Geistės Marijos Kinčinaitytės kūryba: kūnai, kitybė, vaizduotė ir neišsakomumas

Londone gyvenanti ir kurianti lietuvių menininkė Geistė Marija Kinčinaitytė (g. 1991) domisi intuityvių tyrimų strategijomis ir fotografijos, kaip medijos, savireferenciniais aspektais. Su šios menininkės kūryba prieš gerą dešimtmetį susipažinau ne Didžiojoje Britanijoje, o mūsų abiejų gimtuosiuose Šiauliuose, tiksliau – Šiaulių dailės galerijoje, kurioje anuomet nuolat lankiausi ir savanoriavau. Tuo laikotarpiu gana intuityviai susižavėjau menininkės darbų laisve – jų mistišku erotiškumu, „atsainiu“ tamsumu, o ypač – neišsakomybe, kurią, būdama paauglė ir Geistės Marijos bendraamžė, anuomet kasdien jaučiau ir savyje. Vis dėlto, tik kur kas vėliau supratau, kodėl ir kuo šie darbai mane taip patraukė. Apie tai ir norėčiau papasakoti.

I. Kūnai

Vienas iš būdų žvelgti į G. M. Kinčinaitytės kūrinių kūniškumo klausimą yra fiziškumo bei fizinių ribų tema, itin raiškiai atsiskleidžianti jos fotografiniuose bei videografiniuose projektuose. Pavyzdžiui, videoesė „Baseinas“ (The Pool, 2020), kuriam pasakojimą ir scenarijų parašė su menininke bendradarbiavusi kinų rašytoja ir kuratorė Elaine Tam – sugretina kūno ir kranto metaforas, kad perteiktų simbolines ribiškumo, įsibrovimo bei įžengimo (į kūną ar naują terpę) reikšmes. „Krantas, par excellence, yra vieta Kitybės užkeikimams arba susitikimams su Kitu“, – teigiama menininkės interneto svetainėje. Pamažu galime įsitikinti, kad žmogaus kūnas, arba jo dalys G. M. Kinčinaitytės kūryboje atstovauja ne tik gyvastį bei vitališkumą, tačiau ir nejauką[1], kylančią iš fragmentuotą kūną ištinkančių afektyvių aplinkybių bei svetimumo sau. Kūnų nuasmeninimas per jų fragmentaciją – viena iš menininkės kūrybai būdingų raiškos strategijų.

Taigi, kaip G. M. Kinčinaitytės darbuose regimi kūnai tampa Kitais? Kaip tampama Kitu apskritai?

Freudiškojoje ir lacaniškojoje psichoanalizės teorijoje požiūriai į kitybę skiriasi. S. Freudo mąstyme Kitas yra nesąmoningas (angl. unconscious), tuo metu J. Lacanas pabrėžia radikalios svetimybės (angl. radical otherness) ir savęs kaip Kito atpažinimo momentą. Didysis Kitas mano tekste svarbus pirmiausia tuo, kad pažymi radikalų kūno pokytį: jo estetinį virsmą kitu ir kitokiu. Svarbu pažymėti, jog šis aptariamas pokytis savo esme yra veiksmas, taigi, viena vertus – esti procesualus, kita vertus – gali būti sustabdytas ar pertrauktas, o tai šiuolaikinėmis foto- (statiškomis) ir video- (dinamiškomis) technikomis atliekamuose kūriniuose sėkmingai išnaudoja Geistė Marija Kinčinaitytė.

Sekant garsiąja J. Lacano veidrodžio teorija, Kitas kūnas peržengia iliuzinį įsivaizduojamojo kitoniškumą, nes negali būti sutapatinamas su juo per racionalaus atpažinimo veiksmą. Todėl į meninį žaidimą estetinėmis ir psichosocialinėmis prasmėmis įsijungia ir laki suvokėjo vaizduotė. Žvelgdami į menininkės fotografijas, pavyzdžiui, darbų seriją „Akys jautriausios raudonai“ (The Eyes Are Most Sensitive to Red, 2017), regime dispersinius žmogaus kūno dalių vaizdinius, kurie, kaip 2017 m. recenzijoje taikliai įvardijo menotyrininkė J. Bučinskaitė, žiūrovą veikia tarsi afrodiziakas. Vienok, šio afrodiziako poskonis, regis, yra kur kas labiau umami, nei saldus; labiau svetimas, nei savas. Viliodami mus pažvelgti į institucinėse galerijų erdvėse tarsi vitrinose išeksponuotas vitalinės savasties formas, šie kūnų fragmentai per se tampa J. Lacano mažaisiais kitais – t. y. kūrėjos bei žiūrovo ego projekcijomis, ir šiuo požiūriu yra iš dalies vujaristiniai.

Vis dėlto, suvokėjo fantazijos ir vaizduotės aktyvaciją menininkės kūriniuose lemia ne vien subtilus juose užfiksuotų kūnų erotiškumas, bet ir jų nepažinumas, kone nepastebimai susiejantis materiją ir kalbiškumą. Kadangi kalba ir žmonių visuomenių kodai egzistuoja iki bet kurio individo (t.y. kalba per se yra apriorinė individui, taigi nėra iš jo kylanti), šios sistemos taip pat esti kitos paskiram subjektui (ne išimtis – regimam kūrėjos fotografijose). J. Lacano psichikos teorijai ir praktiniam jos taikymui svarbu, jog subjektai, būdami vidujai susvetimėję, yra priversti pasitelkti kalbos ir teisės (disciplinos) kitybę, kad galėtų sąveikauti su kitais subjektais bei funkcionuoti visuomenėje. Pripažindami kalbos įtaką socialinei sferai, pripažįstame ir savo svetimumą mus supančiai aplinkai bei patiems sau – taigi, šiame kontekste gali pasitarnauti vaizduotė.

Jei J. Lacanas „tiesiog“ išskiria įsivaizduojamybės, tikroviškumo bei simbolinę plotmes, kuriose atitinkamai pasireiškia subjekto ego, tai kitas XX a. prancūzų mąsytojas, epistemologas Gilbert’as Simondonas, regis, pateikia kur kas labiau jaudinančią vaizduotės, savo esme peraugančios įsivaizduojantį subjektą, o taip pat steigiančios jo koreliacijos su socialine terpe (milieu) būdus, interpretaciją. G. M. Kinčinaitytės kūriniams suvokti pastaroji svarbi keletu požiūrių.

Visų pirma – ši interpretacija išlaisvina žiūrovą nuo nejaukaus pojūčio, kad menininkės kūrinių stebėjimas – tai jau minėtas vujaristinis aktas. Kita vertus, sugretinant G. M. Kinčinaitytės kūrybines strategijas su G. Simondono ciklinės vaizduotės teorija, pati kūrinius stebinčiojo žiūrovo vaizduotė gali būtų permąstyta ne vien kaip žmogiškasis gebėjimas, tačiau ir kaip kompleksiškų kūno bei pažintinių procesų, susikertančių paskiro – fragmentuoto – vaizdinio genezėje, rezultatas. Tai leidžia prasmingai diskutuoti apie menininkės darbus, kuriuose veikiantys kūnai – nežmogiškos prigimties. Apie juos – toliau tekste.

II. Vaizduotė ir kitybė

Egzistencinė XX a. pr. prancūzo Jean’o Paul’io Sartre’o vaizduotės psichologija teigė žmogiškosios sąmonės uždarumą, o vaizduotės, pasižyminčios nerealizavimo funkcija, apraiškos leido autoriui vertinti žmogiškosios sąmonės prigimtį. Jis atskyrė suvokimą (dalinį, stebėjimu grįstą veiksmą) ir įsivaizdavimą (kaip totalų empirinio žinojimo apie įsivaizduojamą objektą ir įsivaizdavimo intencijos „kvazi–observaciją“ rezultatą). Šiai minčiai suvokti itin parankus tikrovėje regimo ir įsivaizduojamo daikto, tarkime – kėdės, pavyzdys. Jei žiūrėdami į kambaryje stovintį baldą, priklausomai nuo žiūros taško, regime ir suvokiame tik vieną jo pusę, tai įsivaizduojama kėdė mūsų sąmonėje pasirodo iš visų perspektyvų vienu metu kaip totalus objektas.

Tačiau kas atsitinka įsivaizduojant Geistės Marijos kūrinius ir juose veikiančius kūnus? Kaip mūsų vaizduotė patiria estetiškus Marso paviršiaus, kuriuo niekad nevaikščiojome ir empiriškai nepatyrėme, kraterių vaizdus?

Būtent šiuos ir kitus susijusius klausimus nagrinėja menininkės nuo 2014 m. tęsiamas projektas „Tu priklausai man“ (You Belong To Me). Projekto idėja menininkei kilo stebint vis stiprėjančią žmogaus intervenciją į nežemiškas teritorijas, kuri vykdoma pasitelkiant technologijas ir vaizdus, nuolat reprodukuojamus skaitmeninėse medijose. Fotografijų serijoje „Tu priklausai man“ daugiausia dėmesio skiriama tam, kaip vizualiniai duomenys, sukaupti per tarpplanetines tyrinėjimo misijas, formuoja antropocentrinę Marso planetos tikrovę. NASA mokslinių tyrimų projektai, suteikiantys nemokamą prieigą prie Marso paviršiaus nuotraukų, sudaro žiūrovui unikalią galimybę epistemologiniame lygmenyje suabejoti skaitmeniniais vaizdais (juos pažįstame tik kaip skaitmenines kopijas, todėl, vienu metu pasitikėdami jų moksliniu objektyvumu, iš dalies vis dar galime suabejoti jų tikrumu pažintiniame lygmenyje), sukurtais šviesmečiais nutolusioje planetoje, kurios žmonija dar nėra ištyrusi, vis dėlto mes praleidžiame tokią abejonės galimybę ir pasikliaujame jų tikrumu. Kodėl?

To paties pavadinimo (You Belong To Me) G. M. Kinčinaitytės sudarytame projekto leidinyje išsamiai pasakojama apie neeilinį žmonijos istorijoje įvykį: 2012-ųjų rugpjūčio 6 d. NASA marsaeigis Curiosity (liet. „Smalsumas“) nusileido Marso Gale kraterio viduryje! Knygoje publikuojamose fotografijose šis krateris matomas tolumoje, už akmenuotos žemės, o priekiniame plane regime dvi skirtingas kasinėjimų zonas, išraižytas sprogimų ir marsaeigio nusileidimo vietoje veikusių stūmoklių… O jei šiame scenovaizdyje prisimintume J. P Sartre’ą ir iš skirtingų perspektyvų mūsų sąmonėje pasirodantį kėdės vaizdinį? Juk tai kvazi-observacija! – pasipiktinę sušuktumėte. Vis dėlto, kuo remdamiesi galime būti tikri, kad savo vaizduotėje regime būtent tikroviškus Marso paviršiaus vaizdinius? Kas lemia tokį mūsų atpažinimą? Užduodama šiuos klausimus, intencionaliai vartoju žodį „tikrovė“, o ne „realybė“, nes objektyvaus bei subjektyvaus patyrimo bei realumo takoskyros mane domina bene labiausiai.

Filosofijos istorijoje atsiskleidžia tikrovės[2] ir realybės sampratų raida. Šiame tekste nepajėgsime jos detaliai aptarti, tačiau galime panagrinėti keletą pavyzdžių, padėsiančių suprasti pagrindines „tikroviškumo“ ir „realumo“ takoskyras. Pasak filosofo Kristupo Saboliaus, „<…> būties savaimingumo problemą galima įvardinti kaip pirmąjį tikroviškumo orientyrą. Tikrovės ieškome tame, kas egzistuoja nepriklausomai nuo išorinių faktorių, ir ką įmanoma atriboti nuo įvairių tokį egzistavimą formuojančių subordinacijų. Kaip tik todėl būtent savaimingumas išreiškia egzistavimo nepriklausomybę nuo jį suvokiančio ir apmąstančio žmogaus proto. Todėl savarankiškas egzistavimas gali būti traktuojamas kaip tokia būties savivaldos plotmė, kurios pagrindu tikroviškas egzistavimas išreiškia ir buvinio laisvę“[3].

Tuo metu, kaip atskira sąvoka žodis „realybė“ pirmą kartą įvedamas Brandžiaisiais Viduramžiais, Dunso Škoto tekstuose. Jis terminą realitas vartoja apibūdindamas viską, kas atsiduria anapus sąmonės, nusakydamas tiek esmę kaip „bendrąją prigimtį“ (natura communis), tiek ir konkretybę, suvokiamą remiantis individuacijos principu ir pasireiškiančią kaip garsioji šitybė (haecceitas). Kaip pastebi Sabolius, „realybė yra daiktų tikrovė, objektiniu pagrindu išskiriama ir apibrėžiama sfera. <…> apmąstydamas realitas kaip formalitas, Škotas mėgina parodyti, kad daiktuose esama tokio tikrovės lygmens, kuris pasiduoda formalizacijai, tad yra prieinamas verifikuojamam pažinimui, tačiau kartu išlieka realus be intelekto įsikišimo. Galiausiai, realitas imama traktuoti kaip išoriška mūsų proto atžvilgiu plotmė, kurioje daikto tikrovė apima jo dvilypę reikšmę – universalus matmuo susiejamas su jo šitybe“[4].

Čia galėtume diskutuoti ir apie proto (ratio) bei intelekto (intellectus) sąvokų takoskyrą filosofinės minties raidoje, pirmą kartą paminėtą dar Platono, tačiau sugrįžkime prie Geistės Kinčinaitytės kūrybos…

„Marsas“ yra nežemiškas kūnas, panašus į Amerikos Vakarų dykumas, Čilės lygumas ir atšiaurius Islandijos kraštovaizdžius. Mes instinktyviai suprantame, kaip galėtume jaustis vaikščiodami jo paviršiumi, o tai sustiprina nespalvotai vaizduojama forma, kuri yra ankstyvosios kraštovaizdžio fotografijos sinonimas“, – apie menininkės projektą jau minėto leidinio 12-ame puslapyje atsiliepia ir Luci Eldridge. Ir vis dėlto: kuo remdamiesi galime pasikliauti Čilės lygumų Marse vaizdinio tikrumu? Čia į pagalbą žiūrovui ir „atskuba“ skirtingas vaizduotės galias įveiklinančios teorijos…

Atmetant egzistencinį suvokimo ir įsivaizdavimo poliariškumą, tampa įmanoma diskutuoti apie naujus „tikroviškumus“ aktyviai steigiančią vaizduotę, o mes patys priartėjame prie kantiškosios produkuojančios vaizduotės strategijos. Pastaroji apibūdina vaizduotės kūrybinę galią (facultas imaginandi), grindžiamą intuityviu gebėjimu: a) sukurti nesamo objekto vaizdinį, šiam tampant pirminiu, empirinio objekto patyrimo atžvilgiu, arba b) sukurti vaizdinį kaip ankstesnės empirinės intuicijos vedinį, mūsų įsivaizdavimui reprodukuojant vaizdinį. Kitaip tariant, galime ir toliau būti ramūs dėl Marso paviršiaus kadrų tikrumo ir Curiosity atlikto darbo, net jei G. M. Kinčinaitytės projektas paliečia ir kitas šių vaizdinių problemas. Pavyzdžiui, ciklišką radikalios jų kitybės išgyvenimą.

 „Apibūdindamas vaizduotės vaidmenį per transcendentinio schematizmo funkciją, Kantas taip pat atvėrė kelius į vaizduotės, kaip gebėjimo, kuris yra ankstesnis už suvokimą ir todėl išvengia vien tik reprodukavimo funkcijos, pripažinimą“.[5] Taigi, net jei racionaliai suvokiame niekad empiriškai nepatyrę „islandiško“ ar „čilietiško“ Marso peizažo, nesama jokių kliūčių jį tokį įsivaizduoti (mes puikiai sugebame ne tik tai, tačiau ir paverčiame šį įsivaizdavimą aukštos kokybės šiuolaikiniu menu).

Vis dėlto (skirtingai nei I. Kanto), Gilbert‘o Simondon‘o ciklinės vaizduotės teorija kokybiškai peržengia vaizduotės priešybių diskursą: tarp tikrovės neigimo ar produkavimo, tarp pakartojimo ar inovacijos. Vaizduotė nėra ribojama ir „individualumo versus socialumo“ dialektikos. Mąstytojas suvokia vaizduotę kaip pusiau autonomišką santykiškumą, kuris apibūdina individų ir jų socialinės terpės kūrybinę sąveiką. Net jei ši menama terpė – radikaliai kita.

Taigi, G. M. Kinčinaitytės kūrinyje „Tu priklausai man“ regėdami subtilias Marso paviršiaus tekstūras, išgyvename produkuojantį jų socialumo stygių. Vaizdiniui suteikiant tarpinės tikrovės tarp „objekto ir subjekto“, „konkretumo ir abstraktumo“, „praeities ir ateities“ statusą, mūsų vaizduotė yra „išlaisvinama“ iš ontologinės įsivaizduojančios sąmonės priklausomybės subjektui – t. y. mums patiems. Visgi, jei racionaliai suvokiame, kad Marse nesama socialinio milieu, kas atsitinka, bandant šią terpę užpildyti vaizduotės lygmenyje? Ką tai pasako apie mus kaip socialius kūnus?

Paskutinioji iš keturių pagrindinių G. Simondono ciklinės vaizduotės teorijos fazių yra išradimas. Išrandamas vaizdinys skiriasi nuo iki savęs buvusių vaizdinių tuo, kad pasireiškia kaip sisteminis organizmo (gyvo, gamtinio ar techninio) pokytis. Jis nebepriklauso gyvam kūnui kaip jo mentalinės įrangos [sic.] dalis, tačiau peržengia gyvos būtybės laiko ir erdvės ribas tam, jog susijungtų su aplinka, kurią paraleliai organizuoja ir struktūruoja (taigi, išradimas yra išorinio suderinamumo tarp individo ir jo socialinės terpės raiška, žyminti radikalų vaizdinio genezės pokytį, šiam nebeišsitenkant viename socio-episteminiame lygmenyje). G. M. Kinčinaitytės projektas, regis, pažodžiui atitinka simondoniškojo išradimo apibrėžimą ir leidžia žiūrovui priartėti ne tik prie Marso vaizdinijos užkariavimo, bet ir prie savos vaizduotės, kaip kitos, tačiau kuriančios,atpažinimo. Jei esame nebūtini savo vaizduotei, ką tai pasako apie mus pačius ir mūsų kuriamą meną? Retorinis klausimas.

III. Neišsakomumas

Rašyti apie neišsakomumą net ir vaizduotės stygiumi nesiskundžiančiam individui – nelengva užduotis. „Šios visiškos vienatvės akimirkos, veikiamos atšiauriausių elementų, man primena, kad gamtos pasaulis įsitvirtina visagalėje svetimumo apatijoje“, – regiu G. M. Kinčinaitytės videoesė „Baseinas“ subtitrų takelyje bėgančią eilutę… Vis dėlto šiame tekste jau įvardijome kai kurias kalbiškumo, kitybės bei kūniškumo sankirtas, tad galime jas pasitelkti neišsakomumo ir jo raiškos Geistės Marijos kūriniuose klausimams nagrinėti. Pradėkime nuo šio teksto pradžioje įvardinto medijų savi-referentiškumo bei kalbiškumo kaip kito paskiram subjektui.

Patraukliai paradoksalu tai, kad „Baseine“ užfiksuotuose gamtos peizažuose pasakojimas yra perteikiamas vien teksto pavidalu, taip tarsi maskuojant šnekamosios kalbos, kuri savyje visad talpina socialinį neišsakomumą, pobūdį. Jei pasikliausime garsiąja prancūzų dekonstruktyvisto Jacques’o Derrida mintimi, jog nėra savarankiškų teksto prasmės vienetų, nes atskirus žodžius ar sakinius tekste galima tinkamai suprasti tik pagal tai, kaip jie įsilieja į didesnę teksto ir pačios kalbos struktūrą, – tai šiek tiek palengvins ir G. M. Kinčinaitytės vizualinės esė prasmių suvokimus. Šis kūrinys, būdamas intertekstualus (vaizdinio, kalbinio beigi garsinio teksto ir su juo susijusių „perskaitymų“ semiotine prasme), sukelia ne tik numanomo subjekto svetimumo jį supančiai aplinkai, sukuriamo per konkretų naratyvą, pojūtį, tačiau ir patį subjektą redukuoja iki medijų savi-referentiškumo terpėje pilnai ištirpstančios „fonemos“.

Šiuo požiūriu, G. M. Kinčinaitytės kūrinyje veikiantys vaizdiniai vienu metu atstoja subjektą ir jį meta-kontekstualizuoja. Videoesė naratyvui numanomas subjektas yra būtinas, tačiau regimai jame neegzistuoja, tegali būti įsivaizduojamas. Jau įsitikinome, kad tam tikrais požiūriais vaizduotė taip pat „apsieina“ be subjekto, tačiau pastarajam nepriklausydama ir būdama ankstesnė už suvokimą, šiame kūrinyje ji tarsi išpildo individo nesaties, jo radikalios kitybės sau pačiam bei jį supančiai aplinkai problemas. Kaip tai galima išreikšti kalbiniu lygmeniu? Geistė Marija savo videoesė sufleruoja atsakymą: „Produkuodami netikrovę, jai apibūdinti galime pasitelkti tik įsivaizduojamus skaičius.“

Vietoje pabaigos

Kūnai, vaizduotė, kitybė ir neišsakomumas – jie kiekvieno mūsų kasdienybėje pasireiškia skirtingai. Dėl nevienodų psichosocialinių patirčių ir trivialiausių kasdienybės niuansų kiekvienas savaip patiriame estetinėmis bei moralinėmis implikacijomis saistomų kūno, vaizduotės bei socialinio (K)kito „apreiškimus“. Galbūt kur kas dažniau jaudinamės dėl savo pačių nei kito kūno, o kitybę per se atpažįstame kaip baugią, neparankią, menkesnę. Net jei gyvename į objektą orientuotos ontologijos[6] (angl. Object-oriented ontology), amžiuje, vis dar sunkiai įsivaizduojame subjektą, nuo kurio nepriklauso jo įsivaizduojamas vaizdinys…

Jei tai, ką teigiu, yra tiesa, galėtume leistis į socialines bei politines šių dienų aktualijas nagrinėjančias diskusijas. Tačiau Geistės Marijos kūriniai, subtiliai naviguodami meno politiškumo diskurse, ieško universalios kūniškumo bei kitybės patirties ne tam, kad mus ko nors mokytų. Menininkės kūrybą persmelkęs ir joje produktyviai įveiklintas neišsakymas, regis, tampa pagrindiniu jos estetinės kalbos „dialektu“.

Pastarajam pasireiškiant, Geistės Marijos Kinčinaitytės darbų vizualumas įgyja ne tik solidaus „tamsumo“ bei konceptualumo (pauzės palieka vietos vaizduotei), tačiau ir taip reikalingos erdvės juos suvokiančiojo mintims bei išgyvenimams. Vienu metu būdamas tiek priemone, tiek ir tema, sunkiai išsakomas menininkės kūrinių ilgesys persmelkia juose funkcionuojančius siužetus, kūnus ir daiktus, taip tarsi suponuodamas: „Esu čia ne tam, jog būčiau vaizdinio efektas, dirbtino dirbtinumas; Mano užduotis – kur kas sudėtingesnė“…

---

[1] Nejauka S. Froido teorijoje yra viskas, ką, būdami suaugę, patiriame kaip ankstesių psichinio mūsų vystimosi etapų prisiminimus, nesąmoningo savo gyvenimo aspektus arba žmonių rūšies patirties primityvumą per se.

[2] Formuodamas ontologijos pagrindus, tačiau užčiuopdamas taip pat ir epistemologijos sferą (omnis congnitio humana, žmogaus patiriančio tikrovę protą), Aristotelis rašė: „esama mokslo, kuris tyrinėja buvinį kaip buvinį ir tai, kas jam priklauso kaip pačiam savaime“ (in: Aristotle‘s Metaphysics, Aristotle, ed. Ross, W.D., Oxford: Clarendon Press, 1924, IV 1, 1003a 21-25). Taigi, jei ontologinė tikrovė pirmiausia yra metafizinė sistema, kurioje tikrieji daiktai ir juos siejantys santykiai gali būti artikuliuoti žmogiško pažinimo kalba, kaip tikrovė yra priklausoma nuo proto stukrūrų? Koks tampa objektyvaus suvokimo vaidmuo? Žengiame į epistemologiją…

[3] Apie tikrovę, sud. Kristupas Sabolius, LAPAS: Vilnius, 2021, p. 16.

[4] Ibid, p. 18.

[5] Kristupas Sabolius, „Traversing Life and Thought: Gilbert Simondon’s Theory of Cyclic Imagination“, in: Social Imaginaries, vol. 5, nr. 2, Zeta Books, Bukareštas, 2019, p. 39.

[6] Metafizikoje į objektą orientuota ontologija yra XXI amžiaus M. Heideggerio paveikta mąstymo mokykla, kuri atmeta žmogaus egzistencijos privilegiją prieš nežmogiškų objektų egzistavimą.