžinai“ – leidžiančios daryti prielaidą, kad net mirtis turi šviesiąją pusę, ima aiškėti Rizaldi’io ir Tontey pesimizmo pobūdis ir krūvis.
Humoras kaip priešnuodis liūdesiui ir skausmui – gerai žinomas, patentuotas receptas. Tūkstantmečių senumo vaistas, dažniausiai neišgydantis ligos, bet padedantis apniktajam įvairių negalavimų ilgiau atsilaikyti, sušvelninantis smūgį, palengvinantis skausmą ir nušluostantis ašaras. Galbūt tokiems šiuolaikiniams menininkams kaip Natasha Tontey ir Riaras Rizaldis kartu su milijonais šį netobulą pasaulį ir visus jo išbandymus bei sunkumus paveldėsiančių jaunų žmonių humoras gali suteikti užuovėją. „Naujasis pesimizmas“, užuot užgydęs planetos žaizdas, gali jas transformuoti į kažką kita.
Besiformuojančią Tontey ir Rizaldi’io kino kalbą galima palyginti su „Karrabing“ kino kolektyvo kino kalba. Tai Australijos Šiaurės Teritorijos čiabuvių grupė, plačiai pristatinėjama, studijuojama ir aptarinėjama tiek šiuolaikinio meno, tiek kino festivalių ratuose dėl savo unikalaus kino kūrimo būdo.[2] Panašumų tarp „Naujojo pesimizmo“ ir „Karrabing“ kino kolektyvo kūrinių nereikia ilgai ieškoti. Štai keletas: Indonezijos ir Australijos istorijoje įsišaknijusios kolonializmo temos, čiabuvių papročiai ir praktikos, sumišusios su šiuolaikine realybe, nenušlifuotas ir dažnai siurrealistinis kūrimo stilius, primenantis mėgėjiškus ir (arba) avangardinius filmus. Siaubingos baltųjų godumo pasekmės, gresianti klimato katastrofa ir bendras pesimistinis požiūris, būdingas „Karrabing“ kūriniams, persmelkia ir Tontey bei Rizaldi’io darbus.
„Karrabing“ kolektyvui, kaip ir save minahasiams priskiriančiai Tontey bei Rizaldi’iui, kinas suteikia galimybę atitrūkti nuo tradicinio kolonijinio naratyvo, naujai interpretuoti istoriją ir perteikti istorijas, paremtas žodiniais pasakojimais bei čiabuvių kultūrine visata. Tačiau jei „Karrabing“ save suvokia ir veikia kaip kolektyvas, vienijantis daugiau nei trisdešimt narių, neturinčių jokio kino režisūros išsilavinimo, Tontey ir Rizaldis yra meno profesionalai, kurių filmus reikėtų vertinti kaip jų individualių požiūrių reprezentacijas. Kalbėdami apie Indonezijos kultūrą, dirbdami su tiesiogiai į šį salyną nurodančia tematika, Tontey ir Rizaldis vis dar stipriai kliaujasi Vakarų kino technologijomis, pasakojimo struktūromis, vizualine dinamika ir tropais.
Jų filmų personažus matome krizinėse situacijose, tačiau ne tik patys jaučiamės nuo jų atitolę kaip žiūrovai – veikėjai taip pat atrodo atitrūkę nuo savo problemų, tarsi jos egzistuotų kitoje realybėje. Išties, „Naujojo pesimizmo“ kūrinių veiksmo vieta dažnai tampa sapno būsena ar paraleline visata. Tad mes nejuntame Sajado ar „ligonės” kančios net kai ji išreiškiama, nes, skirtingai nei „Karrabing“ filmuose, šie personažai dažniausiai yra išgalvoti. Be to, Tontey ir Rizaldi’io kūriniuose neįžvelgsime kaltės, gėdos ar gedėjimo. Jų projektui, priešingai nei „Karrabing“ kino kolektyvui, nebūdinga stipri socialinio teisingumo perspektyva, jo pagrindą veikiau sudaro fikcija, abstrakcija ir siurrealumas.
Grįžtant prie šiuolaikinės visuomenės negalavimų, kurių simptomus atspindi „Naujojo pesimizmo“ filmai, tampa įmanoma įsivaizduoti ir dvasinių bei kitų ligų gydymo būdus. Meno kūrinys, nesvarbu, ar humoristinis, ar ne, gali būti veiksmingas, nors ir placebinio pobūdžio, vaistas. Jei „Karrabing“ kino kolektyvui filmų kūrimas „veikia kaip saviorganizacijos priemonė“ ir būdas atkurti prarastas, užmirštas ar naujai įsivaizduojamas čiabuvių istorijas ir būties režimus, Tontey ir Rizaldi’io bendradarbiavimas su gimtinės paveldėtojais – merginų šokio trupe „Wulan Lengkoan“ Tontey filme „Sodas tarp liepsnų“ (Garden Amidst the Flame, 2022) arba vulkanologu, smėlio kasėju ir mistiku Rizaldi’io filme „Monizmas“ (Monisme, 2023) – atlieka socialinę ir bendruomeninę funkciją ne tik ekrane, bet ir už jo ribų.[3]
Gruboki Rizaldi’io ir Tontey darbai atrodo ne tik bent iš dalies antropologiniai, bet ir archeologiniai. Jų filmuose dažnai ne tik vaizduojama ir nagrinėjama iš žemės besirandanti, iškastinė fizinė medžiaga – akmenys, metalai, mineralai, lava, – bet ir atrodo, kad autoriai gilinasi į Indonezijos bei visos šiuolaikinių žmonių kultūros praeitį, kilmę ir prigimtį. Tarsi supratus protėvių kodą taptų įmanoma išgauti kažką vertinga, kas galbūt padėtų išsivaduoti iš dabartinių bėdų.
Pažink save ir tu pažinsi visatą bei dievus[4]
Norint pažinti save, reikia giliai kapstyti, o filmavimo kamera tikrai ne blogiausias kastuvas. Iškyla problema – jei kasi, kažką rasi. Ar tai bus tik optimistiški dalykai? Dažniausiai ne.
Šis tekstas papildo lapkričio 21 – 26d. vykusio filmų ir judančių vaizdų festivalio „Videogramos’23” programą.
[1]Žiūrėta 2023-11-20, https://tomorrowmaybe.hk/new-pessimism.
[2]Žiūrėta 2023-11-20, https://kadist.org/people/karrabing-film-collective/.
[3] Žiūrėta 2023-11-20, https://karrabing.info/karrabing-film-collective.
[4] Frazė „pažink save ir tu pažinsi visatą bei dievus“ paprastai priskiriama senovės graikų filosofijai, dažnai siejama su Delfų orakulu. Tačiau išlikusiuose senoviniuose tekstuose nėra jokios tiesioginės nuorodos į būtent šią formuluotę. Posakio kilmė lieka neaiški, panašu, kad tai ne tiksli žinomo šaltinio citata, o bendresnės filosofinės nuostatos atspindys.